Vėlinės, lapkričio antroji diena, yra bene seniausia tradicinė lietuviška šventė, menanti ikikrikščioniškus laikus, kurios išlikimą ir unikalumą lėmė ypatingas ryšys su mirusiųjų pasauliu.
Šiandien ryškiausias Vėlinių paprotys – aplankyti artimųjų kapus, juos sutvarkyti ir uždegti žvakutę. Taip pat dera pasirūpinti ir niekino nelankomais, netvarkomais kapais.
Seniau mirusiųjų atminimui skirta šventė buvo vadinama Ilgėmis ir trukdavo tris dienas. Bendravimui su mirusiaisiais buvo skirtas visas rudens metas nuo derliaus nuėmimo iki pat Kūčių. Tačiau ne visos Lietuvos kapinės ir pavieniai kapai yra sutvarkyti ir tinkamai prižiūrimi.
„Vėlinių laikotarpis – pats geriausias metas pasirūpinti ne tik savo artimųjų kapais, bet ir šalia esančiomis palaidojimo vietomis. Neretai galima stebėti, kad šalia gražiai sutvarkytų kapų stūkso ir vos žymus krūmais apaugęs kauburėlis. Nebūkime abejingi – skirkime, kad ir nedaug laiko, tačiau pagerbkime ir šį Anapilin iškeliavusį žmogų. Nupjaukime žolę, neleiskime užželti krūmais ir uždegime nors vieną žvakutę“, – prašo Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė.
A.Vyšniauskienė mano, kad Lietuvoje kapinių tvarkymo papročiai po truputį keičiasi. Seniau buvusias natūralias gėles keičia plastmasinės. Augančią žolę uždengia betono plytelės ar net kiliminės dangos, o žvakės nešamos įvairiose pakuotėse, kurios po Vėlinių lieka kapinėse kaip šiukšlės.
„Nederėtų kapų paversti buitinių daiktų sandėliu. Nuo seno lietuviai nešdavo tik tai, kas kapinėse supūva ir nepalieka šiukšlių. Vietoj plastmasinių gėlių geriau atneškime gyvą žiedą, o betono plokštes palikime statyboms, bet ne kapams. Tegu čia želia natūrali augmenija. Ją tereikia tik kartas nuo karto nupjauti“, – mano palaidojimo vietų žinovė.
Dažnai neprižiūrimos ir apleistos lieka senosios kaimo kapinaitės, karių kapai ir pavieniai palaidojimai. Turėtume neužmiršti šių vietų – nurinkti šiukšles, nukritusias šakas, nupjauti pradėjusius želti krūmus.
Taip pat patariama nepjauti pūvančių kryžių tol, kol jie nekelia pavojaus žmonių gyvybei, o nuvirtusius – tiesiog sudėti šalia kapinių tvoros.
Mirusiųjų pagerbimas ugnimi – šimtmečius menantis paprotys
Vėlinių išvakarėse žvakių nušviestos kapinaitės stebina ne vieną užsienietį – panašių papročių galima aptikti daugelyje tautų, tačiau Lietuvoje ši tradicija ypatingai svarbi ir gaji.
Žvakių liepsnelėmis pagerbiamos ir nežinomųjų kapavietės, mirties vietos, taip pat senieji pilkapiai, prisimenamos ir „klajojančios vėlelės“, neturinčios savo poilsio vietos. Ugnies šviesa ir šiluma simboliškai reiškia gyvybę, atsinaujinimą, o taip pat susitelkimą ir vienybę.
Iš tiesų ugnies motyvas mirusiesiems skirtose apeigose yra itin senas – liepsnos pėdsakų randama beveik visų laikų baltų genčių laidosenoje. Archeologų duomenimis, mirusiųjų deginimas kaip bendras laidojimo apeigų bruožas skirtinguose Lietuvos regionuose įsivyravo valstybės susidarymo laikotarpiu ir buvo taikomas iki krikšto ir net ilgiau.
Prie mažiau išlikusių Vėlinių arba Ilgių papročių, kuriuos dar galima aptikti kaimyninėje Gudijoje, reikia paminėti bendravimui su mirusiaisiais skirtas vaišes. Antai XVII a. Vilniaus jėzuitų kolegijos veiklos ataskaitoje piktinamasi, kad žmonės nešdavo aukas mirusiųjų senolių ir draugų vėlėms, ypač per Velykų, Kalėdų iškilmes.
Senosios apeigos, kurių bažnyčiai nepavyko uždrausti ir išnaikinti, ilgainiui susiliejo su krikščioniškais papročiais – šeimos rate rengiamų vaišių metu melstasi, giedota, kviestos artimųjų vėles, buvo pjaunamas avinas, aukojami valgiai ir gėrimai. Ruošiantis vaišėms buvo kūrenama apeiginė pirtis, vėliau paliekama ir vėlėms nusiprausti.
Vėlinių metu seniau vietoje žvakių kapinėsi buvo kuriami laužai – toks paprotys iki šių dienų išlikęs Dzūkijoje, Margionių kaime, Varėnos rajone.
