Susijaukė pirmadienio mintys. Atrodo, kad viskas veltui – ir idėja kurti Tautinį informacinį frontą (TIF), atsveriantį prosovietinę propagandą ir tą bjaurų ideologinį srautą, kuris plūsta iš Rytų (o apsisukęs ateina ir iš artimųjų Vakarų) ir kuris randa gerą terpę čia, Lietuvoje; ir pastangos atskleisti dabartinės valdančiosios daugumos siekius kaip nors įtikti „i našim, i vašim“ („ir mūsiškiams, ir jūsiškiams“), aukojant brangiausius tautinius pasiekimus; ir ginti nuolat puolamus mūsų etnokultūrinius ūglius, skatinančius išsaugoti lietuvišką savastį, mūsų tapatybę, kuri pastaruoju metu tirpdoma visokių kosmopolitų skystime…
Bet pakalbėkime apie asmenybes.
***
Linas Antanas Linkevičius – tik ką, sausio 6-ąją, sulaukęs 52-jų Kauno Šančių auklėtinis, inžinierius, ilgametis komjaunimo veikėjas (dirbęs Kauno m. Panemunės rajono komjaunimo sekretoriumi, LLKJS CK skyriaus vedėju), buvęs „Tiesos“ korespondentu, vienas iš atsiskyrimo nuo SSKP iniciatorių, LDDP narys, dukart Krašto apsaugos ministras, tiek pat kartų Lietuvos ambasadorius prie NATO, taip pat Baltarusijoje, diplomatas… Žodžiu, tipiška viduriniosios kartos kairiųjų aktyvisto biografija. Šiaip labai komunikabilus, iškalbus, mielai bendraujantis politikas.
Tokių kairiųjų gretose nemažai. Jų net nepalyginsi su ortodoksiškai nusiteikusiais seno raugo ekskomunistais, jau nekalbant apie visokius burokevičininkus ar paleckininkus.
Todėl juo labiau nustebino Varšuvoje padarytas akibrokštas, taip primenantis jo mokytojo Algirdo Brazausko atsiprašymą Tel Avive 1995 m. pavasarį. Kas jį įkvėpė tokiam žingsniui? Kodėl net puse lūpų ministras nepripažįsta perlenkęs lazdą? Juk savo klaidų pripažinimas buvo būdingas tam pačiam A.Brazauskui arba liberaliam senosios gvardijos ekskomunistui Česlovui Juršėnui…
Matyt, sunkiai sulipdyta koalicija su Darbo partija, nelengvas jo pirmininko charakteris, o ypač įnoringi partneriai iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) gerokai pašokdino vieną iš tos koalicijos lyderių ir Vyriausybės vadovą Algirdą Butkevičių, kad šis taptų sukalbamesnis, nuolaidesnis, „minkštesnis“. Kalbant apie asmenybes, pastarajam netinka „geležinio“ socdemų lyderio apibudinimas, o tuo jų partneriai ir naudojasi. L.Linkevičius irgi parodė komjaunuolišką iniciatyvą, kuri atsigręžė valdantiesiems kitu galu: tiek LLRA, tiek jų globėjai iš Varšuvos pamažu įsisiautėja, ir, anot „Penki TV“ laidai „Savaitės pjūvis“ interviu davusio Seimo nario Algirdo Patacko, šitą „šokį aplink garo katilą“ su pasitenkinimu stebi Maskva…
Savo interviu DELFI L.Linkevičius žengia dar toliau. Svarstydamas geopolitinius Eurazijos ekonominės sąjungos (EurAzES) aspektus, jis mano, kad tai tik „vienas iš asmeninių V.Putino pažadų“, kad ji gali tapti alternatyviu Rytų partnerystei traukos centru Rytų Europos valstybėms, kad apie jos grėsmę kalbėti nereikėtų… Jis abejoja Valdo Adamkaus inicijuota Lietuvos lyderystės ir tarpininkavimo misija Rytų Europoje bei Kaukaze, o Vilniuje viešėjusį Ukrainos prezidentą V.Janukovyčių vadina draugu („taip tegali kalbėtis tik draugai“). Nuo kada?
Kitaip sakant, į valdžią atėję kairiųjų politikai virsta asmenybėmis, kurios, prisidengdamos santykių su kaimynais atšildymu, tolsta nuo tų vertybių, kurias beveik visus 23-jus nepriklausomybės metus puoselėja tauta. Kuo ir kiek už tai mokėsime?
***
Nepriklausomybės Akto signataras profesorius Bronius Genzelis savaitraščiui „Atgimimas“ taip pat davė interviu. Netrukus, per pačią Vasario 16-ąją, švęsiantis garbaus amžiaus sukaktį šis mano buvęs visuotinės filosofijos dėstytojas taip pat praėjo solidžią komunistinę mokyklą: buvo ilgametis SSKP narys, tais Sąjūdžio pakilimo laikais tapo LKP CK biuro nariu, paskui SSRS liaudies deputatu, įsiliejo į Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinę grupę, taip pat yra Universalumo idėjų analizės Europos komiteto narys ir t.t. Vasario 12 d. jis pristato savo knygą „Tautinės savimonės išlikimas ir brendimas Lietuvos okupacijos sąlygomis“.
