Prieš keletą metų, kalbėdamas, žinoma, apie savo istorines dramas, Justinas Marcinkevičius sakė: „Man praeities įvykiai niekados nėra pasibaigę, nes tai, kas buvo, tai, ką mes vadinam istorija, tebesitęsia, tęsiasi dabar mumyse, tęsis per amžius“. Aukso žodžiai. Dabar juos galima taikyti tiems, kurie tvirtina, jog praeities priminimas – tai senų žaizdų aitrinimas, nesantaikos tarp tautų kurstymas. Beje, skaudžiausių istorijos tarpsnių nutylėjimas iš esmės ir yra mūsų sąmonės bei valstybių santykių išopėjimo vieta.
Šį epilogą nutariau taikyti ir vienam iš sudėtingiausių Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpiui – keletui mėnesių iki Suvalkų sutarties, pasirašytos 1920-ųjų spalio 7 d. Tų metų rugpjūtis ir rugsėjis buvo neramus ir Suvalkų, Punsko bei Seinų krašto žmonėms. O dingstį apie tai priminti paskatino nesenas lenkų valdžios akibrokštas Berznyko (Beržininkų) kapinėse: akmeninėse plokštėse iškaltose datose ir užrašuose lietuviai, tais 1920 metais kovoję už savo laisvę, tapatinami su bolševikais, laikomi kolaborantais, o būtent šie ir kiti tekstai, kaip teigė istorikas Tomas Bagdonavičius, „iškraipo istorinę tiesą ir skatina lenkų neapykantą lietuviams“.
Lenkų ir bolševikų sandūra
Vejant vokiečius iš Rusijos, bolševikai dar 1920 m. sausį patvirtino naują puolimo į Vakarus planą, kuris buvo Vladimiro Lenino ir Levo Trockio sumanyto revoliucijos „eksporto“ dalis. Vakarų frontas tapo svarbiausias, čia buvo sutelktos geriausios bolševikų karinės dalys – beveik pusė milijono karių. Užėmus Vakarų Baltarusiją ir Ukrainą, planuota žygiuoti tolyn, į Lenkiją ir Vokietiją, o čia su revoliucinių darbininkų pagalba nuversti vietos valdžias, po to „eksportuoti“ revoliuciją į Čekoslovakiją, Vengriją, Rumuniją, Italiją ir kt. Vakarų fronto vadu buvo paskirtas jaunas, vos 27 metų, bet jau pergalėmis pagarsėjęs karvedys, būsimasis maršalas Michailas Tuchačevskis.
Bet prie vakarinių buvusios carinės imperijos sienų jis susidūrė su ne mažiau ambicingu, tuomet beveik dvigubai vyresniu ir kovose labiau užgrūdintu Juzefu Klemensu Pilsudskiu. Siekdamas atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę nuo „jūros iki jūros“ federacijos principu, šis Lenkijos valstybės viršininkas 1920 m. balandžio mėn. sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu Simonu Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija. Gegužės 7 d. jungtinė kariuomenė užėmė Kijevą, buvo deklaruota Ukrainos nepriklausomybė. Tačiau bolševikai nesustojo ir per Baltarusiją puolė Varšuvą. Raudonajai armijai pavyko nustumti lenkų kariuomenę iki pat Varšuvos.
Tačiau rugpjūčio 14-16 d. įvykęs Varšuvos mūšis netikėtai pakeitė įvykių eigą ir iš esmės užkirto kelią bolševikinės revoliucijos „eksportui“. Raudonoji armija buvo atblokšta nuo Vyslos ir greitai vejama atgal. Euforija apėmė ir J. Pilsudskį, ir visą Lenkiją, o britų diplomatas lordas Edgaras D‘Abertonas šį karinį konfliktą priskyrė prie aštuoniolikos svarbiausių mūšių pasaulio istorijoje ir pastatė jį į vieną gretą su atėniečių pergale prie Maratono, normanų pergale prie Hastingso ir Napoleono – prie Vaterlo. Lenkijos istoriografijoje mūšis prie Varšuvos apibūdinamas kaip „stebuklas prie Vyslos“.
Lietuva su bolševikais?
