Kviečia Reginos Pečiulytės tapybos paroda „Lytėjimai“

Liepos 29 d. 15 val. Molėtų dailės galerijoje (Inturkės 4, Molėtai) atidaroma vilnietės menininkės Reginos Pečiulytės tapybos paroda „Lytėjimai“.

Savitos ir nesunkiai atpažįstamos, prisimenamos tapytojos unikalumą atskleidžia jau vien tas faktas, kad studijavo ji dailės istoriją ir teoriją Vilniaus dailės akademijoje bei filosofiją ir rusų kalbą Lietuvos edukologijos universitete. Įvairialypis autorės išsilavinimas, o ir pačios menininkės vidinis pasaulis yra nulėmęs sudėtingų ir skausmingų, esminių ir egzistencinių temų atskleidimą, simboliniais motyvais ir literatūrinėmis užuominomis lyg spalvotais brangakmeniais nusagstytas kompozicijas. R.Pečiulytės tapyba pasižymi specifiniu ekspresionizmo ir naivizmo „miksavimu“, drąsia, nenusaldinta ir netipiška raiška.

„Lytėjimas gali būti įvairus. Lytėti galima pirštais, žvilgsniu, mintimis, jausmais. Lytėjimu galima tyrinėti, pažinti, guosti, skaudinti…“, – sako tapytoja L. Pečiulytė.

Pasak menininkės kai kurie iš šioje parodoje eksponuojamų paveikslų nutapyti rankomis – teptuko buvo atsisakyta  kaip nereikalingo tarpininko. Tačiau toks parodos pavadinimas atsirado ne vien dėl to, pasak tapytojos, meno kūrinys, jo kūrimo procesas yra galimybė prisiliesti prie įvairių jautrių ir esminių žmogaus, visuomenės gyvenimo temų.

Šioje parodoje eksponuojami darbai – tai vizualiniai pasakojimai apie žmogų, atsidūrusį įvairiose situacijose, išgyvenantį skirtingas būsenas. Parodoje eksponuojamus darbus pagal jų stilistiką būtų galima suskirstyti į dvi grupes. Vieniems jų būdingos statiškos, centrinės, simetriškos kompozicijos – pavienės keistų žmogystų figūros, įkurdintos dažniausiai abstrakčiame fone, išoriškai sustingusios, lydimos ženklų/simbolių (juodas gaidys, varlės akis, nuotakos suknelė ir kt.), pasakoja kasdienes ir kartu amžinas istorijas (vyras ir moteris, vaikas ir mirtis, aš ir kitas aš). Sąmoningai pasirinktos daugybę kartų eksploatuotos temos, kurios dažnai atmetamos kaip banalios, „nugyventos“, taip dar kartą bandant „pažvelgti joms į akis“, įspėti jų mįslę. Šiuose „mažafigūriuose“ paveiksluose vyrauja santūrus koloritas, kartais artėjantis prie  monochromijos, spalva naudojama dekoratyviai, o pagrindinis dėmesys sutelkdama į vaizduojamą objektą ir jo perteikiamą žinią.

Tuo tarpu paskutiniuosiuose, 2014 m. sukurtuose darbuose, statiką pakeičia dinamika, abstraktūs fonai konkretizuojasi, nyksta figūrų „vienišumas“, monochromiją pakeičia polichromija, santūrią tapyseną – emocingi ir veržlūs potėpiai. Tik temų laukas išlieka tas pats – žmogus ir jo buvimas savimi su savimi ir su kitais.

Paroda veiks iki rugsėjo 8 d.