Emigravę tėvai vaikams – tarsi žuvę

Lietuvių emigracijos bangos ritasi viena po kitos. Tautiečiai, užspiesti į kampą nuolat augančių kainų ir didėjančių mokesčių, ieško geresnio gyvenimo užsienyje. Būtinybė išspręsti galvosūkį, kaip išgyventi, užgožia tikrąsias vertybes. Dėl pinigų žmonės ardo šeimas, palieka vaikus, dažnai nė nepasirūpindami tinkama jų globa. Apie emigrantų paliktas atžalas kalbama vis garsiau, o psichologai neabejoja, kad tokio elgesio pasekmės gali būti labai liūdnos.

Skaičiai – tik lašas jūroje

Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė džiaugiasi, kad pastaraisiais metais vis daugiau išvažiuojančių tėvų oficialiai įteisina paliekamų vaikų globą. 2007 m. Lietuvoje laikina globa buvo suteikta 916, o 2011 m. – jau 2 134 kartus.

„Nors formalioji statistika išaugo, realių skaičių nežino niekas. Emigracijos mastai nemažėja, todėl manau, kad seneliams, giminėms, draugams, kaimynams ar tiesiog likimo valiai paliktų vaikų šalyje yra kur kas daugiau“, – sakė O.Tarvydienė.

Jai pritarė ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos vadovė Edita Žiobienė: „Tie keli tūkstančiai vaikų, turinčių pareigingus tėvus, yra tik lašas jūroje.“ Abi specialistės įsitikinusios, kad šia tema reikėtų kalbėti kuo daugiau. „Apie tokius vaikus turėtų nebijoti pranešti darželiuose ar mokyklose dirbantys pedagogai. Juk jie vaikus mato kasdien ir žino, kaip jie gyvena. Ir jokiu būdu tokio elgesio nereikėtų traktuoti kaip skundimo. Tai – rūpinimasis vaikais“, – neabejojo O.Tarvydienė. Mažesni vaikai dažnai pasipasakoja patys, su paaugliais – sudėtingiau, tačiau juos išduoda elgesys, išvaizda ar kiti dalykai, kurių, bendraujant kiekvieną dieną, nepastebėti neįmanoma.

Pinigai sukuria problemas

Dažniausiai tėvai išvažiuoja uždarbiauti į užsienį, kad sukurtų materialinę gerovę ne tik sau, bet ir vaikams. Tačiau vaiko teisių apsaugos kontrolierė E.Žiobienė mano, kad pirkdami madingus drabužius, žaislus ir siųsdami paliktiems vaikams pinigus tėvai tik apgaudinėja save. Jie jaučiasi kalti, kad negyvena su savo vaikais.

„Už pinigus vaikystė neperkama. Atvirkščiai, kartais pinigai padaro daugiau žalos, nei duoda naudos. Pavyzdžiui, turėdamas daug pinigų, paauglys gali nusipirkti narkotikų. Be to, pinigai iškreipia bendravimą su bendraamžiais: pirkdamas įvairius daiktus vaikas tikisi sulaukti draugų palankumo. Tačiau juk tai nenuperkama“, – teigė E.Žiobienė. Anot jos, yra ir kitų problemų. Išvažiuodami tėvai tikisi, kad gyvendamas be jų vaikas bus savarankiškas, pats rūpinsis savimi. Tačiau grįžę jie nori rasti vaiką nepasikeitusį, vaikišką, o atžalų savarankiškumas ima erzinti. Emigruojantys tėvai turėtų suvokti ir tai, kad keli metai suaugusiam žmogui gali atrodyti labai mažai, o vaikui tai – ilgas laikotarpis.

Trūksta sąmoningumo

Užsienio šalyse dirbantys tėvai sprendimą palikti vaikus gimtojoje šalyje argumentuoja įvairiai. Dažnai jie mano, kad augdami pažįstamoje aplinkoje su pažįstamais žmonėmis vaikai jausis geriau ir saugiau nei svetimoje šalyje, kur kalbama svetima kalba, o tėvai nuolat dirba. Be to, dažnai lietuviai užsienyje gyvena prastomis sąlygomis ir nenori, kad taip gyventų jų vaikai. Emigrantus gąsdina ir griežti kitų valstybių įstatymai, reikalaujantys tinkamai prižiūrėti savo atžalas: iki tam tikro amžiaus nepalikti vienų namuose, tinkamai rengti, lavinti, maitinti, rūpintis sveikata. „Galbūt Lietuvoje įstatymai šiuo klausimu nėra tokie griežti, bet juk suprantama, kad savo vaikais reikia rūpintis. Ne tik svetur, bet ir čia. Todėl jei jau tėvai nusprendžia palikti savo atžalas auginti kitiems, tegul bent jau pasirūpina oficialia jų globa“, – sakė E.Žiobienė. Kontrolierės manymu, tuo klausimu sąmoningumo trūksta ne tik tėvams. „Ši sritis buvo labai inertiška, mažai tvarkyta, todėl vis atsiranda kažkokių „skylių“. Iki šiol ne visada aišku, kaip elgtis, kai nepilnamečio vaiko tėvai yra išsiskyrę. Yra ir daugiau situacijų, kai įstatymas numato viena, bet nenumato kita. O ir įstatymų ne visada laikomasi. Pavyzdžiui, visose gydymo įstaigose turėtų būti tikrinami vaiką atvežusio asmens dokumentai, tačiau tai daroma itin retai. Matyt, nėra suvokimo, kad vaiką atvesti gali ne tėvai, o kažkas kitas. Tačiau nors sistema šlubuoja, pirmiausia sąmoningi turi būti patys vaikų tėvai“, – teigė vaiko teisių apsaugos kontrolierė.

