J.Matuza. Dievo kibirkštys

Kokia jėga yra mano sodyba-vienkiemis! Tik tai pajusti šiuolaikiniam miesčioniui reikia bent trijų parų,- tai – mažiausias laikotarpis, po kurio miesto „patogumai“ ima atrodyti įtartinai. O pabuvus vienkiemyje mėnesį, atpratus nuo miesto erzelynės, kelionė atgal į miesto getą pasidaro tolygi grįžimui į kalėjimą po atostogų. Gali galvot kiek nori, niekaip negali suprasti, už ką ir kieno buvai taip neteisingai nuteistas iki gyvos galvos.

Kas blogiausia, miestiečiai prie to taip pripratę, kad užmiršo esą kaliniai, o į tokius, kaip aš, žiūri kaip į keistuolius nė neįsivaizduodami, kokie keisti yra patys. Negaliu šioje vietoje nepacituoti Jankovskio vaidinto rašytojo iš Tarkovskio „Atgailos“: kartą vienas žmogus, eidamas per pelkę, pastebėjo kemsynėje besikapanojantį žmogų. Nepaisydamas pavojaus, beatodairiškai šoko jo gelbėti. Kemsynė buvo klaikiai klampi ir pavojinga, bet gelbėtojas nekreipė dėmesio į nieką, išskyrus tai, kad reikia padėti skęstančiajam. Buvo taip sunku, jog kelis kartus žmogus pamanė, kad pražus abu – beveik neįmanoma buvo kapanotis pačiam lig kaklo įgrimzdus pelkėje, viena ranka įsikibus už kelių laibų šakelių, o kita bandant padėti nelaimingajam. Vienok, po kelių valandų kovos, jam vargais negalais pavyko nelaimėlį ištraukti. Guli jie taip šalia vienas kito ant tvirtos žemės, bandydami atgauti kvapą. Staiga išgelbėtasis, vis dar sunkiai šnopuodamas, išsprogusiomis nuo išgąsčio ir išsekimo akimis, drebančiu balsu klausia:

– Ei, tu ką čia padarei?

– Kaip ką,- nustemba žmogus,- aš tave išgelbėjau!

– Durniau! Aš čia gyvenu,- ir šast atgal į savo pelkę…

Vargu ar įmanoma vienkiemių ramybės nežinantiems miestiečiams paaiškinti, kaip užsikreti gyvenimo entuziazmu, kai tave anksti rytą pažadina entuziastingas paukščių čiulbėjimas. Arba koks blankus yra Čaikovskis prieš vidurvasario vabzdžių simfoniją medumi kvepiančioje pievoje arba kelias paras beveik be perstojo giedančių lakštingalų duetą. Arba koks skanus yra ką tik nuskintas agurkas iš tavo prižiūrėtos lysvės po atviru dangumi arba alyvinis obuolys nuo tavo medžio. Arba kaip nuostabu pačiam atrasti, kodėl alyviniai obuoliai vadinasi alyviniais. Koks skanus vanduo iš tavo rankomis išvalyto ir sutvarkyto šulinio. Kaip smagu suvaikėti, įsilipus į aukštą, vėjyje siūbuojančią trešnę, prisiskinti kibirėlį trešnių su adrenalinu. Arba kokia svaigi apima palaima, kai išlipęs iš eketės parbėgi atgal į tokią malonią savo rankomis pastatytos pirtelės šilumą.

Neįmanoma paaiškinti pastoviame strese gyvenantiems žmonėms, kaip blogai jie gyvena nes jie, dėl žmogaus psichologijos stebuklingos savybės efektyviai ignoruoti nepakenčiamas sąlygas, jų paprasčiausiai nebepastebi. Be to, įprastinėje ir niekuomet nesiliaujančioje miesto erzelynėje erzinančių faktorių tiek daug, kad neįmanoma suprasti, kas tave konkrečiai erzina – triukšmingas, smirdintis transportas, kurio pilnos gatvės, kiemai ir aikštelės, sausakimši prekybos centrai, neišauklėti kaimynai, despotiškas šefas, buki pavaldiniai, kainos ar neteisingi lūkesčiai, valdžios ciniškas tironiškumas, kiti tokie pat kaip tu susierzinę žmonės, ar viskas kartu. Kai žmonių vienoje vietoje šitiek daug, jie vieni kitus gali tik erzinti.

Į mano vienkiemį, į kurį praktiškai niekas be stirnų ir ežių neužklysta, retsykiais užsukantys žmonės džiugina. Pas mane karts nuo karto išsimaudyti tvenkinyje užsuka kaimynų vaikai ir patys kaimynai po sunkių kaimiškų darbų, man visuomet smagu, kad jiems pas mane patinka. Netrukdo net įtarimas, kad tie vaikai gali būti atsakingi už nuvalgytus mano agrastus vasaromis. Jie gi vaikai, aš ir pats prisimenu, kokie man būdavo skanūs mano močiutės kaimynų agrastai. Daug skanesni už močiutės…

Vieną vasarą, prasidėjus karščiams, iš toli vis pastebėdavome tuos vaikus nuolat betikrinančius, ar mes jau ruošiamės išvažiuoti, kad jie pagaliau galėtų išsimaudyti. O mes neišvažiuodavome, nes mums buvo atostogos. Tai vieną dieną jie pasiuntė derybininką – pačią mažiausią mergaitę balta skarele. Sako „dėde, ar mes galime pas jus išsimaudyti?“

– Žinoma galite,- sakau,- o koks tavo vardas?

