Baltų kultūros ir religijos mokykla (video) (I)

Lapkričio 20 d. Vilniuje Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių Sąjungoje įvyko pirmasis Baltų kultūros ir religijos mokyklos (BKRM) užsiėmimas.

Pirmame užsiėmime paskaitas skaitė dr. Dainius Razauskas, dr. Vytautas Tumėnas, filosofas Aliaksejus Dzermantas (Minskas), Lietuvos Respublikos Seimo narys Gintaras Songaila.

Alkas.lt imasi skelbti kai kurių BKRM paskaitų vaizdo įrašus, kad nedalyvavę mokyklos užsiėmimuose galėtų pasižiūrėti ir pasiklausyti.

Kitas Baltų kultūros ir religijos mokyklos užsiėmimas įvyks gruodžio 18 d. Daugiau žinių apie tai rasite www.romuva.lt.

Skelbiame paskaitų vaizdo įrašus (Algio Jaručio video):

Atidarymas ir Jono Trinkūno įvadinė paskaita į baltų kultūros dėstymą:

Gintaras Songaila „Apie baltų kultūrą“:

Jonas Trinkūnas apie Gintarą Songailą ir tautininkus:

dr. Dainius Razauskas „Baltų miotologijos šaltiniai“ (I.1):

dr. Dainius Razauskas „Baltų miotologijos šaltiniai“ (I.2):

Aliaksejus Dzermantas „Baltų tradicijos Baltarusijoje“:

Dr. Vytautas Tumėnas „Kertinės nuostatos baltų tradicinės simbolikos tyrimuose“ (Algio Jaručio video) :

Dr. Vytauto Tumėno atsakymai į mokinių klausimus (Algio Jaručio video):

Algio Jaručio video.

II BKR mokyklos vaizdo įrašus žiūrėkite ČIA.
III BKR mokyklos vaizdo įrašus žiūrėkite ČIA.

PRIEDAS:

Dr. Dainius Razauskas sudarytas ir skirtas studentams literatūros nuorodų sąrašas „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“:

(Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I–IV, Vilnius, 1996–2006):

– Herodotas, apie V a. pr. m. e. [neurai: periodiškai „virsta vilkais“; budinai: medinės šventyklos]: BRMŠ, I, p. 113–131;

– Tacito „Germanija“, I–II a. [aisčiai, Dievų motina, šernų amuletai]: I, p. 139–147;

– Vulfstanas, IX a. [daug miestų; laidotuvių varžybos, kremacija, sugebėjimas gaminti šaltį; kumelės pienas]: I, p. 164–169;

– Adomas Brėmenietis, XI a. [sembai homines mumanissimi; „nors visi kiti papročiai yra tokie kaip mūsų, neleidžiama lankyti miškelių ir šaltinių, kuriuos, jų manymu, krikščionių lankymas suteršia“]: I, p. 188–192;

– Magistras Vincentas Kadlubekas, XII–XIII a. [šventyklos, aukurai; reinkarnacija: „Esama mat visiems getams bendro paklydimo išsivilkusias iš kūnų sielas vėl įsiliejant į gimsiančius kūnus, ir kuo į gyvuliškesnį, tuolab gyvulėjant“ (vert. mano)]: I, p. 204–209;

– Vokiečių ordino 1249 m. taikos sutartis su Pamedės, Varmės ir Notangos prūsais [Curche; Tulissones vel Ligaschones, „Pakėlę į dangų akis, šaukdami jie melagingai tvirtina matą čia pat esantį velionį, skriejantį ant žirgo per vidurį dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį“]: I, p. 235–242;

– Ipatijaus metraštis, XIII a. [Nunadėjas, Teliavelis, Diviriks, Medeina, Andajas]: I, p. 256–262;

– Malalos kronikos intarpas, 1262 m. [„Sovijaus mitas“; vėl Andajas, Teliavelis, nukalęs saulę, dar Perkūnas, Žvorūna]: (I, p. 263–268); Ilja Lemeškin. Sovijaus sakmė ir 1262 metų Chronografas, Vilnius, 2009, p. 292–323 (+ Илья Лемешкин. Балтийская «Басня» в составе хронографа 1261 г.… // Tautosakos darbai, XXX, Vilnius, 2005, p. 140–165);

