V.Jencius-Butautas. Kas sulygino su žeme Vytauto kalną Alovėje arba kodėl komunizmo ir sociademokratų šmėklos tebeklaidžioja po Lietuvos dvarus

Maždaug 1977-aisiais metais Alytaus rajone, dabartiniame Alovės bažnytkaimyje, buvo nugriautas Alovės dvaro centrinis pastatas. Šio vandališko sumanymo iniciatorius ir vykdytojas buvo Julius Truncė. Kas žino, kiek dar likusių ir mūsų senovę menančių vertybių tuo metu negrįžtamai buvo prarasta. Šiandien tik iš pasakojimų žinome, kad kunigaikščiai Kęstučiai-Gediminai savo kilmę veda iš LDK Kęstučio ir kad giminės herbas buvo Vytis, tokia pati, kaip Lietuvos valstybės. Kaip atrodė kunigaikščių Kęstučių-Gediminų Vyties herbas iki pastarojo laiko nebuvo žinoma. Minėta Vytis nepateko į garsiąją Juozo Galkaus monografiją „Lietuvos Vytis“ar Edmundo Rimšos monografijas „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestų antspaudai“ ir „Heraldika iš praeities į dabartį“. Spaudoje pasitaikantys tvirtinimai, kad Alovės miestelis neturėjo herbo, nėra pagrindas transformuoti mūsų praeitį. Todėl teiginiai, kad Alovėje nepalikta heraldinių ženklų, kelia pagrįstų abejonių dėl tam tikros šiandien esamos faktinės medžiagos.

Alovė 1864-1915 metais buvo vadinama Aleksandrovsku. Aleksandrovsko valsčius apjungė Butrimonis, Merkinę, Nedzingę, Varėną, Alytų, Daugus, Nemunaitį. Carinė valdžia Alovėje buvo pastačiusi kalėjimą. Poteronių stotyje buvo pastatyti didžiuliai sandėliai, veikomis vadinami. Prie kunigaikščių Kęstučių-Gediminų dvaro buvo kareivinės su įtvirtinimais, prie Alovės kranto – žvalgybos bokštas. Alovė buvo paversta tvirtove. Kokį antspaudą caro laikais naudojo Aleksandrovsko valsčius?

Alovės bažnyčia taip pat turėjo savo spaudą, kuriame buvo pavaizduota kunigaikštiška palapinė (mantija) su kryžiumi centre, kuris vėliau buvo pakeistas dėl neabejotinų politinių motyvų. Algirdo Vrubliausko 2008 09 27 tvirtinimas, kad Alovėje gyvenę didikai ir dvarininkai jokių simbolių nepaliko, neatitinka tikrovės, nes ne vien žinomas bažnytinis Alovės antspaudas juos mena, bet ir Gediminų miškas bei Alovės upelis, net Gediminiške vadintas. Todėl drįstu teigti, kad naujai sukurtas Alovės miestelio herbas (herbas patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. birželio 28 d. dekretu Nr. 1K-1420. Herbo etalono autorius dailininkas Rolandas Rimkūnas) yra istoriškai nemotyvuotas, jame neatsispindi garbinga Alovės istorija, kuri sietina su LDK Vytautu, Tyzenhauzais, kunigaikščiais Kęstučiais –Gediminais ir sovietiniais vandalizmo aktais (Alovės dvaro sulyginimas su žeme). Šiandien, deja, nutylima, kokį sovietų ordiną už šį vandalizmo aktą gavo Julius Truncė.

Alytaus muziejuje neeksponuojama Alovės dvaro nuotrauka ir kartu jo naikintojo J. Truncės fotografija. Jis, matyt, siekdamas kompensuoti išsilavinimo stoką (po 8 klasių neakivaizdiniu būdu baigė Daugų žemės ūkio technikumą), puolė Alovės dvarą griauti. Šiandien buvę kompartijos nariai persikrikštijo į socialdemokratus, tačiau savo juodų darbų neišsižadėjo ir neatliko viešos atgailos, o netgi atvirkščiai. Neatliko atgailos ir Julius Truncė. Socialdemokratų vadas Algirdas Butkevičius apsimeta, kad jam nežinoma, jog jo buvę ir esami bendrapartiečiai ne tik niokoja dvarus, juos neteisėtai užvaldo, bet ir panaudoja Europos Sąjungos lėšoms gauti. Komunistinio – socialdemokratinio teisingumo šaknys, deja, Lietuvoje nepakirstos ir bet kada komunizmo šmėkla gali atgimti. Algirdas Butkevičius komunistinių darbo metodų neišsižadėjo, nes jis neteisėtai, per savo patikėtinius gautą informaciją panaudojo prieš Seimo pirmininkę Ireną Degutienę. Algirdo Butkevičiaus, kaip ir jo mokytojo Algirdo Brazausko veiklos ypatybė yra ta, kad akivaizdžiai neteisėtiems veiksmams suteikiama tariamo teisingumo etiketė, deja, Troikų teismai irgi buvo teisėti, tik po jų buvo begalė lavonų ir nelaimingųjų.

Aurimas Truncė, Juliaus Truncės sūnus, sėkmingai kopia karjeros laiptais ir todėl Alovės herbas neturi jam priminti juodų darbų, kažkada jo tėvo nuveiktų… Todėl ir nėra herbe kunigaikštiškos palapinės ir Vyties joje, kuri primintų aloviečiams Vytautą Didįjį ir dvarą valdžiusius Kęstutaičius.