Lenkų duomenimis šiame kare Rusijos nuostoliai buvo apie 230 tūkst. kareivių, Raudonoji armija bėgo, o V.Lenino planuotas istorinis žygis į Vakarus žlugo. Bet prieš tai, 1920-ųjų liepos 12 d., buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, pagal kurią balandžio mėnesį lenkų užimtas Vilnius buvo grąžintas Lietuvai. Tiesa, lietuviškas jis išsilaikė tik apie tris mėnesius, bet tuomet bolševikai lenkų agresorių akivaizdoje buvo pelnę daugelio lietuvių simpatijas. Varšuvai tai reiškė, kad Lietuva tampa V. Lenino Rusijos satelite ir nepaliaujamose varžytinėse su Lenkija eina išvien su bolševikais.
Tokį kaimynų nusiteikimą sustiprino tai, kad, praėjus vos trims dienoms po taikos sutarties pasirašymo, liepos 15 d., čia atvyko pulkininkas leitenantas Kazys Ladyga – buvęs Rusijos imperijos kariuomenės karininkas, 1919 m. vadovavęs pasipriešinimui Raudonajai armijai ir bermontininkams (po Lietuvos kariuomenės pralaimėjimo Lenkijos daliniams prie Augustavo ir Seinų atsisakė armijos vado pareigų; 1940-ųjų rugpjūtį sovietų buvo suimtas ir kitų metų pabaigoje sušaudytas Rusijos kalėjime). Netrukus į miestą įžengė lietuvių pėstininkai, įvyko bendras su raudonarmiečiais mitingas, kuriame, sugiedojus Tautišką giesmę ir „Internacionalą“, rusų komisaras pažadėjo greitai palikti Vilnių. Tačiau perduoti gražintą teritoriją mūsų valdžiai bolševikai delsė, o M.Tuchačevskis net bandė pasinaudoti Lietuvos teritorija ir įtraukti į savo žygį Lietuvos kariuomenės dalinius, esančius Vilniuje.
Bendradarbiavimo su bolševikais įspūdį stiprino tai, kad Vincas Mickevičius-Kapsukas, Zigmas Aleksa-Angarietis ir kiti komunistų vadai, 1919 m. pasprukę iš Lietuvos ir įsikūrę Smolenske, nenurimo, žadėjo vėl grįžti ir iškarti buvusius savo bendražygius – socialdemokratų lyderius Vladą Požėlą, Steponą Kairį – neva „už proletariato interesų išdavystę, perėjimą į buržuazijos stovyklą“. Lietuviškieji bolševikai vadovavo ir 1919-ųjų pavasarį įkurtai bendrai Lietuvos ir Baltarusijos socialistinei respublikai (LITBEL‘ui). Lenkams tai buvo stiprus argumentas, kaltinant Lietuvą tariamu bendradarbiavimu su bolševikais.
Vijo rusus, o smaugė lietuvius
Taigi, po pergalės prie Varšuvos lenkų kariuomenė plačiu frontu vijo Raudonąją armiją į Rytus. J. Pilsudskio apetitas atėjo bevalgant, ir šis savo parankinio generolo Liucjano Želigovskio (Lucjan Zeligowski) rankomis sumanė užgrobti senas Lietuvai priklaususias teritorijas. 1920 m. rugpjūtį ypatinga padėtis susidarė vadinamame Suvalkų trikampyje, Pietų Sūduvoje, Suvalkų – Seinų ir Punsko krašte. Seinai nuo XV-ojo amžiaus iki pat trečiojo ATR padalijimo ir carinės Rusijos okupacijos 1795 m. priklausė LDK. Kaip rašė apklausų pagrindu etnologinį krašto pjūvį atlikęs istorikas Petras Kalnius 2004 m. paskelbtame tyrime „Punsko ir Seinų krašto lietuviai“, Punsko valsčiuje lietuviai sudarė apie 80 proc. visų gyventojų, bet lenkai į šią teritoriją pretendavo motyvuodami, kad caro laikais ji priklausė Varšuvos generalgubernatoriui.
Į ginčytinus Lenkijos ir Lietuvos santykius įsikišo Tautų Sąjunga, kuri delegavo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrą lordą Džordžą Kerzoną (George Curzon), kuris 1919 m. gruodį nubrėžė demarkacinę liniją, dar vadinamą Kerzono linija. Taip lenkams atiteko lietuvių gausiai apgyvendintos Suvalkų, Seinų, Punsko apylinkės, kuriose atsitraukus vokiečiams valdžia buvo atitekusi lietuviams. (Apskritai 1919-1920 m. Seinų krašte valdžia pasikeitė net vienuolika kartų).
