D.Norkienė. Lietuvos laukia Apokalipsė

JAV Sveikatos, švietimo ir socialinės rūpybos ministerija atliko tyrimą ir nustatė: iš 100 žmonių, sulaukusių 65-erių metų amžiaus, 1 buvo turtingas, 4 gyveno pasiturinčiai, 5 vis dar buvo priversti dirbti, kad išgyventų, 54 išlaikė jų šeimos ar valstybė, o 36 jau buvo mirę. Šis tyrimas atliktas  vienoje turtingiausių pasaulio šalių iki pastarojo meto krizės.

Prisimenate, kaip pavydėdavome į mūsų kraštą užsukdavusiems turistams? Puikiai išsilaikiusios, įdegusios, sniego baltumo amerikietiška šypsena šviečiančios energingos 80-metės. Ar dviračiais šalies įdomybes tyrinėjančios  žilstelėjusių vokiečių poros… Iš pažiūros skirtingus žmones vienijo bendra savybė: ori senatvė, pasitikėjimas savimi ir fizinė, dvasinė bei finansinė gerovė.

Įsivaizduokime 65-erių lietuvį… Dauguma tų, kurie išgyvens, bus priversti dirbti ar elgetauti, nes „Sodra“, o tiksliau valstybė, jau dabar turi skolintis, kad prasimaitintume, o vėliau teks skolintis net dabartinių paskolų įmokoms. Pirmojo šių metų pusmečio „Sodros“ biudžeto deficitas siekė per 1 mlrd. 181,9 mln., o palyginus su pernai tuo pačiu laikotarpiu jis paaugo ketvirčiu milijardo. Laisvosios rinkos idėjas propaguojantys verslininkai, o ir kai kurie ministrai nė neslėpė manantys, kad senukus turi išlaikyti jų šeimos, tai yra, vaikai ar anūkai. Kairiųjų pažiūrų ekonomistai sako, kad pagrindinė „laisvarinkininkų“ mintis, ko gero, sužlugdyti „Sodrą“, kad žmonės skubėtų draustis per privačius pensijų fondus. Tačiau šie fondai bambagysle susieti su bankais, o apie pastarųjų vaidmenį valstybės gyvenime dar pakalbėsime.

Taigi galime numanyti, kad 65-erių sulaukęs lietuvis negalės demonstruoti amerikietiško „čyyyzzz“ (cheese) ne tik todėl, kad jam nebus linksma, bet ir dėlto, jog vargu ar dar turės sveikų dantų.  Drįsčiau tvirtinti, kad netrukus tapsime vos krutančių, žmogiškąjį orumą ir šypsotis pamiršusių senjorų kraštu… O kai dabartiniams keturiasdešimtmečiams – penkiasdešimtmečiams sukaks užtarnauto poilsio metas, Lietuvos gali būti likęs tik pavadinimas. Ištisus dešimtmečius šalyje buvo tvarkomasi panašiai, kaip svetimame bute šeimininkauja laikinai jį išsinuomoję sukčiai..

Jei nenorime tėvynėje išvysti apokaliptinių vaizdų, paklauskime savo pavaldinių – tų, kuriuos rinkome į valdžią, kaip tvarkė jiems patikėtą mūsų visų turtą.

Valdžia, kuri, kaip ir nuomininkai į butą, šeimininkauti ateidavo laikinai, pardavinėjo mūsų visų baldus, buitinę techniką, darbo įrankius, sakydama, kad tai – investicijos. Jei vieni nupirko „Mažeikių naftą“, o už degalus mokame beveik brangiausiai Europoje, kokia čia investicija? „Investuotojai“ dažniausiai nesukuria naujų darbo vietų, nes atvykę randa beveik visa, ko reikia… Prisiminkime tą pačią „Mažeikių naftą“, „Telekomą“, bankus, kuriuos užsieniečiai įsigijo už skatikus. Visų mūsų vardu kažkas meškeres iškeitė į žuvį, išsivirė sočios žuvienės, o žuvies uodega pasidalino su tauta. Juk pardavus šaliai strategiškai svarbius objektus buvo kamšomos biudžeto skylės. O kiek pinigų užsienio investuotojai išvežė ir nuolat išveža iš šalies, suskaičiuoti labai vertėtų. Deja, tikslių skaičių nežino ne tik visuomenė, bet ir ekonomistai. Lietuvos komercinių bankų pelnas pernai viršijo 1 mlrd. Litų. Šie pinigai iškeliavo iš Lietuvos.