– Aušrelė.

Kas galėtų mažai mergaitei, apsigobusiai balta skarele ir vardu Aušrelė atsakyti! Mieste tų aušrelių tiek, kad nebegali išskirti individualybės.

Dabar pačiam keista, kad nė už ką nebūč patikėjęs, jei kas prieš 10 metų būtų pasakęs, kad norėsiu gyventi  vienkiemyje, būti su civilizacija susijęs tik niekaip kitaip neišsiverčiamu minimumu, kad lauksiu pomidorų, pasodintų po atviru dangumi, sunokimo kaip stebuklo. Kad įmanoma tokia ramybė, kai erzelynė išsijungia. Vos tik įšsuki sodybon iš vieškelio. Akimirksniu patampi niekuo ant savo žemės. Gali vaikščioti pusplikis, maudytis nuogas, palikti nardymo kaukę su vamzdeliu ant tiltelio ir nesijaudinti, kad kas nors juos paims. To erzelio išsijungimo pojūčio neįmanoma perteikti – jį galima tik pajusti pačiam. Bet tam reikia nuosavos sodybos. Tik iš kur ją visiems paimti, kai su kaimu vis daugiau žmonių niekaip savęs nebesieja…

Paimt, pasirodo, yra iš kur. Kartais tai – daug paprasčiau, nei gali atrodyti iš pradžių. Iš savo patirties galiu paliudyti, kad svarbiausia čia – pirmasis žingsnis. Noras ir sprendimas sodybą susirasti. Arba kad sodyba jus surastų – kaip kam labiau patinka. Esmė – ketinimo rimtume. Kaip dažnai mes save apgaudinėjame kažko norį, kažką darysią, kai patys puikiausiai suvokiame, kad nė neketiname daryti. Visai kaip tie alkoholikai, besidievagojantys mesią gert nuo rytdienos, – jų pagiringuose žodžiuose nėra nė lašo ketinimo. Todėl tuščiai išsakytas noras „aš noriu sodybos“ nieko nereiškia, jei jis nesiremia į tvirtą ketinimą. Man dabar regisi, kad pasaulyje nėra stipresnės jėgos, galingesnės energijos už žmogaus ketinimą. Jis – kažkokia Dieviška kibirkštis mumyse. Kuriuose jos daugiau, tie yra arčiau Dievo, tiems viskas sekasi daug geriau, nei likusiems. Aš netgi tikiu, kad ketinimą galima ugdyti, didinant jo jėgą.

Ir dar jaučiu, kad ketinimą labiau stiprina ne, kad ir begalinis, galvojimas apie ketinimo tikslą, bet kažoks konkretus su ketinimu susijęs veiksmas. Pavyzdžiui aš vieną dieną supratau, kad noriu sodybos. Tuomet atlikau labai paprastą, labai konkretų poelgį – nusipirkau laikraštį su skelbimais ir, visiškai neturėdamas jokių pinigų tokiai investicijai, apvažiavau kelias mano kriterijus atitikusias sodybas pasižiūrėti. Bežiūrinėjant mano ketinimas tik sustiprėjo. Į ketinimo stiprinimą aš įtraukiau ir žmoną su vaikais – jie savo mintimis ir svajonėmis mano ketinimą dar labiau sustiprino, nes jis tapo mūsų ketinimu. Įtraukiau ir draugus pasidalindamas su jais savo svajone. Kartą vienam draugui postringaujant apie namą užmiestyje pasakiau, kad aš mieliau rinkčiausi sodybą be pastatų – vis tiek norėčiau namą pasistatyti savaip, todėl nereikėtų rūpintis svetimų trobesių griovimu, šiukšlių išvežimu ir pan.

Po kelių savaičių tas pats draugas paskambinęs pranešė – yra tokia sodyba, kokios norėjai – va savininko telefonas. Nuvažiavome su žmona pasižiūrėti ir supratome – čia – tai, ko ieškojome ir kad ta sodyba bus mūsų. Joje tikrai nebuvo trobesių, tik sudegusio namo ir tvartelio pamatai, todėl ji kainavo vos vieną tuometinį mėnesinį atlyginimą. Taip mano ketinimas turėti sodybą virto tikrove, ir mano ketinimo jėga žodį pavertė kūnu.

Tokia žodžio vertimo kūnu kibirkštis yra kiekviename iš mūsų. Paketinkite rimtai patys ir įsitikinkite…