Negalima kapinėse deginti “tų” žvagių, kurios pagamintos iš naftos – Protėvių dvasioms deginat smalą, kaip kokie žydreliginiai velniai – apsėstieji krikščionybe.
Žvakės turi būti pagamintos iš bičių vaško – anapusybės sieloms skaidrinti Ugnis, prie kurios prisidėjo ir šventos Bitelės.
Pataisau: ne žvagių, o žvakių.
Amžių Aukuro Ugny Tą Ugnį
UžDegei,Žemę,pirma Tu
Ir,per Amžių perbėgus bedugnę,
Perdavei kitam,kad prie kitų,
Tau lankyt krantų nepaŽadėtų,
Su Šventąja Amžių Ugnimi
Vėliai bėgtų Tūkstančiai metų,
Kad Ji Degtų Amžiais neRami
Ilgesio vėlyvo Amžių Vėlei
AmŽinybės amŽinos,
Suartinti,išlikt,atitolinti,
Anuomet,per,į,nuolatos
Paimti ar palikti,išlikti čia
Atsakyk tai savim Tu,
Ir Amžių suLietas čia
Perduok kitam,kad prie kitų.
Tebūnie Raudonoji Dalia prakeikta dieną ir tebūna prakeiktanaktį; tebūna prakeikta , kai gulasi, ir tebūna prakeikta, kai keliasi.Tebūna prakeikta, kai išeina, tebūna prakeikta, kai įeina. Viešpats jos nepasigailės, tekrinta ant jos Viešpaties pavydas ir tenutrina Viešpats jos vardą nuo dangaus. Dėl jos blogio teatskiria ją Viešpats nuo visų paprastų žmonių pagal visus sandoros prakeiksmus, surašytus Įstatymo knygoje.
Jau prasidėjo kremliaus ataka prieš valstybės pareigūnus kaip ir buvo sakyta. lyvis
Kažin, ar šitas Putino samdinys savo komentarą po visais straipsniais dės, ar tik po kas antru? Galėtų ir į Delfį mestelėt, ten labai gera rašančiųjų nustatymo sistema įdiegta, mažiau pastangų VSD reikėtų bylelę iškelti. Nors rašo greičiausiai per filtrus Vokietijoje ar kokioje Afrikoje. Kremliaus braižas.
Ziuriu jums labai rupi nesutinkancius su jusu nuomone gasdinti, bausti, uzdaryti. Neveltui kgbistines siuksles kartu su “lyviu”. Ypac draugas “lyvis” labai dziaugiasi padidejusiu kremliniu finansavimu, nespeja kepti komentaru is to dziaugsmo…
Pataisysiu pavadinimą- “Vėlinės, ilgės- tariamo bendravimo su įsivaizduojamomis vėlėmis ir fetišistinio kapų lankymo ir dekoravimo metas”.
Toks pavadinimas būtų arčiau negailestingos realybės. Niekaip nesuprantu kaip suaugę žmonės pasirašo po šitom nesąmonėm. Va, net valstybės tarnautoja dalina savo idiotiškus patarimus. Kiek resursų iššvaistoma, kiek laiko sugaištama, ir vardan ko? Vardan kažkokių dirbtinai lipdomų ir palaikomų tradicijų? Vardan iliuzijų? Suaukite pagaliau. Nėra ir negali būti jokių vėlių, o tas nuolat aukštinamas bendravimas su mirusiais galėtų būti prilygintas bendravimui su pūvančiais lavonais. Kapaviečių puošyba yra tik lavonų utilizavimo vietų puošyba. Man tai baisūs tie kapų lankytojai. Vietoje to, kad augintų chrizantemas, tas nuostabias gėles, savo kieme ar balkone, ir džiugintu save ir žmones, veža jas į kapines ir palieka. O jau po kelių dienų ar savaičių visa ta “pagarba” pavirsta tonomis šiukšlių. Ar poniutė inspektorė turi bent gabalėlį nuovokos apie ekologiją? Matyt nelabai…
Lavonas- ne vele. Tamstai nera, o kitam yra. Ir negalvokite kad esate ismintingesnis uz praeities ismincius ir zynius. O pastarieji vienareiksmiskai sako- veles yra. Nereikia stebetis, kad dauguma zmoniu visgi renkasi isminciu nurodyta kelia…
O ir kodel ‘Nera irnegali buti…’? Kodel negali buti? Tamsta turite kazkokiu ziniu kad nera?
Ir dar noriu pasakyti ką daryti, kai kapuose aptinki nebelankomos kapavietės kauburėlį. Imk kastuvėlį ir sulygink jį su žeme. Tai yra pats trdiciškiausias kapų tvarkymo būdas.
Šiaip ar kitataip, Tavo mąstyme esa ryškių pagonybės priemaišų – mirusiesiems nestatyti paminklų, jų neįvardinti lentelėmis. Man gražiausias “dekoravimo” būdas – sudegintojo pelenus užkasti po sodinamu medžiu. Būtų daug šventų Giraičių.