V. Rubavičius. Už jūsų ir mūsų laisvę

Referendumo dėl Lietuvos žemės išlaikymo tautos ir visuomenės rankose vyksmą dera laikyti esminiu pastarųjų metų žmonių laisvinimosi vyksmu. Ne tik laisvinimosi, bet ir pilietinės visuomenės brendimo. Nepriklausomybės metų dvidešimtmetis parodė, kokia negailestinga gali būti jau ne okupacinės, o savosios valdžios priespauda. Be sąžinės ir atjautos dusinami pensininkai, sovietmečiu padėję tvirtus ekonomikos pamatus, savo darbu kūrę tą gerovę, kuri buvo greitai išgrobstyta naujosios valdžios žmonių ir su jais susijusių kriminalinių privatizatorių. Neapsikęsdami vergovinių darbo santykių, kai menkiausias darbdaviu tituluojamas veikėjas tampa visagaliu ponu, neužmirštančiu pademonstruoti, kad daro didelę malonę „duodąs darbo“, ir kuris nesiteikia už jį sumokėti, šimtai tūkstančių jaunuolių ir darbingo amžiaus žmonių patraukė svetur. Ten vykstama ir vaikų gimdyti. Tačiau vietos politikai nepaliauja kalbėti visuomenei apie vis naujus gerovės valstybės modelius ir toliau didina savąją gerovę.

Labiausiai žmones žeidžia beteisiškumas ir neteisybė, kuri persmelkė visą mūsų politinę sistemą ir tapo sisteminiu dalyku. Beteisiai žmonės jau sunkiai beįsivaizduoja esą tauta ir visuomenė, tad kam jiems tas jų gyvenamasis pasaulis, kuris kyla iš Lietuvos žemės ir yra jos palaikomas? Juk lietuviškos beteisiškumo korporacijos prekę „2 už vieno kainą“ galima parduoti ir kitose šalyse, kur ta prekė jau net negalvos apie savąją gimtinės žemę. Kam beteisiams žemė, kam jiems gimtinė, jei jie tik paprasta darbo jėga, tik ir laukianti darbdavių malonės? Šitaip jau išmuštruota didelė visuomenės dalis. Ta dalis linksi, kai girdi mūsų garbiųjų „išlaisvintojų“ kalbas apie geriau Lietuvos dirvonuojančias žemes įdirbsiančius olandus ar vokiečius, tarsi lietuviai jau būtų praradę visus žemės darbų įgūdžius. Sibiro tremtyse sugebėjo tuos įgūdžius išlaikyti, įstengdavo ten net prisišaukti išbuožinimo bausmę, o štai per du nepriklausomos valstybės dešimtmečius mūsų politiniam elitui pavyko tuos įgūdžius gerokai susilpninti. Suprantama, pagal ‚gerovės valstybės“ modelį. Juk nuo žemės mūsų valstietija buvo varu varoma ir gundyte gundoma baigti tą „nenaudingą veiklą“. Išmokomis ir ekonomistų paskaičiavimais ar sudarant nepakeliamas ekonomines sąlygas.

Ar bus įmanoma puoselėti, juolab stiprinti lietuvybę, taip pat Lietuvos žmonių valstybingumo jauseną tautai tapus bežeme? Atsakymas akivaizdus – ne. Tautos gyvenama žemė yra tautos gimtinė. Ji yra didžioji dovana, kuri įpareigoja atsakingai su ja elgtis. Sąmoningos tautos taip ir daro – puoselėja, garbina ir puošia savo žemę. Netekusi gimtinės tauta išnyksta – išsiskaido į įvairius žmogiškųjų išteklių ir darbo jėgos prekinius pavidalus. Jau einame tokiu savinaikos keliu. Tautos išnykimo nuojauta, nebūties nuojauta ryški įvairiausiuose mūsų socialiniuose rodikliuose. Prasčiausiuose visoje Europos Sąjungoje. Tačiau vietiniam politiniam elitui tie rodikliai nėra įdomūs – tam elitui svarbesni nauji didingi skolinimosi projektai. Politinis elitas gerai žino vieną svarbų dalyką – šiais pinigų spausdinimo ekonomikos laikais „popieriai“ ir turi būt pirmiausia paversti valstybės, tad visų gyventojų skola, o jau vėliau ta skola bus iškeista į … žemę. Nes nieko brangiau už žemę nėra. Ypač šiuo metu, kai akivaizdžiai regimi drastiški klimato pokyčiai ir sparčiau daugėja mūsų planetos gyventojų. Su žeme neteksime ir savųjų vandenų. Požeminių vandenų atsargų, kuriomis išsiskiriame visoje Europoje. Paverstus tautą bežeme lengviau bus perimti ir jos kol kas neapskaičiuotą turtą – vandenį. Kai kas labai pasipelnys, o ypač – išmanusis politinis elitas. Juk tik tas elitas ir laiduoja, kad būtų „vsio zakonno“.

Referendumo rengėjai skatina tautą ir visuomenę pirmiausia susivokti dabartinio gyvenimo aplinkybėse ir drįsti nusimesti lietuviškos partinės nomenklatūros primestus ir vis labiau veržiančius pančius. Partinė nomenklatūra į referendumo iniciatyvą žiūri kaip į kovą dėl valdžios. Taip ir yra. Dalis visuomenės suvokia savo beteisiškumą, politinį neįgalumą ir siekia demokratinių politinės sistemos pertvarkų. Norima atsiimti dalį politinės valdžios – sumažinus referendumų rengimo „kartelę“ iki 100 tūkst. būtinų parašų visuomenė įgauna tam tikrą politinį svertą bent jau kartu su valdžia svarstyti egzistencinės svarbos reikalus. Tad laisvinami visi – ir suprantantieji, ir nesuprantantieji. Pati partinė nomenklatūra skatinama laisvintis iš savosios visagalybės gniaužtų. Visi kviečiami burtis ir pasijusti tautiečiais, pilietinės visuomenės nariais, suvokiančiais save kaip savo žemėje savo gyvenamą pasaulį kuriančius žmones.