Vydūno raštai turėtų būti kiekvieno politiko ar į politiką žengiančio naujoko bibliotekoje, – įsitikinusi lituanistė Aušra Martišiūtė-Linartienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams, kuri apie filosofo ir rašytojo Vydūno dramaturgiją yra išleidusi ir solidžią monografiją.
Ką tik buvo pristatytos perleistos filosofo ir rašytojo Vydūno knygos „Tautos gyvata“, „Laimės atošvaita“, „Vergai ir dykiai“.
– Peršasi mintis, kad dviejų šimtų litų banknotą puošiantis Vydūnas (tikrasis vardas – Vilhelmas Storostas) dabartyje yra truputį primirštas.
– Turbūt taip atsitinka su kiekviena mūsų istorijos asmenybe, nes šiuolaikiniai žmonės didžiųjų klasikų idėjas turi prisiminti ir jas aktualizuoti, pritaikyti dabartiniams laikams. Svarbu, kad, mokykloje atnaujinus 11-12 klasių programą, Vydūnas yra įtrauktas kaip viena iš epochą reprezentuojančių asmenybių. Mokiniai jau turės galimybę susipažinti su Vydūno gyvenimo istorija, pagrindiniais darbais ir idėjomis. Kitas svarbus dalykas, kad Vydūnas atsirado ir tarp literatūros didžiųjų klasikų, nes anksčiau jis vis tiek būdavo minimas šiek tiek paraštėse. Dabar jis yra antrojoje „Lietuvių literatūros istorijos“ knygoje tarp XX a. 1-osios pusės klasikų jau ir kaip rašytojas. Tokiu būdu jis po truputėlį sugrįžta.
Ypatingas susidomėjimas Vydūnu kilo 1968 m., kai buvo išleista svarbiausių jo dramų rinktinė. Be to, „Romuvos“ draugijos žmonės stipriai skleidė jo idėjas, Vilniaus universiteto Kiemo teatras su režisieriaus V.Limanto pastatyta tragedija „Pasaulio gaisras“ aktualizavo jo mintis. Tai buvo toks pirmasis sąjūdis, kai iš viso į kultūros istoriją buvo sugrąžintas Vydūno vardas.
Manau, ateina naujas savotiškas Vydūno atgimimas, kai jis vėl tampa aktualus. Nors, tarkime, kai Vydūno palaikai buvo perlaidojami (1991 m. spalio 19 d.), prisimenu minias žmonių, autobusais vežamų prie Rambyno kalno į Bitėnų kapinaites. Dabar Vydūno draugija kiekvieną vasarą važiuoja ten tvarkyti jo kapo, kurį kiekvienais metais aplanko nemažai žmonių.
– Kaip prasidėjo jūsų pažintis su Vydūnu?
– Ko gero, pirmoji intriga buvo tėvai – lietuvių kalbos mokytojai, kurie man draudė skaityti Vydūną, kai namų bibliotekoje ieškodavau kuo storesnės knygos. O atėjus studijuoti į Vilniaus universitetą profesorė Viktorija Daujotytė mums pasiūlė seminarą, jo metu aš pasirinkau su Vydūno kūryba susijusią temą, vėliau iš jos gimė ir bakalauro darbas. Galiausiai apgyniau disertaciją apie Vydūno dramaturgiją. Bet kuo toliau, tuo daugiau įdomesnių ir naujų dalykų atrandu Vydūno kūryboje. Galiu pasakyti, kuo labiau gilinuosi į Vakarų, ypač Vokietijos, kultūros reiškinius, suprantu, kad Vydūnas sugebėjo pasaulio literatūros ir teatro naujoves perkelti į savo kūrinius ir savo statomus spektaklius.
Man ypač imponuoja du dalykai. Vienas, kad jis yra įveikęs tais laikais neįveikiamą fizinę negalią – džiovą. Jis sugebėjo savo sveikatos filosofiją patikrinti praktiškai ir nugyveno labai ilgą ir turiningą gyvenimą. Kita pusė – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jis rašė knygas ir mąstė, kaip valstybės vadovai turėtų dirbti, kaip turėtų auklėti, tobulinti žmones. Tai buvo ne tik daug filosofuojantis žmogus – jis savo filosofiją stengėsi pritaikyti taip, kad tauta galėtų kuo labiau atsiskleisti. Tokio rūpesčio dėl valstybės, tautos žmonių dabarties ir ateities aš šioje nepriklausomybėje tarsi ir nematau, tuo tarpu Vydūnas tai darė labai aktyviai. Beje, prasidėjus nacių judėjimui, savo 70-metį Vydūnas ne veltui sutiko kalėjime, kur ta proga parašė knygą „Kalėjimas-laisvėjimas“, – kaip aktyviam lietuvių veikėjui jam vokiečiai sukurpė bylą dėl įvairių finansinių machinacijų, kas buvo absoliuti nesąmonė.
– Ar nūdienos dvasinės krizės akivaizdoje Vydūnas vis dar aktualus?
