Izraelio ir pasaulio spauda jau kelios dienos trimituoja apie atskleistą garsiausią pastarųjų metų nusikaltimą. Kuris pagal poveikį visuomenės sąmonei buvo lyginamas net su Premjero Rabino nužudymu.
Ir tik mūsų tolerantiškoji spauda droviai tyli, it kažką burnoje turėdama.
Nors prieš keturis metus apie Tel Avivo LGBT pagalbos centre sušaudytus lankytojus pranešė tiek 15min.lt (su fotoreportažu), tiek Respublika.
Derėtų prisiminti, kas tai buvo per nusikaltimo vieta ir kokia buvo pasaulio reakcija.
Žymiausi Izraelio LGBT aktyvistai dar 2005 m. šalies sostinėje, Tel Avive įsteigė savanorišką pagalbos centrą Bar Noar nepilnamečiams vaikams.
O vienas žymiausių Izraelio LGBT bendruomenės lyderių – vaikų prievartautojas ir žagintojas
Tiems, kurie pradėjo galvoti, kad jie gali būti homoseksualūs ir kuriems iškilo poreikis su kažkuo apie tai pasikalbėti, prasklaidyti abejones ar bent pasidalinti savo bėda. Kiekvienas vaikas galėjo užeiti į tą centrą, kur gerokai vyresnio amžiaus homoseksualizmo plėtros aktyvistai su juo bendraudavo ir teikdavo visokeriopą paramą.
Centro Bar Noar įkūrėjas ir nepakeičiamas vadovas nuo pat 2005 m. iki šiol buvo vienas labiausiai nusipelniusių homoseksualizmo plėtrai aktyvistų – Shaul Ganon. Už savo veiklą susilaukęs įvairių paskatinimų, apdovanojimų bei pagarbos ženklų.
Taigi, centras Bar Noar sėkmingai funkcionavo, buvo gausiai lankomas vaikų, o jo vadovai žėrėsi apdovanojimus bei dosnų biudžeto finansavimą. Pagrindiniai mažamečių gėjų ir jų vyresniųjų draugų susirinkimai vykdavo šeštadienio vakarais.
Vieną tokį 2009 metų rugpjūčio 1 d. vakarą įvyko siaubinga nelaimė:
Į centro pastatą įsiveržė kaukėtas ir ginkluotas automatiniu šautuvu žmogus, kuris nieko neaiškindamas tiesiog pradėjo šaudyti į visus, kas tik jam pasitaikė po ranka.
Kai šūvių papliūpos nutilo ir žudikas pabėgo, paaiškėjo, kad žuvo du žmonės – centro vadovo padėjėjas ir viena iš nepilnamečių lesbiečių. Dar 15 žmonių, dauguma – nepilnamečiai buvo sunkiai sužeisti. Pats vadovas, kurio tuo metu nebuvo centre, nenukentėjo.
Niekas negalėjo nei suprasti, nei paaiškinti – kas ir kodėl galėjo užpulti LGBT vaikų centrą? Savaime suprantama, kad pagrindiniai įtarimai krito ant religingų vietos žydų. Dėl jiems būdingos neslepiamos homofobijos.
Izraelio visuomenėje ir kitose šalyse kilo didžiulė pasipiktinimo banga. Visame pasaulyje įvyko gausybė daugiatūkstantinių solidarumo demonstracijų, Tel Avivo gėjų organizacijas užgriuvo finansinės paramos ir valdžios dėmesio cunamis.
Pats Izraelio premjeras B.Netanijahu apsilankė Bar Noar centre ir asmeniškai išreiškė užuojautą jo vadovui. Pareiškimus padarė visi žymesni politikai – nuo prezidento iki paskutinio Kneseto deputato.
Policija pradėjo beprecedentį savo mastais tyrimą, kurias tapo pačiu brangiausiu šalies istorijoje. Politikai varžėsi vienas su kitu – kas parodys didesnę užuojautos ir gėjų palaikymo išraišką, bei rūsčiai pasmerks į terorizmą peraugančią homofobiją.
Faktiškai, LGBT nepilnamečių centras Bar Noar tapo pasauliniu homofobų neapykantos nežmoniškumo simboliu, minimu spaudoje bei kišamu panosėn visuomenei kiekviena tinkama proga.
O jo vadovas Shaul Ganon– labiausiai žinomu Izraelio LGBT veikėju, nuvarvinančiu ašarą vos tik paminėjus tą tragišką įvykį.