– Henrikas Latvis, apie XIII a. vidurį [našlių savižudybė; žuvusiųjų deginimas, apraudojimas]: I, p. 275–292 (išleistas ir atskirai);

– Petras Dusburgietis, XIII a. pabaiga–XIV a. pirmoji pusė [„…Nadruvoje buvo vieta, kurią vadino Romuva… o ten gyveno žmogus, vadinamas kriviu, kurį gerbė kaip popiežių, mat kaip jo šventenybė popiežius valdo visuotinę tikinčiųjų Bažnyčią, taip ir krivio valiai bei žodžiui pakluso ne tik suminėtos gentys [prūsų], bet ir lietuviai bei kitos tausos, gyvenančios Livonijos žemėje“]: I, p. 327–355 (išleistas ir atskirai);

– Vygandas Marburgietis, XIV a. pabaiga [Pilėnai; min. šventyklos]: I, p. 455–470;

– Sembos vyskupo Michaelio Jungės įsakas, 1426 m.? [minimas pakrikštytų sembų paprotys „persikrikštyti“ = nusiplauti krikštą upėse; draudžiama statyti „kryžius“; draudžiama dainuoti ir pan.]: I, p. 478–485;

– Jonas Dlugošas, „Lenkijos istorija“, XV a. antra pusė [amžinosios ugnies Vilniuje užgesinimas, šventyklos ir aukuro sugriovimas, žalčių namuose naikinimas; min. rudeninės apeigos bei puotos šventose giraitėse (Vėlinės?)]: I, p. 542 ir t., 565–585;

– Enėjas Silvijus Piccolominis „Azijos ir Europos aprašymas“, 1477 m. [perpasakota Lietuvoje su misija buvusio Jeronimo Prahiškio žinia apie pagarboje laikytą kūjį, kuriuo Zodiako ženklai išvadavę Saulę; šventų medžių bei giraičių kirtimas]: I, p. 588–597;

– Erazmas Stella „Apie Prūsijos senovę“, 1518 m. [ožio aukojimas; laidotuvių puota „be liūdesio, bet su didžiausiu džiaugsmu bei linksmybėmis, mat prieš akis turėjo kito gyvenimo viltį“]: II, p. 11–24 (išleistas ir atskirai);

– Simonas Grunau „Prūsijos kronika“, 1529 m. [Videvutis, Brutenis, jų teisynas; baltų genčių kilmė iš Videvučio sūnų; Romuva, Krivis, dievų trejybė ir t.t.]: I, p. 35 ir t., 86–122;

– „Sūduvių knygelė“, apie 1520–1530 m. [dievų sąrašai; ožio aukojimas; mojavimas kardais per laidotuves ir t.t.]: II, p. 123 ir t., 143–156;

– Martynas Mažvydas, XVI a. vidurys [pirmąsyk lietuviškai; minimi Aitvaras, kaukai, laumės, žemėpačiai ir kt.]: II, p. 181–195;

– Jonas Maleckis-Sandeckis, XVI a. vidurys [vėl dievų sąrašai; ožio aukojimas; mojavimas kardais per laidotuves ir kt.]: II, p. 199–212;

– Lukas Davidas „Prūsijos kronika“, 1583 m. [žynio Valtino Suplito aukojimai ir kt.]: II, 236 ir t., 274–302;

– Jonas Bretkūnas, XVI a. pabaiga, Mažojoje Lietuvoje [daug ką kartoja, mini, iš dalies lietuviškai]: II, p. 303–321;

– Kasparas Henenbergeris, XVI a. pabaiga [vilktakiai; „atgijęs numirėlis“; vienaakiai žyniai ir kt.]: p. 322–349;

