Kuo daugiau tenka keliauti po Lietuvą, kuo daugiau galiu susipažinti su jos gamta, istorija, žmonėmis, tuo labiau sutinku su savo jau Anapilin iškeliavusio senelio teiginiu, kad „gražiausias kraštas yra Lietuva“.
Čia – nuostabiai graži gamta, čia – darbštūs ir nuoširdūs žmonės, čia – mūsų istorija, mūsų praeitis, mūsų šaknys…
Neturim mes palmių, bet turim nuostabius miškus. Neturim žydrų lagūnų, bet turim savo mylimą Baltijos jūrą ir gausybę ežerų, apipintų legendomis ir mitais. Nėra pas mus karalių, didikų, bet turime daugybe senųjų Lietuvos pilių ir dvarų.
Vieni jų jau prikelti naujam gyvenimui, atstatyti, restauruoti, juose įkurti muziejai, savo veikla juose užsiima menininkai, atgaivinami senieji amatai. Kiti – apgriuvę, apaugę krūmais ir žolėmis, vis dar laukia savo eilės. Lietuva – nedidelė šalis, bet kiekviename jos kampelyje galima aptikti svarbius šalies gyvenimo etapus menančius dvarus.
Senieji Lietuvos dvarai – tai mūsų istorijos dalis, mūsų kultūros, mokslo, meno ištakos. Lietuvos dvarai, tai – būtent tai, ką aš šiais metais atradau, kuo ypatingai susidomėjau. „Tauta nežinanti savo praeities, neturi ir ateities“, – sakė Jonas Basanavičius.
… Muzikos pamoka. Giedame mokyklos himną, o pirmieji jo žodžiai: „ Mes prie Botanikos užaugom sodo…“. Žvilgteliu pro langą į Botanikos sodą. Jis čia pat, kitoje kelio pusėje. Staiga suvokiu, kad ir šis sodas, ir mano mokykla, ir net mano namai yra senojo Aukštosios Fredos dvaro teritorijoje. Jau tiek daug kartų matytas dvaro parkas, rūmai, tvenkiniai, bet šią akimirką kitaip į visą tai pažvelgiau. Mintimis nusikeliu į kelių šimtmečių praeitį, kai šiose apylinkėse, Nemuno kairiajame krante buvo senoji giria. Nuo čia prasidėjo tiek dvaro, tiek ir dabartinės miesto dalies – Fredos istorija.
1408m. Vytautas Didysis dovanojo miestui valdas Nemuno kairiajame krante. Šios valdos to meto šaltiniuose vadinamos laisva miesto žeme – Freda. Šis pavadinimas kilęs iš italų architekto Liudviko Fredo pavardės, kuriam šiose apylinkėse 1673 m. LDK kancleris Kristupas Pacas už Pažaislio vienuolyno statybos darbus padovanojo žemės valdas. Bėgant amžiams keitėsi ir pastatai, ir valdytojai, ir paveldėtojai. 1799 m. dvaras atiteko žemaičių bajorui Juozapui Godlevskiui. Jis pastatė puošnius dviejų aukštų rūmus, oficiną, ledainę, kumetyną, arklides. Dauguma šių pastatų išliko iki šių dienų. Priešais centrinius rūmus iškasti tvenkiniai, sudarantys dvi raides – GJ. Tai dvaro savininko Juozapo Godlevskio inicialai. Tai vienintelis žinomas didikų įsiamžinimo būdas Lietuvoje. Po Godlevskio mirties, dvaro žemės Carinės Rusijos valdžios buvo įtrauktos į Kauno tvirtovės (fortų) zoną. 1883-1889 m. dvaro parko teritorijoje buvo įrengti fortai. Šiuo metu pastatuose ir parke įsikūręs Botanikos sodas. Tai mėgstamiausia mūsų rajono gyventojų ir ypač mūsų mokyklos mokinių poilsio ir įvairių švenčių vieta. Šią vietą labai mėgsta Kauno jaunavedžiai.