Bankai per patį krizės įkarštį 2011 metais uždirbo beveik tiek, kiek ekonomikos pakilimo metu 2007-aisiais. Prie šio rekordinio bankų turtėjimo tyčia ar netyčia prisidėjo šalies valdžia. Prisimenate, kaip finansų guru Prezidentė Dalia Grybauskaitė sunkmečio pradžioje pareiškė, jog nedemonstruosime savo nepajėgumo ir nesiskolinsime iš TVF ?  Skolinomės iš bankų, o vietoje 2-3 proc. palūkanų mokame 8-9 procentų. O reikalavimus, kokius šaliai būtų iškėlęs TVF, vis tiek esame priversti vykdyti ir vykdome. Ekonomistai tvirtina, kad jei kadaise būtume skolinęsi iš TVF, ekonomika būtų smukusi ne 15 procentų, o gal tik 6-7. Kas galėtų paneigti, kad komerciniai bankai darė įtaką, kad Lietuva skolintųsi ne iš TVF ? Juk bankai, sugriežtinę kreditų išdavimo sąlygas verslui ir gyventojams, neteko kreditavimo objekto. Kredituoti  verslo objektus tapo rizkinga, namų ūkius – taip pat, o valstybei galima skolinti be rizikos.

Valdžia nekontroliavo ar prastai kontroliavo bankų veiklą, o šių privačių struktūrų problemas užkrovė ant piliečių pečių. Prisiminkime kad ir „Snoro“ istoriją, kai už prarastus indėlius kompensuoti teko iš šalies biudžeto, o pritrūkus lėšų – vėl lįsti į bankų kišenę. O kur valdžios akys buvo, kai tariamo ekonomikos pakilimo metu bankai kairėn ir dešinėn dalino paskolas, pūtė nekilnojamojo turto kainų burbulą, o statybininkai žėrėsi šimtus procentų siekiančius viršpelnius? Jei bankų apetito žaboti negalima, tai galima – ir būtina – informuoti gyventojus, kas laukia nesėkmės atveju. O kas nors matėte socialinę reklamą apie banko kišenėje tykančius pavojus?

Ispanai jau srebia savo neatsargumo vaisius: apie 50 tūkstančių šeimų (nepasigailint nei senelių, nei vaikų) iškeldinta iš bankams įkeistų būstų, už kuriuos darbą praradę ispanai nesugebėjo mokėti. Apie 150 tūkst. tokių pat nelaimėlių laukia eilėje. Graikija, Ispanija ir kitos šalys bankų problemas prisiima kaip savas, tai yra skolinasi, kad išgelbėtų bankus. Ką bankų krizės atveju darytų Lietuva? Gelbėtų šias komercines struktūras, tarp kurių daugiausia – svetimų šalių bankų filialai. O štai islandai, kurie 2008 metais tikrąja to žodžio prasme bankrutavo, dabar lyg niekur nieko kuria ir vykdo drąsius verslo planus. Tarkime, svarsto galimybę tiesti ilgiausią pasaulyje povandeninę elektros tiekimo liniją, kuria Europai galėtų tiekti iš geizerių energijos pagaminamą elektrą.  Islandijos klestėjimas, kaip neseniai Lietuvos, buvo paremtas užsienio bankų investicijomis. Kai šiems nepavyko jų verslas, šalis buvo verčiama prisiimti atsakomybę, tai yra vėl skolintis ar kviestis investuotojų. Referendumo metu islandai atsisakė prisiimti bankų skolas, nes krizę sukėlę užsienio bankai uždirbamų pinigų Islandijoje neinvestavo, o išgabendavo iš šalies į motininius bankus. Privataus verslo bėdos laisvosios rinkos sąlygomis ir yra privataus verslo bėdos. Tačiau kaip tik su tuo „laisvarinkininkai“, pasisakantys prieš „Sodra“ ir norintys mus vėl prijaukinti prie minties apie privačių pensijų fondų naudą, nė už ką nenorėtų sutikti.