– „Lietuvos metraštis“ / „Bychovco kronika“, XVI a. III dešimtmetis [Palemonas, Kukovaitis, Pajauta; Šventaragis, Dievo teismas ant kalno; Gedimino sapnas, Lizdeika, Kreivoji pilis]: II, p. 366t, 377–389; išleistas ir atskirai;

– Augustinas Rotundas „Lietuvos istorija“, (VI a. II pusė) (ištraukos aptiktos XVIII a. vad. „Rivijaus kronikoje“) [Vilniaus Perkūno šventykla]: II, p. 451–466;

– Aleksandras Gvanjinis (Gvagnini) „Europinės Sarmatijos aprašymas“, 1578 m.; „Europinės Sarmatijos kronika“, 1611 m. [nuplagijuotas su nedideliais priedais Motiejus Stryjkovskis]: II, p. 467–498;

– Motiejus Strijkovskis „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, 1582 m. [nauja medžiaga papildydamas kartoja ankstesnius šaltinius: Romovė, krivis, dievų trejybė; „dievų sąrašas“; Šventaragis, Vilniaus įkūrimas, Lizdeika; Vilniaus aukuras ir kt.]: II, p. 499t, 536–570;

– Jonas Lasickis „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“, 1582 m. [atsigręžiama į žemiausiojo luomo – liaudies religiją; pateikiama daugybė „žemesniųjų“ dievų, etnografijos, tautosakos trupinių]: II, p. 571t, 590–603; išleista ir atskirai;

– Vilniaus kolegijos jėzuitų metinės ataskaitos, 1585–1616 m. [deiviai Pagirniai, Dugnai, akmenys „deivės“, Beaukuris ir kt.]: II, p. 616t, 626–633; taip pat Jurgio Lebedžio knygoje „Lietuvių kalba XVII–XVIII a.…“;

– Kristoforas Hartknochas, 1679 m. [apie prūsus: šventa ugnis, laidoruvių raudos]: III, p. 79–90;

– Frydrichas Pretorijus „Vikiečių–lietuvių žodynas“, apie 1680 [daugybė religinės leksikos pavyzdžių]: III, p. 91–99;

– Matas Pretorijus „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“, XVII a. II pusė [interpretuojama senesnių šaltinių medžiaga, gausybė tiesioginių duomenų iš tuometinės Mažosios Lietuvos žmonių religinio gyvenimo, tyrinėjimo, tautosakos rinkimo užuomazgos]: III, p. 100t, 228–323; 3 tomai jau išleisti atskirai;

(III, p. 547–715 istorinių šaltinių duomenys apie latvius);

– Jokūbas Brodovskis „Vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodynas“, apie 1740 m., Mažoji Lietuva [daugybė religinės leksikos pavyzdžių]: IV, p. 17–33;

– Pilypas Ruigys „Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas“, 1747 m. [religinės leksikos, smulkiosios tautosakos pavyzdžiai]: IV, p. 38–43;

– Gotfrydas Ostermejeris „Kritiškos pastabos apie senovės prūsų religijos istoriją“, 1775 m. [prasideda nuodugnesni tyrinejimai, pateikiama tautosakos, etnografijos pavyzdžių]: IV, p. 62–75; išleista ir atskirai;

– Kristijonas Gotlybas Milkus „Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas“, 1800 m. [religinės leksikos, smulkiosios tautosakos pavyzdžiai]: IV, p. 76–82;

– Vilniaus jėzuitų akademinės kolegijos ganytojiškos veiklos dienoraštis, 1711–1773 m. [vėlių maitinimas; įvairūs Diewaitiey, Pagirniai, žalčių laikymas ir kt.; lietuviškas ritualo pavadinimas Ritimei]: IV, p. 113t, 120–126; taip pat Jurgio Lebedžio knygoje „Lietuvių kalba XVII–XVIII a.…“.

Tautosaka.