Pamiršo aloviečiai, kur Vytauto kalnas buvo, ant kurio jo pilaitė, anot legendos, stovėjo. Kalno būta Alovės dvaro teritorijoje, ant Alovėlės kranto, kuri dabar teka po žeme. Kalną, matyt, likvidavo tas pats J.Trucė, kai revoliuciniams šokiams aikštelę įrenginėjo Alovės dvaro centrinio pastato vietoje, o gal kiek vėliau. Kiti teigia, kad Vytauto kalną su žemę sulygino 1982 metais, kai buvo vykdoma melioracija. Ir kas patarė pasirink būtent Vytauto pilies kalną, patarėjas matyt tikėjosi pagarsėti, kaip uolus komunistas ir kovotojas su feodalizmu ir nacionalizmu. O ir lobį, matyt, šiame kalne vaikai neatsitiktinai rado, nes pokaryje būta lobių ieškotojų su KGB antpečiais.

Į Lietuvos ir Lenkijos archyvus dokumentai iš Alovės dvaro pateko įvairiais keliais. Vieni buvo dovanoti kunigaikščių Kęstučių-Gediminų palikuonių apie 1910 metus įvairioms draugijoms, kitų patekimo keliai į Lietuvos bibliotekas lieka nežinomi. Tarp Vilniaus Universiteto bibliotekos saugomų dokumentų paminėtinas kunigaikščio Juozo Gedimino įgaliojimas išduotas broliui Bernardui, 1840 02 16 Tolkiškių dvare, administruoti Alovės dvarą dar kitaip vadinama Topolino vardu (VUB F 4 – (A535) 22567). Minimo dokumento dešiniame kampe greta Juozo Gedimino parašo yra raudojo lako herbinis antspaudas. Nėra abejonių, kad tai asmeninis kunigaikščio Juozo Gedimino antspaudas. Minimame herbiniame antspaude nėra jokių išlikusių užrašų, pats antspaudas labai panašus į kunigaikščių Čartoriskių antspaudą, tik jame nėra trijų pilies bokštų, kurie simbolizavo Čartoriskių pergales mūšiuose. Pagal analogiją su panašiais antspaudais, jo pagaminimo data gali būti siejama su XVIII amžiaus antrąja puse, todėl minėtas antspaudas gali būti laikytinas kunigaikščio Jokūbo Kęstučio-Gedimino nuosavybe. Antspaudas beveik identiškas vienai iš Šklovo miesto (1762 –1767 metai) antspaudo dalių ir dar panašesnis į Šklovo antspaudo1792-1798 metų viršutinę dalį.

Asmeniniame kunigaikščio Jokūbo Kęstučio-Gedimino, vėliau paveldėjimo keliu atitekusiam jo sūnui Juozui herbe, matyti sekančios sudedamosios jo dalis: kunigaikščio palapinė (mantija), kunigaikščio kepurė ir Vytis ant skydo, pridengto kunigaikščio palapine. Iš antspaudo matyti, kad palapinės vidus yra dengtas šermuonėlių kailiu. Skydo forma artima ankstyvajam renesansui. Sumaišties įneša skyde esantis dvigubas kryžius. Vyrauja nuomonė, kad tai Jogailos kryžius, tačiau aptariama giminė yra LDK Kęstučio palikuonys ir vis dėlto naudoja dvigubą kryžių.

Kunigaikštis Jokūbas Kęstutis-Gediminas buvo 1797 metais pastatytos Alovės bažnyčios fundatorius, nuo 1778 03 16 buvo Rožinio draugijos narys ir, matyt, neatsitiktinai pirmajame Alovės bažnyčios antspaude yra kunigaikštiška palapinė, taip bažnytinė hierarchija įvertino jo nuopelnus tikėjimui. Po kunigaikščio Jokūbo Kęstučio –Gedimino mirties, Alovės bažnyčioje, vyriškoje pusėje buvo pakabinta atminimo lenta bažnyčios fundatoriui, kuri, deja, dingo sovietmečiu. Atminimo lentos tekstas yra žinomas, telieka ją vėl atkurti ir garbingai pakabinti į pirmykštę vietą Alovės bažnyčioje.

Pabaigai norisi priminti, kad Halina, Alovės dvaro savininko dukra, matyt, ne be pagrindo atsisakė savo pretenzijų į tėvų žemes, nes iki šiol bijo, kad komunistai į Sibirą vėl neišvežtų. O buvusio kolūkio pirmininko sūnus nei kuklumu, nei baime, nei gėda nepasižymi. 2010 metais Švabalaukio kaimo gyventojas „XXI amžiaus“ korespondentams pasakojo, kad šalia Alovės ežero (Akalyčios kaime) sklypą yra įsigijęs ir pats Alytaus rajono savivaldybės direktorius Aurimas Truncė. Ten, pasak kaimiečių, jau stumdoma žemė, ruošiamasi statyboms. „Aplink Alovės ežerą jau beveik nėra kur kojos pastatyti –vien privačios valdos. Naujos vilos dygsta tiesiog ant kranto“. Naujiems šeimininkams senoji praeitis, matyt, netinka, tai ir sukūrė jie aloviečiams herbą be istorinių sentimentų. Ar tik tokios atminties visi mes verti…