Vydama bolševikus Lenkijos kariuomenė eilinį kartą sulaužė susitarimus bei Kerzono liniją, kaip ir 1919 m. liepą nustatytą prancūzų maršalo Ferdinando Fošo (Ferdinand Foch) liniją (pastarasis už nuopelnus Varšuvai 1923 m. gavo Lenkijos maršalo titulą), kaip, beje, ir 1920 m. rudenį Lozanos sutartimi nustatytą 8 km pločio neutralią zoną, egzistavusią pustrečių metų. Po nesėkmingų derybų su lenkais lietuviai surengia įnirtingą pasipriešinimą besiveržiančiai keliskart galingesnei J. Pilsudskio armijai. 1920 m. rugpjūčio 28 d. lenkų kariuomenė užima Augustavą. Rugpjūčio 31 d. lenkų ulonai užgrobia Seinus, Suvalkus, Gibus.
Lenkija reikalavo, kad lietuviai kartu muštų Raudonąją armiją arba bent leistų per savo teritoriją vyti bolševikus, tačiau Vilnius pasipriešino: lietuvius saistė liepos 12 d. pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija. Kita vertus, jie žinojo, kad lenkai neapleis užimtų žemių. Po įnirtingų mūšių rugsėjo 22 d. ties Augustavu lietuviai patiria triuškinantį pralaimėjimą, o kitą dieną lenkai jau užima Druskininkus, vėliau Gardiną, Lydą. Atsivėrė tiesus kelias L.Želigovskio avantiūrai.
Tarp narsos ir neutralumo
Tokiomis sąlygomis rugsėjo 30 d. Suvalkuose prasideda Lenkijos ir Lietuvos derybos, užsibaigusios spalio 7 d. Suvalkų sutartimi, kuri po dviejų dienų taip pat buvo sulaužyta. Per keletą mėnesių Lietuva neteko daugybės savo karių ir karinės technikos. Beveik po metų, 1921 m. liepos 16 d., Steigiamasis Seimas net priėmė specialų įstatymą Suvalkų fronto atsitikimų tardymo komisijai sudaryti, ši komisija turėjo pasirūpinti, kad esant reikalui „kaltininkai būtų patraukti tieson“. Dėl to turėjo atsistatydinti šio fronto vadas pulkininkas K.Ladyga, kuris prieš mūšius narsiai ragino „Pulti, dabar arba niekados!“
Bet istorikai pastebi, kad svarbiausi nuostoliai vis dėlto buvo ne šie: visų pirma, mūsų pralaimėjimas Pietų Sūduvoje sudarė palankias sąlygas lenkams užgrobti mūsų sostinę Vilnių ir Vilniaus kraštą. Antra, dėl to, kaip parodė vėlesni įvykiai, mes visiems laikams praradome Seinus, Punską ir visą šį gražų nuo seno mūsų tautiečių gyvenamą kraštą. Kartu pralaimėjimas pademonstravo, kokia susitaikėliška buvo Lietuvos neutralumo pozicija lenkų ir bolševikų karo metu. Visas šis konflikto mazgas dar kartą parodė, jog Vakarai palaiko ir toleruoja stipresniojo interesus.
Tūlas paklaus: ką tuo norėta pasakyti? Ar istorijos priminimas – ne tautų kiršinimas? Viena verta pridurti: pamokančių praeities tarpsnių projektavimas į šiandieną padeda blaiviai vertinti dabarties ir ateities geopolitinę situaciją. Pasakyta tas pat, kaip Just. Marcinkevičiaus, tik kitais žodžiais.
Vykęs straipsnis, nors ir yra keletas klaidelių. Bet – kas nerašo, tas neklysta. Linkiu gero vėjo vedant į tiesos kelią DELFI
Rašinyje jaučiamas Iškausko “žurnalistinis advokatavimas” Lenkijos, Pilsudskio pusei dėl 1919-1920 metų Lietuvos istorinių kovų su Lenkija dėl Nepriklausomybės. Jame visiškai nutylima tai, kad Lenkijos pergalę Varšuvos mūšyje lėmė Vokietijos Lenkijai suteikti ginklai, kad dėl to didžioji bolševikų kariuomenės mūšyje prie Varšuvos dalis buvo apsupta ir paimta į nelaisvę.