Dažnas prisimena, kaip 2005 m. pavasarį tarp Br.Genzelio ir A.Brazausko perbėgo juoda katė: tuometinis premjeras per Lietuvos radiją pareiškė, esą Br.Genzeliui įvairiais sovietmečio tarpsniais buvo būdingas bolševizmas. Filosofas tada atsikirto, kad „šis melas A.Brazauskui tampa absoliučia gyvenimo norma“ ir yra išdava tos kritikos, kai kairiųjų lyderį kritikavo už amoralią, su socialdemokratinėmis vertybėmis nieko bendra neturinčią politiką, principų stygių, nomenklatūrinį vadovavimą.
Susidūrė dvi asmenybės. Dabar savo interviu Br.Genzelis tik patvirtina savo „revizionistinį“ vaidmenį kairiųjų flange. Jis teisingai pastebi, kad tautinės valstybės idealai tam tikrai daliai žmonių nei anuomet, nei dabar nėra jokia vertybė. viršų ima cinikai, kuriems svarbūs tik jie patys. Jų visiškai nedomina nei tauta, nei jos likimas. „Ne vienas jų net mano, kad kuo greičiau mažosios tautos išnyks, tuo bus visiems geriau. Atseit dabar tas lietuviškumas – tik trukdanti saviraiškai našta, – sako filosofas ir tęsia: – juose, pažįstu tokį ne vieną, vyrauja biologinis pradas. Tos kategorijos žmonės pasiruošę tarnauti bet kam. Gerai, kad Giedrius Drukteinis turėjo sąžinės prisipažinti, kad jam nesvarbu, kas moka. O kiek jų apsimeta ne tuo, kas yra?“
***
Sunku lyginti šias asmenybes, o ir rizikinga. Gal lemia patyrimas, gal tautiškumo suvokimas, gal nevienoda atsidavimo savo vertybėms samprata, o gal aš klystu, matydamas jose tik šviesias ir tamsias spalvas. Štai kodėl šie pirmadienio pamąstymai tegul būna suprantami ne kaip kategoriškos nuostatos asmenybės brandos atžvilgiu, bet kaip nūdienos pastabos apie nerimą keliančius ženklus.
Atsiprašoma juk už savo klaidas ar nuodėmes, o ne už kitų. Ar yra už ką nors viešai atsiprašęs asmeniškai negerai padaryto a.a. Brazauskas arba Linkevičius? Gal jie nieko viešo blogai nėra padarę, tai nebuvo priežasties ir viešam ASMENINIAM atsiprašymui.
O už kitų padarytas klaidas, nuodėmes ar nusikaltimus galima tik prašyti atleidimo, o ne asmeniškai už kitus žmones atsiprašyti. Prieš ko nors atsiprašant už kitus, būtų gerai turėti tų kitų prašymą ar pageidavimą, kad už juos būtų atsiprašyta.
Taigi, ponas Linkevičius neturėjo jokių įgaliojimų iš nieko,kad už ką nors viešai atsiprašytų. Jis galėjo tik pareikšti savo apgeilestavimą, kad kai kas kai ką padrė ne taip, kaip jam (ir netgi ne kaip oficialiam LR tarnautojui, o tik asmeniškai ponui Linkevičiui) atrodė, kad reikėjo daryti. Bet ar tai buvo ne atsiprašymas, o tik garsiai pasakyta nuomonė? Ar galima manyti, kad tokią politiko patirtį asmuo galėtų taip neatsakingai sakyti tai, kas pakibo ant liežuvio galo, kokia stipresnei emocijai užvaldžius mintį, jausmus ar širdį?
Būtų gerai, kad apie tokius dalykus būtų pirmiausia išdiskutuota su visuomene, prieita bent jau daugumos vieningos nuomonės, kad tauta turi kitos tautos už ką nors atsiprašyti ar prašyti atleidimo, ir tik tada oficialus valstybės asmuo , tautos įgaliotas, turėtų teisę prašyti atleidimo už tai, ką blogo padarė ta tauta ar valstybė kitai tautai arba valstybei.
Auksės auksiniai žodžiai, bet vis tiek nuo jų nenuima atsakomybės ir atsiprašymas lietuvių tautos už liapsusą būtų bent dalinai kaltės atpirkimas
bjiauriausia tai ,kad tai padarė pagrindinis Valstybės DIPLOMATAS .Koks jo pasiruošimo lygys šiam darbui. Suprasčiau ,jei tai būtų padaręs koks partietis ,verslininkas ar šiaip politikierius,ieškantis kam brangiau parsiduoti.
