Gruodžio 13 – 16 d. nacionaliniame Romos etruskų muziejuje „Vila Giulia“ vyko renginys „Gintaro žemių šviesa: nuo Baltijos iki Viduržemio jūros“ („Luce dalle terre dell’Ambra: dalle rive del Baltico al Mediterraneo“), kurio metu šalia konferencijų, gintaro parodos, labdaringos baltų amatų mugės, kūrybinių dirbtuvių vyko ir folklorinės muzikos iš Baltijos šalių koncertai. Tarp garbingų svečių baltų kultūrą skleidė ir Merkinės „Kukumbalis“, kuriam teko garbė atstovauti Lietuvai šiame įvairiapusiškai turiningame renginyje.
Mąstant apie tai, kad etruskų kultūra sudėliojo pagrindus Romos klestėjimo laikotarpiui, menui, galiu pastebėti, kad baltų paveldas turi daug bendro kalbant apie tautos mentaliteto formavimą ir gyvybiškumą lemiančią kultūrą. Dabartinė italų kultūra persisunkusi popso elementų, tačiau net ir tokiu atveju, italai turi kur ieškoti įkvėpimo šaltinių, o jų apstu Romoje. Ko vertas miesto senamiestis, Vatikano erdvė, milijardai įvairiausių meno rūšių detalių, pradedant grindinio plytelėm ir baigiant katedrų kuorais. Antikinės Romos pėdsakų gausa karų negandų beveik nepaliestame mieste, tiesiog alsuoja praeities galybe. Argi gali neimti jaudulys, užėjus į IV amžiaus vienuolyną, tarsi perkopus tuos amžius skiriantį slenkstį, už kurio iš karto norisi lyginti pojūčius: o ką gi mes justume užėję į dabar jau iškirstus ąžuolynus? Romėnai itin meistriškai įvaldę akmentašių amatą. Stebėtinas tikslumas bei išmoningos formos tiesiog skelbte skelbia – žmogus yra nuostabus. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, – visi žmogaus darbai, dideli ir maži, netgi tie, kurie sunkiai suvokiamu protu net ir stovint prie pusiau sugriauto Koliziejaus ar dangiškojo Vatikano Šv. Petro aikštėje, turi pradžia, turi ir pabaigą. Šioje vietoje mūsų baltiškoji dvasia, ar prigimtis, įgyją nuostabių savybių, neįtikėtinų pranašumų prieš bet kokią Romos galybę – lietuvis yra gamtos vaikas. Nedaugelis šiuolaikiniame pasaulyje gyvenančių tautų dar gali tuo pasigirti. O mes – galime. Žinoma, viskam reikia pastangų, valios ir pagarbos. Pagarbos savo žmogui, gamtai, savo žemei. O joje tiek daug yra ką nuveikti, atrasti, sutverti.
„Kukumbalis“ yra svajonė, kuri tapo realybe. Jai pasiekti prireikė nei daug, nei mažai – dešimties metų. Kaip įdomu stebėti mūsų koncerte dalyvavusių italų veidus, jų reakcijas, skambant archajiškoms dainoms. O jos tokios, kad net ir visko mačiusioje Romoje sujudina žmoguje kažką pirmykščio, kažką sunkiai prarandamo. Tad, kokia gi jėga įgali sunaikinti tai, kas slepiasi mumyse? Nelabai ką galėčiau nuspėti, kokie išbandymai laukia mūsų krašto, jaunimo ar mūsų pačių. Tačiau ne jaunimas mūsų ateitis, o mes jo ateitis. Kiek sugebėsime būti pavyzdžiu, kiek sugebėsime aukotis, toks bus ir mūsų jaunimas. Jie turės tą taip svarbią pradžią, nuo kurios galės atsispirti. Jaunas žmogus bus įgalus ne tik Romas pastatyti, bet ir tapti, kas daug svarbiau, – išdidžiu, jaučiančiu savo vertę žmogumi. Sako, užsieniečiams sunkokai perprantama lietuvių kalba, bet mūsų protėviai sukūrė tokią kalbos formą, kad ji prieinama visiems. Todėl, visai nekeista, kad Merkinės „Kukumbalio“ pamokyti, italai dainavo kartu, o melodijos it burtažodžiai vijosi senovinėmis kolonomis ir arkomis suvienydamos, sujungdamos.
Dėkojame Lietuvos kultūros atašė Romoje Irmai Šimanskytei už nuolatinį rūpestį, už labai gerą viso šio renginio organizaciją ir jaukią, kupiną įspūdžių viešnagę. Malonu buvo pavakaroti, pabendrauti su lietuvių bendruomene, kuri susirinko į Villa Lituania švęsti Kalėdų bei susibičiuliauti su Romos nacionalinio etruskų muziejaus „Villa Giulia“ kolektyvu.
Anot Jono Trinkūno, Baltų religinis šventraštis – tai tos senosios dainos, kuriose telpa užkoduota pasaulėjautos platybė Dievams. Tad šie dieviški žmonės išties inkliūziškai ir gan akiplėšiškai žiūrisi Vatikano lopšyje.