Taigi faktiškai Pilsudskiui nebuvo “ką vyti plačiu frontu į Rytus”, kaip yra išsireikšta autoriaus. Arba, kad ir toks toliau rašinyje einantis sakinys: “J. Pilsudskio apetitas atėjo bevalgant, ir šis savo parankinio generolo Liucjano Želigovskio (Lucjan Zeligowski) rankomis sumanė užgrobti senas Lietuvai priklaususias teritorijas.” Taigi pirmiausia šios teritorijos buvo ne kokios jai priklausiusios, o buvo Lietuva. Antra, tai nebuvo nekalto “apetito atsiradimo” Pilsudskiui pasekmė ar ne Pilsudskio, o kokių “Želigovskio rankų” darbas, tai planingos Lenkijos užmačios neleisti įsitvirtinti 1918 metais paskelbtai ir 1920 metais sovietinės Rusijos pripažintai savarankiškai Lietuvos valstybei. Be to, akivaizdu, kad 1920 m. spalį išgamiškas Pilsudskio įvykdytas Vilniaus užgrobimas buvo 1919 metų pradžios Pilsudskio karo prieš Lietuvą tęsinys. Antai jau 1919 metų pradžioje Pilsudskis puolė Alytų iš vienos, o bolševikai iš kitos pusės. Tačiau šį Lenkijos grobikišką faktą Iškauskas nutyli. Mat, jis visais atžvigiais demaskuotų Pilsudskio kėslus, be to, šuokart įvykysiose Bobriškių kautynėse pilsudskininkai buvo Lietuvos kariuomenės sumušti ir nuvyti už Varėnos. Toliau Varėnos ruože Lietuvą nuo Pilsudskio gynė šarvuotas traukinys, kuris tikriausiai buvo paliktas pasitraukusios Vokietijos kariuomenės.
Gi Bobriškių mūšyje dalyvavusi dalyvvusi Lietuvos kariuomenė buvo permesta į Alytaus apylinkes miestui nuo bolševikų ginti. Alytų puolę bolševikai Lietuvos kariuomenės spaudimo neatlaikė ir buvo priversta trauktis į link Ukmergės, Vilniaus. Taigi dar 1919 metais Lenkijos grobikiški kėslai buvo atremti, o bolševikai pačios Lietuvos jėgomis buvo išvyti iš Lietuvos, nuvyti net už Zarasų ir fronto linija su bolševikais perduta Latvijos kariuomenei. Tada kariuomenė puolė bermontininkus ir juos išvijo iš Lietuvos.
Taigi, kas šiuo atveju žurnalistui arčiau prie širdies, atrodo, kad Lenkija, Pilsudskis
KAŽIN ar tu teisus… Tu tik interpretuoji, ką autorius negalėjo sudėti į vieną straipsnį, kad ir Alytaus puolimas… O kur dar Varėnos anšlagas, Gardino, kitos akcijos? Jokių simpatijų Pilsudskiui nesimato, atvirkščiai, lenkai ir jų agresija atskleidžiama per visą frontą ir su geopolitiniais motyvais. Tokių straipsnių reikia daugiau, ypač jaunimui šviesti, o ne kabinėtis prie nesamų klaidų. Siūlyčiau KAŽIN parašyti tau geriau… Alkas, be abejo, paskelbs…
Kuomet Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, Lenkija vis durdavo su peiliu į nugarą, kadangi buvo naikinamas lietuviškas žodis. Lenkija nepadėjo, o tik dar labiau kenkė. 1990 metais kovo 11 d., lenkų politikai Lietuvos Parlamente susilaikė balsuodami dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Vietiniai lenkai norėjo Vilnių ir jo aplinkines teritorijas paskelbti kaip atskirą regioną, padaryti savotišką „mini Lenkiją“. Lenkija yra korumpuota, religinga, atsilikusi valstybė. Lenkija neturi ir abejoju ar turės kada nors galingą kariuomenę, kokią turi Rusija, arba atominį ginklą. Norėdama Rusija galėtų sunaikinti Lenkiją per kelias savaites. Man lenkiškumo niekada netrūko. O jei kam trūksta, tai gali emigruoti pas savo motiną į Lenkiją.