Tautininkų sąjungos viešas pareiškimas
Dėl užsienio reikalų ministro, kuris negerbia savo valstybės
Vilnius, 2013 m. vasaris 8 d.
Vakar, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Varšuvoje Lietuvos vardu „atsiprašė“ už tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas esą „nesugebėjo“ priimti įstatymo dėl lenkiškos rašybos, kai į Lietuvą buvo atvykęs velionis Lenkijos Respublikos prezidentas Lechas Kacynskis.
Ponas L.Linkevičius neteko bet kokio pasitikėjimo ir moraline prasme nebegali būti laikomas Lietuvos ministru. Šis ponas savo pasisakymu įrodė, kad jam tauta, kaip valstybės suverenas, pati Lietuvos valstybė, jos Konstitucija, Seimas, kaip aukščiausia valstybės institucija ir valstybinė kalba, kaip viena iš aukščiausių tautos vertybių, yra tušti žodžiai. Negana to, p. L.Linkevičius pamynė pamatinius žmogaus orumo, pilietinės ir tautinės savigarbos principus, išniekino valstybės garbę.
Net dalykine prasme, jis parodė, kad nieko nežino ir nieko neišmano. Velionio L. Kacynskio atvykimo dieną Seimas pateikimo stadijoje svarstė du projektus, susijusius su asmenvardžių rašyba ir pasirinko vieną iš jų, kuris atitinka Latvijos modelį, kai piliečiui jo pase šalia valstybine kalba užrašytos asmenvardžio formos būtų leidžiama jį užrašyti ir bet kuria kita, piliečio pasirinkta kalba.
Taigi, pirma, Seimas net teoriškai negalėjo priimti bet kurio iš šių dviejų įstatymų L.Kačynskio atvykimo dieną. Antra, Seimas neatmetė nelietuviškos asmenvardžių rašybos įteisinimo idėjos, jis tik apgynė asmenvardžių rašybą valstybine kalba, kad ji išsaugotų savo statusą ir nebūtų išstumiama. Trečia, Seimas ir neprivalo pagal kažkieno užsakymą ar kokia nors iškilminga proga priimti įstatymų, kaip tai buvo sovietiniais laikais. Ponas L.Linkevičius net nepasidomėjo, ar buvo už ką atsiprašinėti, net jei tai būtų morališkai, istoriškai ir politiškai pateisinama.
Ponas L.Linkevičius pasidavė kaimyninės valstybės politikų šantažui ir dar sugebėjo atsiprašyti Lietuvos šantažuotojų. Jeigu tai buvo vadinamojo diplomatinio žaidimo ėjimas, tai jis yra labai žalingas Lietuvai, smukdo mūsų valstybės prestižą tiek jos piliečių, tiek ir užsienio valstybių akyse.
Apgailėtina, kad Lietuvos eksministras matyt, mėgina lygiuotis į velionio Lietuvos Respublikos Prezidento A.Brazausko atsiprašymo pavyzdį. Tačiau jis pamiršo, kad tai būtent Lenkijos valstybė turi Lietuvos atsiprašyti už prieškarinę Vilniaus ir Lietuvos okupaciją, prievartinę polonizaciją, lietuviškų mokyklų ir skaityklų uždarymą, civilių lietuvių persekiojimus ir žudymus. Ne L.Linkevičius turi atsiprašyti savo pono V.Sikorskio, bet kaip tik V.Sikorskis turi atsiprašyti Lietuvos už jos šmeižimą ir žeminimą, už Lietuvos piliečių kurstymą veikti prieš savo valstybę.
Jei p. L. Linkevičius neatsistatydins, jau kitą savaitę tautininkai kartu su kitais Lietuvos patriotais pradės taikaus pasipriešinimo akcijas prieš valstybės naikintojus.
Gintaras Songaila
Tautininkų sąjungos pirmininkas
Ačiū už tai
Guntarui Songailai “valstybinė kalba, kaip viena iš aukščiausių tautos vertybių, yra tušti žodžiai”:
“moraline, stadijoje, principus, formos, modelį, teoriškai ,idėjos, statusą, sovietiniais, morališkai, istoriškai ir politiškai (3 iš eilės!), politikų šantažui, šantažuotojų, prestižą, okupaciją, polonizaciją, civilių, patriotais, akcijas……….”
Kalbėti reikia, visų pirma, apie Lietuvą kaip tokią, kuri neatskiriama nuo lietuviškumo.
Man Linkevičius visai ne asmenybė, o tik asmenukas… Asmenybė yra vertybinius, o ne fizinius požymius įkūnijanti sąvoka. Taip, kad autoriui manyčiau, vertinant jį kaip žmogų, turėjo kilti mintis – asmenybė ar asmenukas. Iš tikrųjų pirmadienis autoriui sujaukė mintis…
o jis (Linkevicius) man- Tevynes isgama, KOMSOMOLCAS, okupanto pakalikas 🙁