Vladas Drupas | db.yadvashem. org. nuotr.

Vakar seniausiame Europos aerodrome (Kaune) ketvirtąją dieną vėl vyko intensyvūs akrobatiniai stovyklos skrydžiai. Lėktuvams pakilti drauge su stovyklos iniciatoriumi Vytautu Galvonu nesutrukdė net lengvai nulijęs lietutis. Pasižiūrėti į skraidantį jaunimą atvyko Lietuvos akrobatikos patriarchas Vladas DRUPAS, kurio nedrįsčiau pavadinti veteranu vien dėl to, kad jis tebeskraido. Ir skraido ne su bet kuo, o būtent akrobatiniu lėktuvu.

Rita Eriksonienė kalbina 91 metų pilotą akrobatą Vladą Drupą, kurio ir mintis šviesi, ir energija jaunatviška.

Rita Eriksonienė: Mielas Vladai, ar jau pradėjote skraidymų sezoną?Vladas Drupas: Dar šiais metais nepradėjau, kadangi tik savaitė, kaip grįžau, todėl dar nespėjau. Bet kitą savaitę jau tikrai pradėsiu.

R.E.: Kur buvote išvažiavęs?

V.D.: Tel Avivą (Izraelyje), prie Viduržemio jūros, pliažuose.

R.E.: Kada paskutinįkart skridote?

V.D.: Praėjusiais metais spalio mėnesį.

R.E.: Jūs turėjote būti beveik vienuolikmetis berniukas, kai Lietuva šiame aerodrome laukė parskrendančių didvyrių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno. Ar galėtumėte prisiminti tą mažą vaiką, kuris galbūt irgi laukė didvyrių?

V.D.: Aš tuo laiku gyvenau Šiaulių mieste ir apie S.Dariaus ir S.Girėno skridimą visi kalbėjo, pasakojo, visi jų laukė. Aš tai labai gerai prisimenu. Apie jų žūtį buvo ypač daug kalbama. Jau nuo mažens mano svajonė buvo tapti lakūnu. Svajojau būti Lietuvos aviacijos karo lakūnu. Žinoma Dariaus ir Girėno skridimas dar labiau uždegė mano svajonę.

R.E.: Mes esame prie „Extra 300L” akrobatinio lėktuvo. Jo savininkas Šarūnas Staniulis. Ką manote apie tokią naują vakarietišką techniką?

V.D.: Man teko matyti tuos lėktuvus skraidant varžybose. Šis lėktuvas yra taip pat tikra svajonė. Su juo galima dirbti, atlikti įvairias geras figūras.

R.E.: Ar galėtumėte palyginti šį lėktuvą su savuoju?

V.D.: Jų palyginimas, žinoma, būtų labai skirtingas (šypsosi). Mano lėktuvas turi tik 120 arklio jėgų, o čia…

R.E.: Čia – 300.

V.D.: Na, va! Tai yra didelis skirtumas. Su juo galima atlikti daug gražių figūrų. Bet tam reikia būti pasirengusiam.

R.E.: Štai, turiu vienos varžybų programos kompleksą (pagaukite jį), kurį „zulina“ beveik visi mūsų stovyklautojai. Pažvelkite į jį. Ar kartais nenurungtumėte tokios kategorijos varžybose dalyvaujančio jaunimo?

V.D.: (Juokiasi žvelgdamas į figūrų kompleksą popieriaus lape.) Na, žinoma, „Akrobatu Z-326“ pirmąją figūrą galima daryti; po to – taip, taip (linguoja savo korpusu). Trečioji, aha: ją sunkiau atlikti, bet pasitreniravus irgi įmanoma. Toliau perėjimas iš vertikalios į suktuką. O toliau viskas eina. Čia – (vedžioja popieriaus lape) pusantro: tvarka. Penktoji – padaroma. Šeštąją visuomet padarau. Suktukinę – taip pat. O ne! Čia – valdomoji „bačka“ (statinė), o aš net suktukinę padarau. Vertikalė… Na, taip, aš jį pasiimsiu, tiksliau paprašysiu to komplekso ir, kai kitą kartą susitiksime, pasistengsiu atlikti tas figūras (šypsosi).

R.E.: Ką patartumėte, kaip jaunimas turėtų treniruotis? Kokia akrobatinio skraidymo arba vadinamojo pilotažo ilgaamžiškumo paslaptis?

V.D.: Jaunimas pirmiausia turi norėti skraidyti. Giliai kraujyje turi būti ta mintis, kad aš noriu skraidyti ir aš skraidysiu… Žinoma, dabar yra sunkesnės sąlygos. Lietuvos Respublikoje finansavimo jaunimui tai nėra. Jaunimas tiesiog užmirštas. Kaip tik apie tai skaičiau Jono Mažinto pasisakymą. Aš labai jį palaikau. Net mūsų karo aviacijos srityje trūksta lakūnų mokymui lėšų ir jos yra labai menkos. Civiliniams lakūnams taip pat turi būti skirtas valstybinis finansavimas. Tai yra turi būti remiamas jaunimas, kuris rengiamas šalies gynybai ir sportui.

R.E.: Ačiū Jums už pokalbį.