Kinija negali išgyventi be Vakarų, todėl Tibeto klausimu galima būti reiklesniems

Spalio 23 d. prasidėjęs žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet žiūrovams pasiūlys net 42 išskirtinius filmus, kurie, pasakoja ne itin gražias, tačiau tikras istorijas.

Spalio 25-ąją, „Skalvijos“ kino teatre „Nepatogus kinas“ pakvietė savo žiūrovus į diskusiją, kurios metu buvo kalbama apie žmogaus teisių situaciją Tibete, tiek ir apie šios tautos žmonių siekius. Diskusijoje dalyvavo Tarptautinės kampanijos už Tibetą vadovė Tsering Jampa, europarlamentaras prof. Leonidas Donskis bei „Freedom House“ projektų vadovas Vytis Jurkonis.

Tibete tibetiečiai tapo mažuma. Į uždarą regioną, valdomą Kinijos, gali patekti tik specialiai atrinkti užsienio žurnalistai, diplomatai ir keletas akylai prižiūrimų turistų. Atrodo, jog Tibeto tautos siekis išsaugoti savo nepriklausomybę arba bent gauti aiškiai apibrėžtą autonomiją, šiuo metu, yra įstrigęs aklavietėje, dėl Kinijos atsisakymo vesti bet kokias derybas. Tokius faktus vakar vykusios žmogaus teisių kino festivalio „Nepatogus kinas“ diskusijos metu bėrė jos dalyviai.

Septintus metus vykstantis festivalis „Nepatogus kinas“ Lietuvos žiūrovams siekia ne tik parodyti geriausius pastaraisiais metais sukurtus dokumentiniu filmus, atvirai kalbančius apie labai skirtingas šiuolaikinio pasaulio problemas, tačiau ir suteikti galimybę į filmuose pasakojamas istorijas įsigilinti šiek tiek geriau. Viena iš tokių progų šeštadienį pasinaudojo filmo „Saulė už debesų“ žiūrovai kino centre „Pasaka“.

Nykstantis Tibetas

Po filmo peržiūros festivalio organizatoriai žiūrovus pakvietė pasikalbėti su Tarptautinės kampanijos už Tibetą vadove Tsering Jampa, europarlamentaru bei filosofu prof. Leonidu Donskiu ir „Freedom House“ projektų vadovu Vyčiu Jurkoniu. Visi pašnekovai sutartinai, tačiau kiek iš skirtingų perspektyvų, teigė tą patį – Tibetas, trapus ir unikalus regionas pačioje Azijos širdyje, kuo toliau, tuo labiau praranda savo tikrąjį veidą, o jų siekis atgauti bent minimalias teises savo šalyje, be Vakarų valstybių palaikymo – yra sunkiai įgyvendinamas.

Prieš kelis dešimtmečius Kinijai nutiesus geležinkelį, sujungusį žemyninę šalies dalį su ganėtinai atokiu, kalnų apsuptu Tibetu, kiekvienais metais į šį unikalų regioną atvyksta vis daugiau kinų. Dauguma jų – dirbti, tačiau didžioji dalis lieka gyventi Tibete. Tuo tarpu patys tibetiečiai, nepakeldami religinių, kultūrinių, socialinių bei žodžio laisvės suvaržymų, dažnai pasibaigiančių skaudžiomis represijomis, bėga iš regiono. Šiuo metu Tibete jau gyvena daugiau kinų naujakurių nei pačių tibetiečių, o iškasenomis turtingas regionas vis dažniau minimas kaip galimos ekologinės katastrofos vieta.

Tibeto laisvės siekis žinomas nemažai daliai lietuvių. Dvasinis Tibeto lyderis ir Nobelio taikos premijos laureatas Dalai Lama XIV buvo vienas pirmųjų, atvykusių palaikyti ir pasveikinti Lietuvos žmonių atgavus nepriklausomybę. Paskutinysis jo vizitas mūsų šalyje taip pat sukėlė nemažą audrą žiniasklaidoje bei diplomatinėje erdvėje, nes tiek prezidentė, tiek ir šalies premjeras skyrė laiko susitikimui su vienu garsiausių kovotojų už taiką pasaulyje. Tiesa, vėliau sekė Kinijos priekaištai ir spėlionės dėl galimų ekonominių sankcijų.

Baimė dėl ekonomikos

Viešai pripažįstama, jog baimė dėl ekonominių nesutarimų būtent ir yra svarbiausias veiksnys, stabdantis Vakarų valstybes išreikšti aiškų palaikymą Tibeto tautos siekiams atgauti bent autonominį savo valstybės valdymą. Viena sparčiausiai augančių pasaulio ekonomikų – Kinija – turi glaudžius prekybinius bei gamybinius santykius kone su visomis pasaulio valstybėmis, todėl iš pirmo žvilgsnio ši baimė atrodo ganėtinai natūrali.