Tautosakos žanrai:

– pasakojamoji tautosaka: pasakos (aktualiausios mitologijai – stebuklinės), sakmės (mitologinės + etiologinės), padavimai (apie mitologiškai reikšmingas vietas arba su mitiniais personažais, pvz., milžinų supilti kalnai, velnių atnešti akmenys ir t.t.);

– smulkioji tautosaka: mįslės, patarlės ir priežodžiai, palyginimai bei frazeologizmai; „tikėjimai“ (tarp smulkiosios ir pasakojamosios tautosakos); oracijos (proginės kalbos); užkalbėjimai (pagal atlikimo aplinkybes pastarieji du požanriai – etnografija);

– dainuojamoji tautosaka: dainos (sąlygiškai skirstomos į kalendorinių švenčių, darbo, šeimos, karines-istorines, mitologines ir kt. dainas), tap dainų – sutartinės; raudos (laidotuvių, vestuvių);

Pagrindiniai iš paskelbtųjų tautosakos šaltiniai.

Pasakojamoji tautosaka:

– Daukantas, Simonas. Žemaičių tautosaka, II: Pasakos, patarlės, mįslės, V., 1984 (taigi kartu su smulkiąja);

– Davainis-Silvestraitis, Mečislovas. Pasakos, sakmės, oracijos, V., 1973;

– Slančiauskas, Matas. Šiaurės Lietuvos pasakos, V., 1974;

– Slančiauskas, Matas. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai, V., 1975;

– (Mato Slančiausko bendražygiai) Šiaurės Lietuvos sakmės ir pasakos, V., 1985;

Slančiauskas siuntė tekstus ir Basanavičiui, kurio (pirmieji leidimai XX a. pradžioje):

– Basanavičius, Jonas. Lietuviškos pasakos įvairios, I–IV, V., 1993–1998 (pasakos, sakmės);

– Basanavičius, Jonas. Lietuviškos pasakos, I–II [ne tas pat!], V., 2001–2003 (pasakos, sakmės);

– Basanavičius, Jonas. Iš gyvenimo vėlių bei velnių, V., 1998 (mitologinės sakmės)

– ir kt: viskas dabar perleista serijoje „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka“.

Toliau –

– Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės, V., 1981 [daugiausia iš tarpukario];

Ypač reikšmingas tautosakos rinkėjas bei tyrinėtojas –

– Balys, Jonas. Raštai, I–V, V., 1998–2004; svarbiausi veikalai, esantys šiuose raštuose: „Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose“; „Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje“; „Lietuvių liaudies sakmės“ (1. „Etiologinės“; 2. „Velniai ir žmonės“ [= mitologinės]); „Dvasios ir žmonės“ (= mitologinės sakmės); „Lietuvių mitologiškos sakmės“; „Liaudies medicina ir magija“ (tikėjimų rinkinys); tikėjimų rinkiniai: „Vaikystė“, „Vedybos“, „Mirtis ir laidotuvės“. Dar:

Lietuvių tautosakos skaitymai, I–II, Tübingen, 1948;

Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, SilverSpring (USA), 1986;

Lietuvių kalendorinės šventės, V., 1993 (tikėjimų rinkinys).

Svarbiausias mokslinis J. Balio darbas – „Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas“ (Raštai, III), sudarytas pagal Aarne’s-Thompsono tarptautinį pasakų motyvų katalogą = AT (sudarė Aarne, patobulino Thompsonas, o dabar dar Utheris, taigi dabar jau Aarne’s-Thompsono-Utherio katalogas = ATU).

Tarpukary J. Balys leido tęstinį leidinį Tautosakos darbai (TD), kuris iki šiol leidžiamas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto.

V. Krėvė-Mickevičius taip pat tarpukary leido tęstinius leidinius: Tauta ir žodis (TŽ), Mūsų tautosaka (MT); pats jis nėra visai patikimas tautosakininkas (akivaizdžiai suliteratūrindavo savo publikuojamą tautosaką, o kartais gal net falsifikavo ją „literatūriniais tikslais“), tačiau minėtuose tęstniuose leidiniuose publikuota ir patikimos tautosakos, ypač paminėtinas šiuo atžvilgiu Jurgis Elisonas, kurio pagrindiniai tautosakos rinkiniai, paskelbti minėtuose leidiniuose, yra: „Mūsų krašto ropliai (reptilia) lietuvių folkloro šviesoje“ (MT, III; tautosaka apie gyvates, varles, rupūžes ir kitus šliužus); „Mūsų krašto fauna lietuvių tautosakoje“ (MT, V; tautosaka apie visokius gyvūnus bei gyvius: žvėris, paukščius, vabzdžius etc.); „Dievas Senelis“ (MT, IX; įvairūs tautosakos tekstai, kuriuose vienaip ar kitaip veikia pasakų „Dievas“, „Senelis“ ar „Dievas Senelis“.

