Teatro, kino ir televizijos aktorei Vaivai Mainelytei rugsėjo 5 dieną sukanka 65-eri. Režisieriaus Juozo Rudzinsko auklėtinė į Lietuvos teatro sceną atėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir daugiausiai kūrybinės energijos atidavė Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui.
Aktorė prisipažįsta „sunkiausia ir nepagydoma liga“ – teatru – užsikrėtusi dar vaikystėje. Rokiškio namo verandoje įkūrusi savo pirmąjį „teatrą“, ji ir šiandien mena tuos laimingiausius metus, kai ji pati buvo ir pjesių autorė, ir režisierė, ir aktorė.
Sukūrusi dešimtis pagrindinių vaidmenų, V. Mainelytė žiūrovams įsiminė kaip klasikinės ir šiuolaikinės Europos dramaturgijos vaidmenų atlikėja – Fru Serbiu ir Ela Reinheim (Henriko Ibseno dramose „Laukinė antis“ (1973) ir „Junas Gabrielis Borkmanas“ (1984), abiejų rež. Henrikas Vancevičius), Ledi Tyzl (Richardo Sheridano „Intrigų mokykloje“, rež. Algis Lapėnas, 1974), Ismenė (Jeano Anouilh’aus „Antigonėje“, rež. Irena Bučienė, 1984). Ryškūs aktorės vaidmenys lietuviškos dramaturgijos pastatymuose – Beatričė, Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“ (rež. Leonidas Lurjė, 1969), Milda, Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ (rež. H. Vancevičius, 1975).
Teatro istorikė ir teatrologė Irena Aleksaitė, apibūdindama V. Mainelytės fenomeną, sako, kad jos kūrybinį likimą lėmė, sakyčiau, pati gamta – aktorės grožis, jos išskirtiniai duomenys – nepaprastas švelnus moteriškas patrauklumas, klasikiniai veido bruožai, dailus stotas. Moters grožis savaime yra didelė vertė ir turtas. Pro gražią moterį šiaip sau nepraeisi. Nepraeisi nepastebėdamas ir ypatingo Vaivos Mainelytės patrauklumo. Scenoje grožis keleriopai sustiprėja ir ypač paveikus. Ši gamtos dovana, galima sakyti, nulėmė Vaivos Mainelytės aktorinį likimą. Daugelis teatro režisierių neabejodami skyrė jai jaunų merginų vaidmenis, o aktorės švelnumas, moteriškas grakštumas ir dailumas darė jas ypač patrauklias, simpatingas, viliojančias.
Didžiulį populiarumą Vaivai Mainelytei pelnė vaidmenys kine – tyra, lyriška Morta Balio Bratkausko režisuotame televizijos filme „Tadas Blinda“ (1972), o ypač – žavioji liūdno likimo Jurga Arūno Žebriūno miuzikle „Velnio nuotaka“ (1974). ,
„Vaiva – nuostabi moteris: nuoširdi, atvira, be jokių gudravimų. Ji puiki partnerė, todėl su ja vaidinti labai smagu. Ji niekada į tave nepažiūrės ironišku, piktu žvilgsniu, kas aktoriams ne taip jau reta. Aš ją pažįstu nuo Šiaulių laikų. Vėliau ir kine, ir teatre daug kartu dirbome. Ne vienas mano personažas buvo ją įsimylėjęs…“ – kolegei negaili komplimentų Regimantas Adomaitis, su kuriuo sukurtas ne vienas vaidmuo teatre ir kine.
Jurgos arija – Ištrauka iš 1973 m. kino filmo „Velnio Nuotaka“
httpv://youtu.be/90bp6sQhWwA
Vaiva, sveikinam iš visos širdies. Būk sveika ir žvali ir vaidink vaidnk…
Sveikinu. Velnio nuotaka – JĖGA, kaip ir visa kita – AUKŠTUMOJE!