R. Jasukaitienė. Laiko klodai

Troboje vėsoka. Iš vakaro tebuvo menkai pakurta. Krosnis senovinė, su mažučiu „langeliu“ – anga orui įeiti. Pro jį matyti ugnelė – virpanti, laižanti įmestą pušies ar alksnio pliauską. Dailininkė Gražina Didelytė, iš miesto triukšmo pabėgusi šiton Dainavos girios apsupton trobelėn, valandų valandas mėgdavusi žiūrėti į židinio ugnį, kuri jai atstodavusi televizorių. Šitai ji yra užrašiusi savo dienoraštyje. Iš tiesų dailininkė neturėjo televizoriaus – šitaip ji taupė brangų savo  laiką, užtat jo pakakdavo kūrybai ir gamtai: „čia išgyvendama šaltas žiemas ir darganas, suartėjau su gamta, pradėjau justi jos virpesius (…), galiu grožėtis girios paukščiais, subtiliom sniego formom, šerkšno piešiniais“. Nurimus, savin susitelkus, atsivėrė giluminiai žmogaus ir gamtos, gamtos ir istorijos klodai.

Atitraukiu baltos drobelės užuolaidėles, iš kraštų pamargintas smulkučiais žibuoklių žiedeliais. Dailininkė mėgo augalų, gyvūnų ornamentus visur kur: puodeliai, lėkštutės, net šaukšteliai – su ąžuolo lapų motyvais; užtiesalai, net patalynė ir visi jos drabužiai – samanų, eglių, pelynų pilkumo spalvos, turėjo net žalią paltą ir tokio pat atspalvio skybėlaitę, kuri labai tiko prie žalių akių ir juodų plaukų… Pro langelį matau nužilusį, nušalnojusį lauką – būta kandžios šalnos. Mėnulio ragelis rytuose – lyg pjautuvas, nušienavęs lanką. Toks yra spalio pabaigos rytas – žadantis giedrą, nes iš girios kylanti saulė jau paliečia prie kluono stovintį beržą ir, kaip gera dailininkė, pilšvame fone išryškina jo  aukso spalvos  geltonį. Išėjęs iš girios beržas šviečia iš tolo: gal tai jo laikas nušviesti šitą dieną, šią mažą atkarpėlę metuose?

Šitame pat klojime buvo surengta ir dailininkės ciklo „Dainavos klodai“ paroda. Jis susideda iš 40 vienodo formato piešinių, sukurtų 2002-ais metais.  Prieš tai dailininkė perskaitė ne vieną istorinę knygą, atsirinko tai, kas rašoma apie šį kraštą. O jis ypatingas tuo, kad tirpstantis ledynas čia sustūmė įspūdingas kalvas, išrausė griovas, sustūmė žemynines kopas. Ypatingo grožio Dainavos kraštovaizdis – paskutinio ledynmečio padarinys. Kai čia ėmė kurtis pirmieji gyventojai, atsikraustę iš pietų ir vakarų (nuo 18 iki 3 am. prieš Kr.), tris ketvirtadalius viso krašto ploto dengė pelkės – raistai. Pirmuosius gyventojus istorikai vadina proaisčiais. Proaisčių namai buvo statomi ant daugiasluoksnių rąstinių grindų tiesiog pelkėse, mirusieji buvo laidojami į „namų“ pogrindį – į pelkių durpes. Tai įrodo radiniai pelkėse. Raistas – unikalus tūkstantmečių senumo metraštis. Apie tai perskaičiau dr. Onutės Grigaitės knygoje „Raiste“, kurią piešiniais iliustravo dailininkė Gražina Didelytė. Ji mėgo raistą, buvo išbraidžiusi jį, grožėjosi pirmaprade gamta ir jos paslaptingumu. Tad ir „Dainavos klodų“ ciklas prasideda nuo „Ledynų sparnų“, „Saulės šėlsmo“, kuris vaizduoja ledynų tirpimą, nuo „Ežero gimimo“, „Tundros karalystės“, „Tauro karalijos“… Paveikslas „Amžių reliktai“ vaizduoja seniausius po ledynmečio išlikusius augalus: asiūklius, paparčius, pataisus. „Šaltinių akis“ piešinyje primena Visatos kūrėjo akį – visa reginčią, visa saugančią. Gražina Didelytė, gyvendama Dainavos girioje, regėjo daugybę iš kalvų trykštančių šaltinėlių, sutekančių į patį skaidriausią Lietuvos upelį Skroblų. Šaltinėliai maitina smėlingą Dainavos žemę, tokiu būdu saugodami visa, kas gyva.

Daugelis „Dainavos klodų“ piešinių iškelia pačius giliausius istorinius klodus: reljefo formavimąsi, žmogaus apsigyvenimą šiuose kraštuose, jo primityvią buitį ir pasaulėjautą, glaudžiai susijusią su gyvenamąja aplinka – gamta. Daugelyje piešinių dailininkė vaizduoja tai, kas buvo būdinga tik šiam kraštui: šiose pelkėse būta daug rūdos, iš kurios net 700 metų mūsų protėviai , išgarinę ją  tam tikrose krosnyse, liedavo geležį. 7 tūstančius metų žmonija jau žino ir juodąją keramiką, kuri anksčiausiai (kalbant apie dabartinę Lietuvos teritoriją) imta degti Merkinės apylinkėse .