Deja, net 3,5 metų nedidelę Artimųjų Rytų šalį aukštyn kojomis verčiantys policijos agentai negalėjo užčiuopti siūlo galo ir aptikti žudikų pėdsakų.
Staiga vos prieš keletą dienų įvyko netikėtas lūžis.
Kuomet vienas Izraelio kriminalinio pasaulio veikėjas, pričiuptas už kitus nusikaltimus, prisipažino žinąs – kas ir kodėl sušaudė Bar Noar centrą. Ir už tam tikras lengvatas, kaip tai įprasta tarp tos publikos, ramia sąžine pridavė žudikus.
Tačiau net suėmusi įtariamuosius ir sužinojusi visas žudynių aplinkybes Izraelio teisėsauga net keletą dienų nesiryžo jų publikuoti.
Nes tos aplinkybės vertė aukštyn kojomis visą tragediją, galėjo šokiruoti Izraelio visuomenę bei sukelti joje milžinišką homofobijos bangą.
Pasirodo, jog žudiko motyvas buvo visai ne homofobija, o …keršto jausmas.
Kariuomenėje tarnaujantis 18-metis jaunuolis, Hagajus Felisjanas ėjo žudyti savo nepilnamečio broliuko skriaudiko – LGBT centro Bar Noar vadovo Shaul’io Ganon’o.
Kuris tą pagalbos į LGBT centrą užsukusį 15-metį vaikinuką …padarė per visus galus. Panaudodamas tiek psichologinę, tiek fizinę prievartą.
Savo, o tiksliau – žuvusių niekuo dėtų vaikų nelaimei, pagalbos nepilnamečiams centro vadovu besidarbuojantis gašlusis homoseksualizmo plėtros aktyvistas nežinojo, su kuo tą kartą prasidėjo.
Tiek išžaginimo auka, tiek jo brolis priklausė kriminalinės Pardec Kaco gaujos aplinkai.
Ir kuomet jaunėlis broliukas pranešė kariuomenėje tarnaujančiam 18-mečiui vyresnėliui, kaip su juo buvo pasielgta LGBT “pagalbos centre”, kur jis buvo pamėgęs lankytis, pastarąjam užvirė kraujas.
Nors Izraelio kriminalinis pasaulis yra gerokai tolerantiškesnis homoseksualizmui, nei posovietinis, bet pats šeimos nario prievartinio “pagaidinimo” faktas buvo įvertintas, kaip neįtikėtinai įžūlus pažeminimas. Reikalaujantis kruvino keršto.
Pasirengimas keršto akcijai ilgai netruko. Joje dalyvavo pats išprievartautasis broliukas, jo bendraamžis nepilnametis draugas Tarlanas ir šaulio vaidmenį prisiėmęs 18-metis Hagajus Felisjanas.
Jų tikslas buvo nužudyti vaikų žagintoją ir prievartautoją – LGBT aktyvistą ir centro Bar Noar vadovą Shaul’į Ganon’ą. Tačiau, kaip tyčia, pastarasis tą vakarą darbe nepasirodė.
Užėjęs į patalpas ir tai supratęs Hagajus Felisjanas netikėtai ėmėsi neplanuotų veiksmų – pradėjo šaudyti į salytėje sėdinčius jaunuolius ir jų suaugusį vadovą.
Patalpa buvo nedidelė, slėptis nebuvo kur. Kulkų kliuvo visiems.
Ir štai čia prasidėjo itin negraži istorija.
Pasirodo, centro vadovas buvo iš anksto įspėtas, kad jam bus keršijama už mažamečio berniuko išžaginimą ir prievartavimą. Pats nukentėjęs berniukas jam rašė laišką ir skambino, grasindamas Pardec Kaco gaujos vardu.
Būtent todėl jis pradėjo rečiau rodytis darbe. Tačiau tyrimą pradėjusiai policijai LGBT aktyvistas Shaulis Ganonas nei žodžiu neužsiminė, kad jam buvo grasinama ir žadama atkeršyti už prievartą vaikų atžvilgiu.
O juk žudikų gaują buvo galima sučiupti iškart, dar karštomis pėdomis, nesiveliant į brangiausią Izraelio istorijoje tyrimą.
Paaiškėjus šioms aplinkybėms, policijai teko pradėti tyrimą pačios LGBT žvaigždės atžvilgiu ir pradžiai patalpinti jį į namų areštą.