– Taip, nes jis leidžia atrasti tai, kas kartais yra savaime suprantama ar nuvertinama. Vydūnui yra labai svarbus dvasios pasaulis. Akylai stebėjęs Lietuvos istoriją, „Probočių šešėliuose“ išsako tokią idėją: kad kryžiuočių laikais atsirado žmonių, kurie išsižadėjo savo lietuviškumo, susižavėjo Vakarų pasaulio kultūra, todėl vėliau jie prarado laisvę ir žemę. Antroje trilogijos dalyje kaip pasekmę Vydūnas vaizduoja baudžiavos laikus, o trečioje dalyje aptariant XIX a. pabaigą vyksta tautinės tapatybės ieškojimas, kad žmogus vėl pasijustų savimi. Vydūnas būtent teigė, kad žmogus, kuris nesuvokia ir nejaučia savo tautinės tapatybės, niekada nejaus gyvenimo pilnatvės – jis visą laiką bus kažkuo nepatenkintas, jam visą laiką kažko trūks. Būtent tautinė tapatybė ir yra žmogaus gyvenimo pagrindas.
Kita Vydūno labai graži idėja, kad žmoniškumas yra pagrindinė vertybė, į kurią orientuojantis turi būti kuriama viskas – tiek politika, tiek ekonomika, tiek įvairūs medicinos dalykai, ir taip toliau. Beje, jis vartojo įdomią formą – „žmoniškas“, „žmoniškumas“.
– Ne veltui minėjote, kad Vydūno mintis turėtų perskaityti kiekvienas mūsų politikas, nes žmoniškumo turbūt mums labiausiai ir stinga….
– Taip. Jis 1918 m. laiške Antanui Smetonai, tuo metu Lietuvos Tarybos pirmininkui, teigė, kad lietuvių tautos uždavinys yra pasaulyje skleisti tikrąjį žmoniškumą. Nepriklausomybę atgavusiems Lietuvos valstybės piliečiams, ir ypač politikams, jis skyrė knygas „Tautos gyvata“ (1920 m.), kurią šiandien pristatome, „Mūsų uždavinys“ (1921 m.), kurią autorius yra dedikavęs „Lietuvių tautai, tvirtinančiai savo nepriklausomybę“. Šiaip Vydūnas buvo labai įvairialypė asmenybė: dirbo mokytoju, Vokietijos universitetuose dėstė lietuvių kalbą, buvo filosofas, teosofas, kultūrininkas, kuris pats rašė kūrinius ir pats juos statė. Apie 40 metų veikė jo įkurta Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Tai yra žmogus, kuris ne vienoje srityje aktyviai reiškėsi, jis apima visą kultūros ratą, – valstybės politiką, žmogaus fizinio kūno ir dvasinę, psichinę sveikatą, kultūrą. Tikriausiai ne veltui kažkada buvo intensyviai diskutuojama – Vinco Kudirkos ar Vydūno žodžiai turėtų būti Lietuvos himnu…
– Galbūt jis pažeria patarimų, kokių strategijų reikėtų griebtis krizės atveju?
– Vydūnas sakydavo, kad tautos atsigauna tiktai iš moterų. Labai graži mintis, kad kriziniais laikotarpiais, kai yra labai sunku, vis dėlto tik jos padeda atsilaikyti ir išlikti. Galbūt daugelio moterų mes ir nematome, nes jos dirba užkadrinį darbą, bet vis tiek jų veikla yra jaučiama. Vydūno didžiausios viltys – kad mūsų tauta taip pat atsigaus, atgims būtent moterų dėka.
Pavyzdžiui, visiems žinoma tikriausiai viena garsiausių Lietuvos moterų Marija Alseikaitė-Gimbutienė, kuri buvo asmeniškai pažįstama su Vydūnu. Kai ji nepriklausomoje Lietuvoje buvo atvažiavusi į Vytauto Didžiojo universitetą, sakydama kalbą, būtent ir paminėjo Vydūno idėjas, kurios ją visą gyvenimą skatino siekti mokslo aukštumų.
Man labai smalsu, kodėl bet koks jau vos gimęs žmogus (tuoj pat formuojamas nepaliaujamai vis ko nors siekti, visą gyvenimą vis remtis ir lygiuotis įvairių genijų auto ritetuose.
Genijus – savitas kūrėjo tipas, kuris, tapęs pavyzdžiu kitiems, iš esmės neišvengiamai tampa diktatoriumi priedermėje, o svarbiausia, su savitais asmeninės autorystės bruožais – jau pagal Jį ir į Jį atseit tapatintis KITIEMS.
Vydūnas viso labo yra tik savitai įdomus kaip ir visi kiti daugelis žmonių, ir iš esmės neturėtų būti, žeminant kitus, vaizduojamas ant kupiūros dvišimtinės.
“lituanistė” Aušra Martišiūtė-Linartienė:
“Galiausiai apgyniau disertaciją apie Vydūno dramaturgiją.”
“Tai buvo ne tik daug filosofuojantis žmogus – jis savo filosofiją stengėsi pritaikyti taip, kad tauta galėtų kuo labiau atsiskleisti.” – čia apie Vilhelmą Storostą (Vydūną)
“istorijos, klasikų idėjas, aktualizuoti, klasių programą, epochą reprezentuojančių, istorija, idėjomis, literatūros, klasikų, aktualizavo, studijuoti, intriga, aktualus, seminarą, bakalauro, disertaciją, aktyviai, finansinių machinacijų, absoliuti, imponuoja, intensyviai diskutuojama, kriziniais, UŽKADRINĮ…………”
Jei “politikus žmoniškumo moko Vydūnas”, tai kas pamokys žmoniškumo “humanitarinių MOKSLŲ daktarę” Aušrą Martišiūtę-Linartienę??? 🙁 🙁 🙁