Palieka sudėtingiausiu brendimo laikotarpiu

Sutvarkyti laikinosios vaikų globos įteisinimą reikia, kad vėliau tam tikrose situacijose nekiltų keblumų. Pavyzdžiui, jei vaikui skubiai reikalinga operacija, būtinas tėvų ar oficialių globėjų sutikimo parašas. Jei pasirašyti nėra kam, įsikiša vaiko teisių gynimo specialistai ir aiškinasi, kodėl tėvai nevykdo savo pareigų. Faktai apie užsienyje gyvenančius tėvus išaiškėja ne tik medicinos ar mokslo įstaigose, bet ir psichologams su vaikais bendraujant telefonu. „Paskambinę į vaikų liniją, nepilnamečiai pasakoja apie vienokias ar kitokias savo problemas, o specialistai bando ieškoti jų priežasčių. Vėliau dažnai paaiškėja, kad daugiausia skambina tie vaikai, kurie gyvena ne su tėvais, o yra palikti kažkieno globai. Jiems kyla problemų mokykloje, bendraujant su draugais ir kt. Įsiminė prieš keletą metų kolegių pasakotas atvejis, kai į vaikų pagalbos liniją paskambinusi mergaitė pasakojo, kad jos tėveliai žuvę. Ir tik vėliau paaiškėjo, kad iš tikrųjų tėvai yra gyvi, bet gyvena užsienyje. Vadinasi, kai kuriems vaikams toks tėvų išvykimas prilygsta jų mirčiai“, – pasakojo Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė O.Tarvydienė.

Dauguma emigrantų paliktų vaikų – 10–17 metų paaugliai, tokių 2011 m. buvo 1 284. Vaikus iki trejų metų tėvai palieka rečiau, tokių 2011 m. buvo 132. Įdomu tai, kad net 44 proc. Lietuvos gyventojų šį reiškinį pateisina teigdami, kad tėvai emigruoja ne iš gero gyvenimo, ir vos 24 proc. piliečių įsitikinę, kad tėvai neturi moralinės teisės taip elgtis.

Maži vaikai nesuvokia, kad išsiskiria laikinai

Giedrė Gutautė Klimienė, psichologė

Išvažiavus tėvams, vaikai išgyvena baimę ir neužtikrintumą dėl ateities, jaučiasi atstumti, apleisti tėvų. Kuo vaikas mažesnis, tuo sunkiau priima pasikeitusią situaciją. Maždaug iki septynerių metų tėvai vaikui yra svarbiausi, jie jam gyvybiškai reikalingi, visas vaiko gyvenimas neatsiejamas nuo tėčio ir mamos. Maži vaikai nesuvokia, kad išsiskiriama laikinai. Laiką jie suvokia kaip amžinybę, o išsiskyrimą su tėvais išgyvena kaip netektį. Paaugliai yra savarankiškesni, tačiau ir jų savarankiškumas yra sąlyginis. Jiems dar labai reikia tėvų patarimų, pritarimo, paguodos ir t. t. Kai jie to netenka ir yra priversti taikytis prie kitų žmonių, dažnai nuliūsta, pradeda depresuoti, prastai mokytis, prasčiau sukaupia dėmesį. Žinoma, iš pradžių paaugliai gali net apsidžiaugti, kad tėvai nebekontroliuos jų gyvenimo, tačiau vėliau nebežino, kaip, atsiradus laisvei, elgtis.

Tėvai išvažiuoja ir palieka savo vaikus artimųjų globai, kai nemato kitos išeities. Jie mano, kad taip atžaloms bus saugiau ir patogiau. Tačiau atsitinka ir taip, kad paaugliško amžiaus atžalos kategoriškai atsisako išvažiuoti, palikti mokyklą ir draugus, kurie jiems dažnai atrodo svarbesni už tėvus. Linkiu tėvams drąsiai paieškoti kitų išeičių, kad nereikėtų palikti vaikų, ypač kol jie dar labai maži.

Verta žinoti

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatyta, kad tėvų teisių ir pareigų atsisakyti negalima, todėl tėvai privalo visada rūpintis savo vaiku. Jei jie nusprendžia išvykti, dėl laikinosios globos turi kreiptis ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki išvykimo. Dėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) tėvų prašymu nustatymo tėvai turi kreiptis į deklaruotos gyvenamosios vietos vaiko teisių apsaugos skyrių. Laikinoji globa gali tęstis ne ilgiau nei pusę metų, tačiau kai kuriais atvejais ją galima pratęsti. Šiems žmonėms nemokama speciali pašalpa už globą, tačiau jie tampa mažųjų atstovais, jei reikia tvarkyti reikalus valdžios institucijose ir kitais atvejais.