Po neilgų tardymų, priremtas įrodymų gausos, homoseksualizmo plėtros aktyvistas Shaulis Ganonas prisipažino 2009 m. išprievartavęs nepilnametį Hagajus Felisjano broliuką. Kuris neatsargiai buvo tapęs jo vadovaujamo LGBT pagalbos centro lankytoju.
Tačiau jokios atsakomybės dėl to jis nesulauks. Mat Izraelio policija pasiūlė jam valstybinio liudininko statusą žudiko Hagajus Felisjano teisme. Ir sudarė atitinkamą sandorį.
Bet, kaip dažnai būna, pradėjus vytis siūlui ir kamuoliukas greit išsivynioja.
Jau yra paduoti keli pareiškimai, kuriuose buvę LGBT pagalbos nepilnamečiams centro Bar Noar lankytojai kaltina jo vadovybę ir asmeniškai Shaulį Ganoną išžaginimais bei seksualiniais prievartavimais.
Vienas nukentėjusiųjų yra dabar jau lytį pakeitęs transvestitas, o kitas – beduinų berniukas, atvykęs į centrą pagalbos ir supratimo.
Kitaip sakant, galima reziumuoti, jog Bar Noar LGBT nepilnamečių centras iš esmės buvo seksualinių grobuonių irštva. Į kurią buvo viliojami nepilnamečiai, „negalintys apsispręsti, kas jie yra“.
Kurioje jos vadovas, žymiausias Izraelio homoseksualizmo plėtros aktyvistas Shaulis Ganonas, eilę metų prievartaudavo ir žagindavo vaikus, paslapčiomis nuo tėvų atėjusius pas jį pagalbos.
Ir 2009-08-01 d. Bar Noaro tragedija įvyko ne dėl homofobijos ar panašios neapykantos motyvo.
O dėl to, kad kriminaliniai elementai norėjo atkeršyti LGBT centro vadovui už jų šeimai priklausančio nepilnamečio berniuko išprievartavimą. Apie ką tas ponas nutylėjo, nukreipdamas tyrimą klaidingu keliu ir užvilkindamas jį 3,5 metų.
Tarp kitko, Izraelio transporto ministro pavaduotoja Cipi Hotoveli Knesete padarė pareiškimą, kuriame pareikalavo, kad tie deputatai, kurie bandė užkrauti kolektyvinę kaltę tradicinių pažiūrų kolegoms ir žmonėms dėl sąlygų sudarymo į terorizmą peraugusiai homofobijai, nedelsiant jų atsiprašytų:
„Po to, kai paaiškėjo, kad šokiruojanti žmogžudystė Bar Noare buvo įvykdyta ne dėl neapykantos gėjams, kai kuriems tautos atstovams derėtų atsiprašyti prieš religinę mūsų šalies bendruomenę“, – pasakė ji.
Kokią milžinišką naudą iš šios istorijos iki jos demaskavimo sugebėjo apturėti Izraelio LGBT bendruomenė, kiek dosnių kuponų prisikarpė jos lyderiai rašyti tingiu.
Nes apie tai jau puikiai parašė rusakalbis Izraelio žurnalistas G.Volfsonas savo bloge štai čia – ‘Преступление ненависти’ Габриэль Вольфсон, Журналист ИА ‘Курсор’. Netingėkite skaityti.
——————————–
Štai tokia pamokanti istorija, gerbiamieji.
Kuri dar nežinia ar ras vietos mūsų tolerantiškos spaudos puslapiuose. Jei ir ras, tai turiu pagrindo manyti, jog akcentai bus sudėlioti taip, kad skaitytojo dėmesys kuo toliau nukryptų nuo esminių kraupios tragedijos aplinkybių.
Kas nors dėl to nustebs? Aš – vargu bau.
Mėgstu ir aš paskaityti Izraelio portalus. Turi problemų Izraelis su visais savo globotiniais – gėjais, feministėm… neliko okam vaikus gimdyti.. . kas tas paslaptingasis blogeris Zappelinus?
lyg ir du koment. buvau įpostinus. nejau taip bijot didžio brolio? 🙂 tik drąsiesiems padeda laimė.
Audaces Fortuna uvat. Iki gyvo kaulo įgrįso bailiai.
Dėkui D.Katzui už pareklamuotas nuostabias karikatūras. Nykstanti kūryba. //zeppelinus.livejournal.com/
Dažnai teigiama, jog pagrindinė žiniasklaidos funkcija demokratinėje visuomenėje yra užtikrinti, kad jos nariai gautu patikimą ir artimą objektyviai informaciją apie supančio mus pasaulio įvykius.
