P. Urbšys. Kodėl lietuvis turi mažiau galių negu Lietuvos lenkas?

Pastaruoju metu daug diskutuojama apie Tautinių mažumų įstatymą.

Gal nuskambės paradoksaliai: iš principo nesvarbu, koks jis bus, svarbu tai, kad priėmus įstatymą tokiu pavadinimu Lietuvoje gyvenančių kitų tautybių atstovų statusas pasikeistų iš esmės, – mat pagal tarptautinę teisę tautinių mažumų gyvenama teritorija siejama su jai priklausančiomis etninėmis žemėmis.

Lietuvos lenkai, kalbėdami apie būtinybę priimti Tautinių mažumų įstatymą, apeliuoja į lietuvius, gyvenančius Lenkijos teritorijoje. Ir dvikalbiai užrašai, kuriuos galime pamatyti Punsko krašte, mums dažnai rodomi kaip svarbus argumentas. Tačiau nutylimas vienas esminių skirtumų tarp Lietuvos lenkų ir Lenkijoje gyvenančių lietuvių: lietuviai Punsko krašte yra tautinė mažuma, gyvenanti savo protėvių etninėse žemėse, ir jai, kaip tautinei mažumai, Lenkija pagal tarptautinius įsipareigojimus privalėjo leisti vartoti dvikalbius užrašus.

O Lietuvos lenkų statusas Lietuvoje yra visai kitas – jie yra tautinė bendrija, dėl istorinių priežasčių susidariusi lietuvių etninėse žemėse, ir, kaip tautinė bendrija, ji turi kitokias teises nei tautinė mažuma. Beje, tautinių mažumų sąvokos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra – matyt, Konstitucijos kūrėjai suvokė, kad kitoks tautybių, gyvenančių Lietuvoje, teisinis statusas iškreiptų istorinį ir teisinį santykį su Lietuvos valstybe.

Štai kodėl Tautinių mažumų įstatymu, nesvarbu, koks būtų jo turinys, mes iškreiptume savo tautos istoriją – juk Lietuvoje nėra kitų tautybių etninių žemių. Ir todėl Tautinių mažumų įstatymas reikštų, kad mes patys, savo noru atsisakome lietuvių tautai priklausančių etninių žemių Lietuvoje, kuriose kompaktiškai gyvena ne lietuvių tautybių žmonės. Užliptume vėl ant to paties grėblio kaip ir 1989 metais, kai LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė ne Tautinių bendrijų, bet Tautinių mažumų įstatymą – jo neigiamas pasekmes jaučiame ir šiandieną.

Be to, Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo pataisos atveria papildomą galimybę sukurti paralelinę asmenvardžių sistemą mūsų valstybėje bei valstybinėse institucijose ir tokiu būdu dar labiau padėtų įtvirtinti tautinių bendruomenių išskirtinį statusą Lietuvos valstybėje.

Lietuvos Seime yra pritarta ir Politinių partijų įstatymo pataisoms, kuriomis išbraukiama kaip privaloma nuostata, kad Lietuvos politinių partijų veikloje gali dalyvauti tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Ši nuostata į Lietuvos įstatymus įtraukiama vadovaujantis Lietuvos pasirašyta Stojimo į ES sutartimi. Jeigu bus priimta tokia Politinių partijų įstatymo nuostata, jose galės dalyvauti ir kitų valstybių piliečiai iš Europos Sąjungos, nuolat gyvenantys Lietuvoje. Pagal šį įstatymą jie galės „formuoti ir išreikšti savo interesus ir politinę valią, dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą ir į savivaldybių tarybas“.

Turint omenyje, kad Lietuvos žmonių ir valdžios susvetimėjimas tik stiprėja, tad ir kitų tautybių atstovų, ypatingai Lietuvos lenkų, noras turėti kitokį – išskirtinį – statusą tik stiprės: kaip ir lietuviai, jie nesijaučia visaverčiais Lietuvos valstybės piliečiais. Ir jei lietuviai tam bando priešintis spontaniškai ir neorganizuotai, tai Lenkų rinkimų akcija šį nusivylimą Lietuvos valdžia išnaudoja Lietuvos lenkų bendruomenės pilietiniam tautiniam susitelkimui.

Manau, paminėti įstatymai – Tautinių mažumų, Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose bei Politinių partijų – sudarys palankesnes sąlygas Lietuvos lenkų bendruomenei dar labiau įtvirtinti savo identitetą ateityje ir imtis aktyvesnio politinio veikimo – kelti reikalavimus, kad būtų pripažintas išskirtinis jų gyvenamosios teritorijos administracinis statusas. Toks veiksmas išties būtų logiškas – juk Tautinių mažumų įstatymas Lietuvos lenkams, gyvenantiems Vilniaus krašte, leis teigti, jog jie gyvena neva jiems priklausančiose etninėse žemėse. Ir būtų keista, kad jie nepasinaudotų suteiktomis galimybėmis sustiprinti savo tautiniu pagrindu sukurtą partiją ne Lietuvos piliečiais.

Tokiu būdu sisteminių Lietuvos politinių partijų savanaudiškumas ir trumparegiškumas jau ima veikti prieš Lietuvos valstybę, esminius jos pagrindus. Galima suprasti, kodėl Lietuvos lenkai sovietiniais laikais tapatino save ne su Lietuva, o su tam tikra Sovietų Sąjungos teritorija. Ir tai suprantama – sovietinė valdžia ir neskatino Lietuvos lenkų integruotis į lietuvių visuomenę. Tačiau ir po nepriklausomybės atgavimo nė viena Lietuvos politinė partija nejautė poreikio suformuoti strategiją, kaip integruoti Vilniaus krašte gyvenančius Lietuvos lenkus į atsikūrusią Lietuvos valstybę ir paversti juos visaverte Lietuvos pilietinės visuomenės dalimi. Deja, visiškai taip pat nutiko ir su Lietuvos lietuviais.

Tą vakuumą užpildė lyderiai, atsiradę iš pačių Lietuvos lenkų, kurie ir ėmėsi tą visuomenės dalį pilietinti – burti Lietuvos lenkus kaip politinę bendruomenę. Norime to ar nenorime, bet dabar jau turime pripažinti, kad Vilniaus krašto lenkai Lietuvoje yra viena pilietiškiausia ir labiausiai susitelkusi mūsų visuomenės dalis.

Lietuvio nusivylimas savo valstybe virto abejingumu jos likimui, o Lietuvos lenko – veikimu už savo išlikimą. Todėl dalis lietuvių į valdžią renka tuos, kurie rūpinasi tik savo išlikimu, o Lietuvos lenkai renka tuos, kuriems rūpi bendruomenės išlikimas. Gal būtent todėl šiandien lietuvis jaučiasi turįs mažiau galių negu Lietuvos lenkas? Nors ir vieną, ir kitą jų išrinkti atstovai siekia atskirti nuo Lietuvos valstybės.