Terasinis Nevėžio senslėnis su natūraliomis pievomis bei daugybe senvagių ar jų liekanų ir ledynmečio tirpsmo vandenų suformuotos lygumos – toks Krekenavos regioninio parko kraštovaizdis. Čia geri keliai, nemažai įdomių kultūros paveldo objektų, Nevėžio pakrantėse ir miškuose įrengtos poilsiavietės. Tad sėdus ant dviračių, su draugų kompanija ar su šeima čia galima praleisti kelias įsimintinas dienas.
Stumbrai
Unikaliame Panevėžio girininkijai priklausančiame Pašilių stumbryne, kuris apima ir dalį miško, dideliame aptvare gyvena stumbrai.
Stumbrai yra įrašyti ne tik į Lietuvos, bet ir į tarptautinę Raudonąją knygą. Lietuvoje jie buvo visai išnaikinti, dabar gyvena apie 100, dalis ir laisvėje. Šiuo metu miškuose ganosi dvi stumbrų bandos.
Viena – Panevėžio rajone, kita – Kėdainių rajono miškuose. Pro retą metalinę tinklo tvorą iš mažiau kaip metro atstumo žvelgti į tokį, gal toną sveriantį, egzotišką milžiną, matyti jo tamsias akis – retas, jaudinantis įspūdis.
Piliakalniai
Bakainių piliakalnis su priešpiliu – kultūros paminklas, viena gražiausių regioninio parko vietų. Pasak padavimo, kalnas supiltas buvusio mūšio vietoje: mūšyje žuvęs vadas, o žmonės nešę kepurėmis žemę ir jo kapo vietoje supylę didelį kalną. Upytės piliakalnis, vadinamas Čičinsko kalnu, garsėja padavimais apie nedorėlį poną Čičinską ir nugrimzdusį jo dvarą. Čičinsku lietuviams ilgainiui tapo nuo XVI a. pabaigos Upytėje gyvenusių bajorų Sicinskių garsiausiasis atstovas Vladislovas Sicinskis. Apie jį sukurta būtų ir nebūtų pasakojimų, jis tapo labai neigiamu herojumi. V. Sicinskio nekentė lenkų bajorija, o kaip reformatą, prakeikė ir katalikų kunigai. Pasakojama, kad ponas liepdavęs baudžiauninkui medyje kukuoti ir jį nušaudavęs, skriaudęs moteris, o kartą į bažnyčią įjojęs raitas. Upytės piliakalnyje esantis įdubimas apaugo pasakojimais apie prasmegusį nedorėlio dvarą, o Sicinskis virto Čičinsku.
Krekenavos šviesuoliai
Krekenavos apylinkėse gyveno ir kūrė liaudies menininkas Vincas Svirskis (1835 – 1916), padirbinęs daugiau kaip 200 originalių, nepakartojamų kryžių ir koplytstulpių, iš kurių išliko tik apie 50. Šie įspūdingi 3-5 metrų aukščio liaudies meno kūriniai dažniausiai buvo statomi prie gyvenamųjų namų. Tačiau vietos kunigai nenorėdavo jo kryžių šventinti, nes laikė juos pagoniškais.
Taip pat kraštas garsėjo knygnešiais, dabar Ustronėje, senoviniame svirne, veikia unikalus J. Tumo – Vaižganto ir knygnešystės muziejus. Labai vertingas yra Panevėžio rajono garbės piliečio, gydytojo, kraštotyrininko Jono Žilevičiaus istorinės atminties gaivinimo darbas. Dėka jo šalia Krekenavos miestelio ant kalvelės esančiose Švenčiuliškių kapinaitėse istorijos įvykiams atminti ir įvairiomis progomis pastatyti koplytstulpiai, paminklai ar paminkliniai akmenys, įamžinti knygnešiai, savanoriai, tremtiniai, Krekenavos 600-osios metinės.
