Vienas iš astronomijos mėgėjams žinomiausių fotokadrų – Erelio ūke esantys įžymieji „Kūrybos stulpai“. Pirmąsyk juos nufotografavo orbitinis teleskopas „Hubble“. Tai nutiko 1995 m. Taip pat įspūdingai jie atrodo ir šiandien, 2012 m. Tačiau tik žvelgiant iš Žemės. Mat iš tikrųjų šio didingo darinio kosmose nebėra. Ir jau seniai.
Naujausi kito kosminio teleskopo „Spitzer“ kadrai astronomams leido padaryti išvadą, jog „Kūrybos stulpus“ prieš 6 tūkst. metų sunaikino supernovos sprogimas. Tiesa, Žemėje jais grožėtis galėsime dar 1 tūkst. metų.
Tokią išvadą mokslininkai padarė išanalizavę stulbinamas kosminio infraraudonųjų spindulių teleskopo „Spitzer“ nuotraukas, kuriose greta sveikų drūtų trijų „Kūrybos stulpų“ dabar matyti gigantiško karštų dujų debesies fragmentai, kuriuos prie stulpų atpūtė sprogusios žvaigždės (kaip manoma, supernovos) tvyksnis.
Astronomai neabejoja, jog šiuo metu sprogimo banga jau seniai pasiekusi „Kūrybos stulpus“ – iš tikrųjų ji juos turėjo „nugriauti“ prieš 6 tūkst. metų. Taigi, įstabiųjų „Kūrybos bokštų“ Erelio ūke nebėra jau seniai. Tiesa, griūvančių „Kūrybos stulpų“ vaizdas iš Žemės bus matomas ne anksčiau kaip po tūkstančio metų – mat šviesa iš to regiono iki Saulės sistemos keliauja apie 7 tūkst. metų.
„Pamenu, kai šių stulpų kadrą pamačiau daugiau kaip prieš dešimt metų – būtent šis vaizdas įkvėpė mane tapti astronomu, – prisiminimais dalijasi Prancūzijos „Institut d’Astrophysique Spatiale“ astronomas Nikolia Flagi (Nicolas Flagey). – O dabar tame regione, kurį, rodės, mes išmanėme taip puikiai, ką tik atradome kai ką naujo. To regiono vaizdą tos naujovės pakeis radikaliai.“
Pasirodo, „Kūrybos stulpų“ apylinkėse (bet ne pačiuose „stulpuose“ – juose formuojasi naujos žvaigždės) išsibarstę apie 20 sprogimams „sunokusių“ žvaigždžių. Kada jos sprogs – tik laiko klausimas.
Naujuosiuose „Spitzer“ teleskopo kadruose Erelio ūko „stulpai“ atrodo maži ir baugiai perregimi -ypač didžiausias kairysis „stulpas“. Būtent jo viršūnėje matyti gimstanti žvaigždė. Virš „stulpų“ – gigantiškas raudonas karštų dulkių debesis. Astronomai mano, jog jį atpūtė supernovos sprogimo banga.
„Tas atpūstas dulkes kaitina ne tik žvaigždės, bet ir dar kažkas, – pažymi N. Flagi patarėjas iš „Spitzer Science Center“, dr. Alberto Noriega-Crespo. – Iki šiol mes nežinojome, kas. Su „Spitzer“ pagalba išsiaiškinome, jog tai – sprogusios supernovos energija.“
Kiek suprantu, straipsnio autorius bando jau naujai pažvelgti į klimato kaitą ir jos priežastį Žemėje. Anot jo, pagrindinė kaltininkė yra ne Saulė, ne pačioje Žemėje vykstantys fiziniai procesai, bet kadaise sprogusios supernovos energija, kuri pagaliau pasiekė mūsų Žemę. Kiek suprantu, buvo tiktai viena panaši katastrofa Visatoje.
Tačiau žinodami apie III-jo bei IV-jo geofizinių procesų egzistenciją bei jų vyksmo technologiją, galime drąsiai teigti, kad visi fiziniai procesai Žemėje, tame tarpe ir lokaliniai apledėjimai bei tvanai ir globaliniai tvanai bei ledynmečiai, vyksta 6000, 48 000, 96 000 metų periodiškumu. O štai supernovos katastrofa buvo tiktai viena?!
Gal mokslininkams, užuot taip uoliai tyrinėjant Visatą, bent mažą laiko dalį reikėtų skirti Žemei ir ypatingai neseniai lietuvio inž. Romualdo Zubino atrastų III-jo bei IV-jo geofizinių dėsnių pažinimui.
Šis Visatoje vykstančių procesų aiškinimas yra labai panašus į aukštosios matematikos kurso dėstymą nežinant net daugybos lentelės.