„Taip, pasauliui reikia Kinijos. Bet Kinijai taip pat reikia pasaulio, reikia Europos Sąjungos, nes jokia, net ir pati galingiausia ekonomika, negali egzistuoti viena“, – diskusijos metu pastebėjo L. Donskis, kuris taip pat priminė Europos Parlamente patvirtintą žmogaus teisių situacijos pasaulyje ataskaitą, kurioje aiškiai išreikštas susirūpinimas Tibeto regionu. „Niekas nesako, kad Europos Sąjunga negali turėti specialiojo atstovo Tibeto regionui. Tai yra užfiksuota ataskaitoje juodu ant balto“.

Tai, jog Lietuva šiuo metu yra puikioje situacijoje, kad šalies diplomatai iškeltų Tibeto autonomijos ir tibetiečių žmogaus teisių įgyvendinimo klausimą pasaulyje, priminė V. Jurkonis. Jo teigimu, šiuo metu Lietuvoje jaučiamas ganėtinai stiprus visuomenės palaikymas Tibetui, tačiau diplomatiniame pasaulyje – trūksta ryžtingesnių veiksmų. Tiesa, situacija gali keistis, nes Lietuva dviejų metų laikotarpiui išrinkta į Jungtinių Tautų Saugumo komitetą, kuriame nuolatinės narės teises turi ir Kinija.

Vidurinio kelio politika

Kaip diskusijos metu pasakojo Tibete gimusi T. Jampa, dvasinis Tibeto lyderis Dalai Lama dar aštuoniasdešimtaisiais priėmė Vidurinio kelio politikos modelį. Šis kelias reiškia, jog tibetiečiai siekia nebe visiškos nepriklausomybės, tačiau aiškiai apibrėžtos autonomijos Kinijos teritorijos sudėtyje. Ši autonomija, pasak T. Jampos, svarbi tam, kad būtų išsaugotas kultūrinis, religinis šalies tapatumas, būtų įgyvendinamos žmogaus teisės, o po visą pasaulį pasklidę tibetiečiai galų gale saugiai galėtų grįžti namo.

Po 2008 m. Kinijoje įvykusių Olimpinių žaidynių, Kinijos pareigūnai nutraukė bet kokias derybas su Tibeto atstovais. Manoma, jog iki jų jos buvo atsinaujinusios tik tam, kad prieš akylai viso pasaulio stebimą sporto renginį – nekiltų nereikalingų diskusijų. „Tibetas su Kinija nebegali kalbėtis. Būtent todėl šioje vietoje mums reikia trečiosios pusės – Vakarų valstybių palaikymo“, – diskusijos metu sakė T. Jampa.

Tarptautinės kampanijos už Tibetą vadovė T. Jampa ne tik pasakojo apie savo tautos situaciją, tačiau ir dėkojo Lietuvos žmonėms bei aukščiausiems šalies vadovams už nuolat reiškiamą palaikymą. „Per pastaruosius metus su Dalai Lama nesusitiko nė vienas aukštas Europos Sąjungos šalies vadovas, išskyrus Lietuvos. Tai labai didelis palaikymas“, – sakė Tibeto atstovė.

Olandijoje gyvenanti tibetietė išreiškė ir prašymą Lietuvos žmonėms, ypač jaunimui. „Jei kada sutiksite iš Kinijos atvykusių studentų, papasakokite jiems, jog mes nesiekiame visiškos nepriklausomybės, nenorime kovos, o autonomijos pripažinimas, galų gale, bus naudingas abiem pusėms,“ – diskusiją baigė T. Jampa.

Ši diskusija apie Tibetą – ne vienintelė proga susitikti su „Nepatogaus kino“ svečiais. Iki pat festivalio pabaigos, spalio 30-osios, nuolat vyks pokalbiai įvairiausiomis temomis su dokumentinių filmų režisieriais, filmų herojais ir t.t. Visą susitikimų laiką ir vietas galima rasti festivalio tinklalapyje. Beje, pasibaigus festivalio renginiams Vilniuje, dalis jų persikels į kitus Lietuvos miestus.

„Nepatogaus kino“ metu bus pristatyti ir nauji Lietuvos režisierių filmai. Tai šiemet „Sidabrinę gervę“ už geriausią dokumentinį filmą gavęs režisierės Linos Lūžytės filmas „Igruški“, apie mažo Baltarusijos miestelio, kurio gyventojai išgyvena tik siūdami pliušinius žaislus, gyvenimą. Šioje festivalio programos dalyje žiūrovai taip pat išvys Giedrės Beinoriūtės, sukūrusios gerai kino mėgėjams pažįstamą „Balkoną“, filmą „Pokalbiai rimtomis temomis“ bei bendrą Martos Dauliūtės ir švedės Elisabeth Marjanović Cronvall darbą „Antra klasė“. Pastarasis filmas itin aiškiai parodo emigracijoje gyvenančių lietuvių savijautą bei nenorą tapti dar vieno gailestį keliančio televizijos reportažo objektais.