Vandalizmas parke
Tačiau girdėjome ir matėme ne tik tokių gražių pavyzdžių. Parko direkcija yra įrengusi ir prižiūri keturias poilsiavietes: tris Gringalių miške ir vieną – Mučiūnų kaime. Jose reguliariai iškabinami prašymai lankytojams elgtis atsakingai. Nuplėšiami – darbuotojai vėl iškabina. Beveik visos parko poilsiavietės paauglių aprašinėtos, apipurkštos dažais. Gringalių miške esančioje poilsiavietėje chuliganai sudegino suoliukus, išvertė šiukšlių konteinerį, sunaikino šiukšlių dėžę. Šiame miške stovinčiame apžvalgos bokštelyje niekdariai sukūrė laužą, sulaužė staliuką, nuplėšė bokštelio stogą. Ir Mučiūnų kaimo poilsiavietėje vandalai buvo sudeginę pavėsinę. Daug kur sunaikintos informacinės rodyklės, vienas informacinis stendas apipurkštas nenuplaunamais dažais, kitas sudaužytas… Dingo informacinis kelio ženklas ties įvažiavimu į Bakainių piliakalnį. Nuplėšti ir sudeginti laiptų turėklai Upytės piliakalnyje. Išdaužyti koplytėlės Rodų II kaime langai…
Tokia tad liūdnoji statistika. Ir dar. Nors dauguma poilsiavietėse apsilankančių žmonių elgiasi atsakingai ir atliekas pila į joms skirtas dėžes, yra ir tokių lankytojų, kurie atvirkščiai – regioniniame parke atsikrato iš namų atvežtomis šiukšlėmis. Parko vyriausiasis specialistas Robertas Grušauskas pasakojo, jog poilsiautojų pamėgto Naujarodžių vandens telkinio pakrantes jau keletą metų iš eilės tenka sutvarkyti patiems direkcijos darbuotojams. Aišku, buvo bandyta į talką kviestis vietos gyventojus, tačiau atėjo tik viena jauna pora ir vietos bendruomenės pirmininkė. Kiti, matyt, tikisi, kad sutvarkys kažkas iš šalies. O kai kuriose parko vietose įsigalėjusios net savotiškos „šiukšlinimo tradicijos“, pavyzdžiui, gali būti tikras, kad stiklinius butelius Čičinsko kalne rasi sudaužytus. Negi veikia piktojo pono prakeiksmas? „Norint šiukšlintojus sudrausminti, reikia juos „sučiupti už rankos“, o tai praktiškai neįmanoma, – skauduliais dalijosi R. Grušauskas. – Tiesa, kartais nevaleikos palieka „autografą“, kaip tai atsitiko privačioje miško valdoje Krivuliuose – niekadėjas tarp kitų šiukšlių išmetė ir sąsiuvinių su savo pavarde… Tačiau dauguma tvarkos pažeidėjų taip ir lieka neišaiškinti“.
„Patirtis rodo, kad liaudiškas posakis „Pripratimas – antras prigimimas“ labai taiklus. Net sutvarkytose teritorijose žmonės vėl verčia šiukšles, todėl itin svarbu šias vietas nuolat stebėti“, – kolegos mintis papildė regioninio parko direktorė A. Kavaliauskienė. – Likviduotų šiukšlynų vietoje pastatome lenteles su užrašais, draudžiančiais pilti atliekas. Kartais net po kelias. Tik tokie perspėjimai ne visada veiksmingi. Kartais pagalvoju: o gal mes tiesiog persistengiame, nes kai draudžiančių užrašų daug, į juos tiesiog nekreipiamas dėmesys?“
Taip, geri ir blogi darbai egzistuoja šalia. Tačiau jei į šiuos miškus žmogus sugebėjo sugrąžinti išnykusius stumbrus, tai pasiekti, kad miškuose išnyktų šiukšlės – tiesiog laiko klausimas.
Daugiau skaitykite www.keliaukkitaip.lt