Kalba eina ne dėl to, kad autoriaus nebuvo viskas sudėta į vieną straipsnį, o dėl autoriaus tendencingumo pasirenkant ką į jį dėti bei dėl paties lietuvius menkinančio, smerktinų Lenkijos, Pilsudskio veiksmų prieš Lietuvą šalto, tarsi svetimo, abejingo Lietuvai, o neabejingo Lenkijai, autoriaus tono.
To patvirtinimo toli ieškoti netenka – Lietuvos menkumas, vargšumas padvelkia jau iš rašinio pavadinimo žodžių, – “kaip mus mindė”.
Taip,autoriaus vergiškumas lenda iš visur. Sakymas tik dalinės tiesos ir nutylėjimai veda prie netiesos ir savo istorijos menkinimo.Lenkija paskelbusi savo nepriklausomybę vėliau (1918 lapkrityje) negu Lietuva, privalėjo sveikinti Lietuvą ir jai padėti atsikurti, o ne imtis karinių veiksmų 1919 m. Juk Lietuva ir Lenkija buvo ilgą laiką sąjunginės valstybės dvi sesės. O štai Žygimantas Augustas paskutinis Gedimnaitis, 1569m padovanojo Vakarų Ukrainą-Galiciją Lenkijai, pasirašant Liublino sutartį ir apibrėžė sienas tarp Lietuvos ir Lenkijos, Tačiau Lenkija 1919m ir 1920 metais sulaužė dviejų suverenų nubrėžtas sienas. O priešingai, Sovietų Rusija (buvusi apie 100 metų Lenkijos ir Lietuvos okupantė) 1920 m liepą pripažino Lietuvos Nepriklausomybę ir apibrėžė sienas etnografinėse lietuvių žemėse. Tik išdavikiškos Lenkijos politikos ir pusės Lietuvos teritorijos okupacijos pasekoje Lietuva tapo maža. Apie tai reikia aiškiai rašyti. Už Liublino ir Suvalkų sutarčių sulaužymą reikia atiduoti Lenkiją Tarptautiniam teismui.
Lenkijos veiksmai prieš Lietuvą 1919-ais metais yra visiškai suprantami – ji vykdė savo politinio manifesto, vadinamo 1791-iųjų metų gegužės 3-iosios konstitucija, iškeltus politinius tikslus, t.y., kad Lietuvos kaip valstybės neturi likti ir ji privalo tapti Lenkijos dalimi. Šio politinio manifesto pasekmes patiriame ir šiandien – būtent todėl Lenkija grubiai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, siekdama pradžiai sukurti bent lenkų autonomiją pietryčių Lietuvoje.
nėra tokio dalyko kaip “visiems laikams”. Kas mūsų, ateis laikas, ir sugrįš.
Tikra Tiesa. Lenkija nebuvo, nėra ir niekada nebus geras kaimynas, ar sąjungininkas . Tai Europos hiena. Nors mūsų didžiūnai – išdavikai- dabar ir praeityje stengiasi be muilo patekti jų rūron. Išmoko lenkiškai, kad nebūtų svetimi lenkų božnicoj, šoko krakoviaką ir vienas kitą vadino ponu. Cha…cha.
Bet lenkams mūšiški ponai , buvo mužikais , chalopais ir liks. Nes prašikti, turbūt ,10 kartų didesnę valstybę , nei Lenkija, gali tik tokie. O šitą tiesą patvirtino naujoji lenkų karta išmokyta ir išauklėta šiuolaikinėje “draugiškoj, strategiškai patikimoj Lenkijoje” na , kad ir per futbolo varžybas.
Getai, nejuokink: “Lietuva ir Lenkija buvo ilgą laiką sąjunginės valstybės dvi sesės.” Lenkija niekada Lietuvos nelaikė lygiaverte partnere, jai buvo skirtas podsukros vaidmuo visais klausimais, nuo karinių iki finansinių. Taigi, nereikia lia-lia, o aš neįtariu, kad Autorius skatina polonizmą, kaip tik atvirkščiai – smerkia Lenbkiją už 1920 m. politiką ir ragina su ja elgtis atsargiau ir šiandien…
Tai tegul Iškauskas tai daro aiškia, o ne sovietinių laikų ezopinės kalbos maniera. Dabar atrodo, kad jis Pilsudskiui deda kovotojo su bolševikais Lenkijos istorikų ir politikų pasigamintą aureolę, t.y tarp lietuvių jaukina akivaizdžią lenkybę…
Lietuvos puolimas, Vilniaus atplėšimas Pilsudskio buvo vykdomas, kai Lietuvoje jokių bolševikų nebebuvo – Lietuva jau buvo nepriklausoma valstybė su konkrečia savo etnine teritorija.