Jei pateikiant tokią informaciją ji kažkokiais sumetimais yra preparuojama bei apkarpoma, gali nutikti taip, kad skaitytojams/žiūrovams susiformuos iškreiptas ir gan tolimas nuo realybės pasaulio ir jo įvykių vaizdelis.
Totalitarinėse visuomenėse būtent to ir siekiama, bet laisvomis save vadinančiomis šalyse tokie žiaurios tikrovės vaizdelio pagražinimai/iškraipymai neturėtų būti priimtinas reikalas.
Vakaruose nūnai daug kalbama, kad įsivyravusi mainstryminėje žiniasklaidoje politkorektiškumo politika duoda labai neigiamus rezultatus būtent pasaulio suvokimo prasme. Neatitinkančių gyvenimo realijų mitų suklaidinti žmonės patiria žiaurius sukrėtimus, susidūrę su atvejais, kurių tikrai būtų galėję išvengti, jei būtų turėję adekvatų supratimą apie jų kilmę ir priežastis.
Deja, bet į mūsų ramų užkampį tos Vakaruose jau praeinančios mados dar tik ateina. Pamenu, kad net toks logiškai mąstantis ir lietuvių tautos interesams neabejingas žmogus, kaip žymus žurnalistas ir BNS direktorius Artūras Račas savo bloge N-kartų ragino žiniasklaidą nuslėpti nuo skaitytojų/žiūrovų dalį informacijos apie įvykių dalyvius.
Savaime suprantama, ne šiaip sau, bet vardan lyg ir kilnaus tikslo – tolerancijos didinimo ir stereotipų susiformavimo užkardymo profilaktikos.
Gerbiamas Artūras Račas nėra vienišas šiuo klausimu.
Politkorektiškų nuostatų mūsų žiniasklaidoje pradeda rastis vis daugiau, ko pasėkoje pasaulio ir jo įvykių vaizdas pasiekia Lietuvos skaitytojus gerokai iškraipytas ir nebepanašus į realybę.
Žmonės tiesiog kvailinami pačiu įžūliausiu būdu, parodant ne tai, KAS BUVO, bet tai, kas, anot žiniasklaidininkų, TURĖTŲ BŪTI ir kas TURĖTŲ LIKTI JŲ GALVOSE.
Norėčiau pailiustruoti šį subjektyvų vertinimą konkrečiu pavyzdžiu – kaip trys didieji interneto portalai Delfi.lt (vyr.redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė), Lrytas.lt (vyr.redaktorius – Liudas Dapkus), 15min.lt (vyr.redaktorius – Rimvydas Valatka) atspindėjo neseniai vienoje kaimyninėje šalyje nuskambėjusį tragišką įvykį.
Račiaus negirčiau – jis yra paksistas, o, be to, nuolat blokuoja bent kiek savarankiškiau mąstančius ir jam nepataikaujančius.
Jei ieškoti rimtų tinklaraštininkų, tai panašesni į tokius būtų Cininas, Šimašius, O Račas yra panašus į savo družbaną Rabinovičių, kuris ne tik paisto be galo, be krašto, bet dar ir demonstruoja savo visišką durnumą elgesyje – tokie, beje, yra dauguma tinklaraštininkų, nes yra įsitikinę, kad jie kažką turi savo smegeninėje :), dėl ko ir rašinėja tinklaraščius, tik jiems nedašunta, kad, norint ką nors įdomaus parašyti, reikia tam turėti pašaukimą ir mokėti tai padaryti.
Ne tik norėti.
Vienžo, ablavukai. 🙂
Seniau tokiems liaudis mordas bubindavo aludėse, o dabar pliekia žodžiais kaip rykštėmis per plikas subines, nuo kurių jų galvos nelabai kuo ir skiriasi – bent jau pagal skirtumą nuo galvų, kuriose yra smegenų. 🙂
Kvaileli, ‘tikras lituvi’, ne tavo nosiai kas ką darydavo aludėse, žadėjai mane surasti ir mano dantis skaičiuoti. Gal tu užsimauk sijoną ir vaikščiok kraipydamas užpakalį, jei pažado nevykdai – toks tu vyras
https://alkas.lt/2013/05/16/patriotinis-jaunimas-pagerbs-vietines-rinktines-kovotoju-atminim/?comments#comments
:)) :))
tikras lietuvis= znakorius.
Bet tikrai kvailai atrodai, kai susidvejines kalbiesi su savimi. Nukvakai visai…