Vilkijos Šv.Jurgio bažnyčios šventoriuje, greta prezidento Valdo Adamkaus pasodinto Gerumo ąžuolo, Kauno rajono savivaldybės ir seniūnijos pastangomis baigiamas atstatyti paminklas tremtiniams.
Gedulo ir vilties dieną šventoriuje dar virė darbai, kuriuos apžiūrėjo ir prie paminklo gėlių vainiką padėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, jo pavaduotojai Petras Mikelionis bei Antanas Makarevičius.
Čia triūsė auksarankio Algimanto Rudžionio vadovaujami darbininkai. Tautodailininko Stanislovo Bendžiūno 1991 metais sukurtą medinį kryžių su Rūpintojėlio skulptūra smarkiai suniokojo laikas. Meistrams teko keisti ne tik supuvusias kryžiaus dalis, bet ir sutvirtinti pamatus, impregnuoti medį, restauruoti drožinius.
„Savo jėgomis šių darbų tikrai nebūtume pajėgę atlikti“, – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilkijos filialo pirmininkė Genovaitė Lelešienė už iniciatyvą dėkojo merui Valerijui Makūnui ir Vilkijos seniūnui Leonardui Degliui.
Buvęs politinis kalinys Vladas Štilpa prie bažnyčios atvyko neįgaliojo vežimėliu, kurį juokaudamas vadina ferariu. 86 metų vyras padeklamavo keletą lyrikos posmų ir prisiminė laikus kai jį, dar nepilnametį Vilkijos gimnazijos moksleivį, į Sibiro glūdumas ištrėmė enkavedistai.
Dešimt metų aukso kasyklose pragarą kentęs tremtinys prarado bičiulius ir sveikatą, tačiau nekeikia lemties: daug skaito, domisi visuomenės gyvenimu, politika, keliauja, yra parašęs prisiminimų knygą.
Memorialinę kompoziciją tremtiniams puošia Gerumo ąžuolas, kurį pernai kartu su Vilkijos bendruomene pasodino prezidentas Valdas Adamkus.
Klebonas Virgilijus Dudonis atnaujintą paminklą pašventins ateinantį sekmadienį. Tai bus jau vienuoliktas atstatytas istorinės atminties simbolis Kauno rajone.
Pernai Kauno rajono savivaldybė kartu su Lietuvos krepšinio federacija atstatė arba atnaujino dešimt koplytstulpių ir kryžių, skirtų pokario partizanams bei tremtiniams.
Krikščionys, nuožmiai statydami savo kryžius, klastingai juos įvardina paminklais.
Tikėkime, kad nebeilgai: velnias juos atnešė – velnias juos ir nuneš! 🙂
Ne paminklas, o greičiau kažkoks (kryžkažkoks) pamėklas.
Vienžo, bubis. 🙂
Tai kad neteko girdėti, jog tremtyje lietuviai būtų meldęsi kažkokiems kitiems dievukams, išskyrus Jėzų Kristų. Iš duonelės lipdė rožančius, o ne stabukus, ant beržo tošies rašė maldaknyges, mirusiems Sibire statė kryžius… Jau bent šiomis gedulo dienomis nekiškit savo pasaulėžiūros prie nelaimingųjų kančių atminimo.
Baisi, baisi, baisi karma iš Duonos lipdyti rožančius, o dar baisesnė iš Ąžuolo gaminti kryžius. Taip su šventenybėmis baisiai besielgiantieji toliau smerkia Lietuvą prakeiktybei, kuria, puoselėja prakeiktybę, kuri auga ne tik prieštaringais nelaimingais sekmadieniais.
Visoje lietuvybės protėvystės prigimtinėje savimonėje yra šiandien esminis trūkumas – prasminamas kruvinas kryžminimasis, toliau vedantis, geriausiu atveju, į zombėjimą.
Būna pasąmonės srautas, būna nesąmonių srautas. Pons Rutkauskai, tamstą ištiko pastarasis.
Rafinuotai tebesikankinantys (kaifą gaudantys) prie kryžių – aiškiai nėra aprūpinti pagoniškais genais.