Beje, šiandien Lenkija remiasi ne tiek 1791 metų gegužės 3-iosios konstitucija, kiek nauju dokumentu – 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo sutartimi, kuri laikytina išdavikiška, nes ja yra išduota 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos dalis, pagal kurią yra nutraukti visi iki tol buvę valstybiniai ryšiai su kitomis šalimis. Pasakyta su “kitomis šalimis”, o ne konkrečiai su Lenkija, todėl, kad Lietuvos Nepriklausomybės Deklaracijos skelbimo metu Lenkija dar nebuvo atsikūrusi, neegzistavo. Ji savo atsikūrimą deklaravo tik tų pačių metų pabaigoje (lapkritį).
Taigi turime kalbėti apie tai, ką Lietuvos valdžia yra pridariusi 1994 metų sutartimi, juolab, kad jos galiojimas šių metų lapkričio 28 d. baigiasi ir jeigu Lietuva iki to laiko sutartį notifikuotų (praneštų, kad jos toliau nepratęsia), tai ji pasibaigtų. Taptume vėl nesuvaržyti Lenkijos – laisvi.
Konkrečiai dabar reikalinga reikalauti, kad D.Grybauskaitė kaip Prezidentė pateiktų notifikavimo projektą Seimui, kuris savo nutarimu sutartį notifikuoti. Jeigu Lietuva iki lapkričio 28 d. sutarties notifikavimo nepadrys, tai sutartis automatiškai prasitęs dar 5 metams ir būsime dar tuos 5 metus “smaugiami” jos pagrindu.
Taigi, kur tautininkai seni ir jaunieji, žurnalistas Iškauskas, konkrečiai ir Alkas.lt, kodėl tylima apie tai.
taip, taip ponai mužikai , galvokit . Laikas nelaukia.
LIETUVOJE NĖRA LENKŲ, RUSŲ, ŽYDŲ „TAUTINIŲ MAŽUMŲ“
Terminas “Tautinė mažuma” Tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka.
Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Tik žydai nevardina savęs „tautine mažuma“. Okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Rusijoje yra tik 8 valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos.
Lenkiškų mokyklų nusikalstamas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ polonizacijos faktas, kurie kalba ne lenkiškai “po prostu“. Tuteišų polonizacija yra lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai.
Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai, neturi išorinės valstybės. Tautinės mažumos Europos Sąjungoje turi išimtines teises, todėl darome Lietuvai meškos paslaugą neatsargiai vartodami terminą „tautinė mažuma“ vietoje tautinė grupė,bendruomenė.
Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai, chamiškai laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių viešas brukimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spectarnybos, marionetes tomaševskiai. Lenkų ir rusų tautinės grupės atsirado okupacijų metu, todėl yra lietuvių priverstinės asimiliacijos baudžiamųjų bylų objektas.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis
Lietuvių liaudies dainų rinkinyje yra karo tematika užrašyta karo su lenkais metų atminimui liaudies daina „Lengva kariauti mums už tėvynę“
Lengva kariauti mums už tėvynę,
Už Nemunėlį ir už Dauguvą.
Pats bėrą žirgą pasibalnosiu,
Su draugais linksmas į kovą josiu.
Sėdau ant žirgo tartum erelis,
Jojau į karą tėvelio sūnelis,
Kur Nemunėlis plačiai banguoja,
Sužeisti broliai sunkiai dejuoja.
Mūsų sostinė yra išvaduota,
Tik Suvalkija yra okupuota.
Nepatingėki, jaunas brolelį,
Ir nusišerki sau bėrą žirgelį.
Nemindė lenkai, nemindė, p Iškauskai. Jų buvo keleriopai daugiau, apginkluotų Prancūzijos ir Anglijos, vadovaujamų Prancūzijos karo patarėjų. Ir gavo į kailį prie Giedraičių, o anglų, prancūzų užtarimas sulaikė tolesnį Lietuvos puolimą vilniaus link. Lietuva pralaimėjo kaip karys, o ne mindomas skuduras. Elementorius skaityti reikėtų…