Fredos dvaras turi vieną istorinę paslaptį. Kaunui tapus laikinąja sostine, dvaro rūmuose buvo galvojama įrengti prezidento rezidenciją, bet sumanymas nebuvo įgyvendintas. O kodėl? Apie tai istorija nutyli…
…Vis dar giedame mokyklos himną, o aš mintimis jau klaidžioju čia, senojo dvaro parke. Štai ir gulbių porelė tvenkinyje, gulbinas – išdidus, narsiai ginantis savo šeimyną, o gulbė – nemėgsta čia besisukiojančių nuotakų, taip ir taikosi sugriebti už suknelės. Ji čia vienintelė ir konkurencijos jai nereikia. Nuo centrinių rūmų kalias veda link ledainės, bet reikia pereiti tiltą. Tiltas nedidelis, lenktas, kaip pasakoje. Einu per jį ir įsivaizduoju, kad esu princesė, čia mano rūmai, parkas… Vaizdas toks, kad galima filmuoti filmą apie karalių gyvenimą.
Tik Fredos dvaro parke galima pajusti viso pasaulio augalų grožį ir įvairovę. Keičiantis metų laikams, keičiasi ir sodo spalvos. Pražįsta tulpės, jas keičia bijūnai, vilkdalgiai, rožės ir kitos gėlės kol galiausiai sodą užlieja rudeninis auksas.
Besidžiaugdama parko grožiu net nepastebiu, kaip atsirandu parko pakraštyje, o čia – krūmynai, nuvirtęs medis, aukšta metalinė tvora, mažos senos kapinaitės ir tai, kas likę iš koplyčios. Ši vieta daug metų buvo tarsi nematoma, tarsi kitas pasaulis gražiame Fredos dvare. Apie šią vietą aš sužinojau iš savo senelio pasakojimų. Fredos kapinaitės įsteigtos 1880 m. ir veikė iki 1952 m. Čia palaidotas pirmasis Kauno tvirtovės komendantas O.Klemas, taip pat vietiniai gyventojai, rusų bei vokiečių kariai. 1995 m. šios kapinės paskelbtos istorijos ir kultūros paminklu. Gražioji koplyčia kažkada buvo Šv. Sergijaus Radoneziečio (Šv. Trejybės Kauno artilerijos) cerkvė, vėliau buvo katalikų bažnyčia. Sovietmetis jai buvo negailestingas, buvo paversta sandėliu. Dabar ji apleista ir vis labiau nyksta. Kauno savivaldybės, mūsų mokyklos, rajono bendruomenės, bei dvasininkijos pastangomis, norima šią koplyčią, kuriai šiais metais sukanka 120 metų atstatyti, restauruoti.
Senelis man pasakojo legendą, kuri kaip jis sakė, ėjo iš lūpų į lūpas, o gal jis pats ir buvo ją sugalvojęs. Kai karas, laikas ir žmonių abejingumas ardė koplyčią, du vietiniai gyventojai, jaunuolis ir mergina, prisiekė susituokti šioje bažnyčioje, kai ji bus atstatyta. Taip jų priesaiką ir nusinešė laikas. Gal dabar pavyks prikelti, vietinių „baltąja gulbe“ vadinamą koplyčią gyvenimui ir bus daugiau laimingų, mylinčių žmonių.
… O pamoka eina į pabaigą, baigėm giedoti mūsų mokyklos himną ir mano mintys pamažu grįžta iš nepaprastos kelionės. Noriu, kad ir mano draugai, ir ateinančios kartos galėtų džiaugtis šiuo nepakartojamu gamtos ir istorijos kampeliu, kad norėtų jį pažinti, kaip ir aš, saugotų ir didžiuotųsi juo. Džiaugiuosi, kad gyvenu tokioje išskirtinėje vietoje, prieš akis – Botanikos sodas, – senasis Aukštosios Fredos dvaras. Tai mano sodas, mano dvaras, mano namai ir mano mokykla…
„… Mes prie Botanikos užaugom sodo, lydėjo į mokyklą jo žiedai, su grožiu jo suaugome atrodo, pamilt tėvynę mokė jis karštai…“
Su šiais žodžiais ir stengsiuosi eiti per gyvenimą!
Aistė Kėvalaitė, 8 b klasė, VšĮ Kauno Julijanavos katalikiškoji vidurinė mokykla
Šis rašinys dalyvavo geografinio rašinio konkurse „Mano atrasta Lietuva“
Sovietiniais laikais koplyčia buvo technikumo (Agurkyno) sporto sale.
Sveikinu Aiste Kevalaite su labai grazu rasiniu tiek apie mokykla, tiek apie Botanikos soda. Jaunas zmogus turi matyti, kas yra grazu. Pamenu ir as sia mokykla pries 32 metus baigiau ir po ta pati Botanikos soda laksciau.