Vėlyvesnieji  įvykiai: kryžiuočių užpuolimai, Punios gynėjų auka, Vytauto Didžiojo laiškai, rašyti kryžiuočių ordino magistrui iš Varėnos medžioklės  sodybos, šio krašto polonizacija, kuri tęsėsi iki 1939-ųjų ir kuri buvusi itin skaudi , nes buvo ne tik uždrausta spauda, bet ir lietuviškos mokyklos,pavaizduoti piešiniuose „Erelio grobis“, „Knygos lemtis“, „Punios auka“, „Vytauto laiškai“, „Perlojos sargas“ ir kituose.  Kiekvieno paveikslo centre- išdidintas objektas, išreiškiantis temą, kuri nėra užgožta smulkių detalių. Kiekviena iš jų – kruopščiai atrinkta, apgalvota, įnešanti papildomos informacijos, kuri suteikia galimybę suvokiančiajam laisvai reflektuoti. Ši tarsi išgryninta erdvė palieka vietos minčiai. Talpūs, poetiški, pačios dailininkės parinkti pavadinimai sužadina dar daugiau asociacijų. Šis dailininkės ciklo atlikimo būdas skiriasi nuo jos pamėgtos miniatiūrinės grafikos, kurioje ypatingą vietą užima grakšti, minimalistinė linija. Ciklo kūrinius sušildo spalvų dermė, juose dažnai užkoduota ir gilesnė mintis.

Gražinos Didelytės draugas, bendramintis, daugeliu atvejų ir globėjas Vygandas Čaplikas, po dailininkės mirties (2007 m.) perėmęs ir jos kūrybos autorines teises, šio ciklo įkvėptas nusprendė parašyti savitą Dainavos krašto istoriją, kuri būtų meno ir istorinio teksto lydinys. Taip gimė knyga „Dainavos klodai: tarp ledynmečio ir dabarties“.

Pirmąją knygos dalį sudaro Gražinos Didelytės kūriniai, palydimi trumpų  pačios dailininkės paaiškinimų,  antrąją ir trečiąją dalį parašė  knygos sumanytojas Vygandas Čaplikas. Jis parengė tekstą „Dainavos istorijos bruožai“, kuriame , remdamasis autoritetingais mokslininkais, išplečia šio krašto istorijos sąvoką, naujai pažvelgia į dainavių – kaip atskiros genties- genezę, primindamas, jog Dainavos žemės vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1253-ais metais karaliaus Mindaugo laiške Livonijos ordinui, jame yra šios žemės dovanojimo aktas. Beje, ordinas jo niekuomet negavo, o paimti savo jėgomis neįstengė.

Knygos viršelyje, samanų žalsvumo dugne, įdėtas dailininkės paveikslas „Dainavos vardas“, jame vaizduojama pakrypusi, skarotų eglių smaigalius primenanti, smiltyninių kopų raštais pamarginta  karūna su kraujo lašu, simbolizuojančiu pralietą kraują dėl trokštamos laisvės. Už karūnos, tamsiame fone, išnyra dar tamsesnis-juodas  kryžius – rūstus, šaltas, plieninis – tai kryžiuočių kryžius, juo prisidengus daug metų buvo plėšiamos, siaubiamos  ne tik Dainavos, bet ir visų baltų žemės. Trečioje knygos dalyje – įvairios statistinės lentelės, Lietuvos etnografinių  ir etnokultūrinių regionų ribų žemėlapiai, schemos.

Rudnelės kaimo pašonėje yra taip vadinamas Kubilnyčios cirkas (lot. circus – ratas, apskritimas). Tai raistas, per kurį teka Kubilnyčėlė, susisemianti vandenis iš daugybės kalnų šaltinėlių. Kubilnyčios raistas gausus rūdos. Iš čia ir Rudnios pavadinimas. Varėnos rajone yra net 4 Rudnos, šioji- mažiausia, todėl vadinama Rudnele. Ilgą laiką  rūda, gaunama iš pelkių, buvo vienintelis  geležies išgavimo šaltinis. Deja, nėra išlikę krosnių, kurios galėtų akivaizdžiai parodyti šį procesą. O būtų įdomu. Dar Kubilnyčios cirkas buvo naudingas tuo, kad žiemą, pelkei užšalus, valstiečiai pjaudavo viksvas ir kitus išdžiūvusius raisto augalus ir naudodavo juos gyvulių kraikui, o galbūt ir pašarui. Visą kitą žemę, kuri nebuvo apaugusi mišku, dainaviai naudodavo javų, daržovių auginimui. Kiekvienas valstietis savo pievą aptverdavo tvora – taip labai buvo branginamas gyvulių pašaras. Iki pievų ne visada būdavo lengva privažiuoti – dar ir dabar tebėra žymu vežimų keliukai, kai kur jau užžėlę krūmais, sunkiai beišbrendami, nebent grybautojų džipais pravažiuojami. Traukiasi ir Kubilnyčia – į ją vis giliau brenda alksniai ir berželiai. Bebrai tvenkia upelį, pagrauždami net storiausius pakrantės medžius. Kubilnyčėlei vis sunkiau susitikti su Skroblumi.

Rudnelės  kaime nebeliko vietinių gyventojų – visi jie atgulė kaimo kapinaičių smiltelėje. Teliko jų pasakojimai, sudėti į knygas, į meno kūrinius. Jų ištakų ieškodama jau ne pirmą kartą atvykstu Dainavon, brendu užžėlusiais takais, tai kopdama į ledyno sustumtas kalvas, įsiropšdama į Gugutį  – aukščiausią šių apylinkių kalną, tai nusileisdama į Skroblaus slėnį; užsižiūrėjusi į jo vandenis, tekančius nuo amžių pradžios, susimąstau, kad visi visų amžių klodai – žmoguje, jo atmintyje…