Pagrindinis sovietinių laikų tautosakos leidinys – 5-tomis Lietuvių tautosaka, kurio III ir IV t. skirti pasakojamajai tautosakai (III: Pasakos, V., 1965; IV: Pasakos, sakmės, pasakojimai, oracijos, V., 1967).

Žymiausias sovietinių laikų ir pirmųjų nepriklausomybės metų tautosakininkas – Norbertas Vėlius (jis surinko bei sudarė ir istorinius „Baltų religijos bei mitologijos šaltinius“ – BRMŠ), jo sudaryti yra tokie reikšmingi pasakojamosios tautosakos rinkiniai:

– Laumių dovanos: Lietuvių mitologinės sakmės, V., 1979;

– Sužeistas vėjas: lietuvių liaudies mitologinės sakmės, V., 1987;

– Kaip atsirado žemė: Lietuvių etiologinės sakmės, V., 1986;

– Ežeras ant milžino delno: Lietuvių liaudies padavimai, V., 1995;

Taip pat Bronislava Kerbelytė, jos sudarytas pagrindiniai rinikiniai:

– Žemės atmintis: Lietuvių liaudies padavimai, V., 1999;

– Lietuvių folkloro chrestomatija (kartu su Brone Stundžiene), V., 1996 [trumpai pristatoma visų žanrų tautosaka];

(B. Kerbelytė sudarė ir savitą tautosakos motyvų katalogą, tik daugiau folkloristinį, mažiau vertingą religijos ir mitologijos tyrimams).

Dar paminėtinos iš Baltarusijos lietuvių:

Gervėčių pasakos / Parengė Adelė Seselskytė, V., 1997;

nemažai tautosakos dar paskelbta įvairiose monografijose apie atskiras vietoves ar kraštus.

Smulkioji tautosaka:

– Lietuvių tautosaka, V: Smulkioji tautosaka, žaidimai ir šokiai, Vilnius, 1968 (pagrindinis smulkiosios tautosakos rinkinys ligi šiol: patarlės ir priežodžiai, mįslės su dalykinėmis rodyklėmis, užkalbėjimai, žaidimai ir t.t.);

– Lebedys, Jurgis. Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.: priežodžiai, patarlės, mįslės, V., 1956;

– Patarlės ir priežodžiai / Sudarė Kazys Grigas ir Ambraziejus Jonynas, V., 1958;

– Grigas, Kazys. Patalių paralelės, V., 1987 (lietuvių ir kitų tautų atitikmenys);

– Patarlės ir priežodžiai, I [A–D], II [E–J], V., 2000, 2008;

– Menu mįslę keturgyslę: Lietuvių liaudies mįslės, paruošė K. Grigas. V., 1970.

– Mįslių skrynelė, sudarė Stasys Lipskis, V., 2002 (ne akademinis rinkinys);

– Vosylytė, K. B. Lietuvių kalbos palyginimų žodynas, V., 1985;

– Frazeologijos žodynas, red. Jonas Paulauskas, V., 2001;

– Lietuvių užkalbėjimai: gydymo formulės, parengė Daiva Vaitkevičienė, V., 2008.

Dainuojamoji tautosaka:

– Rėza, Liudvikas. Lietuvių liaudies dainos, V., 1958 [1825] (vienas iš pagrindinių dainuojamosios tautosakos šaltinių mitologijai; abejonės dėl autentiškumo);

– Kalvaitis, Vilius. Prūsijos lietuvių dainos, V., 1998 [1905];

– tas pats Daukantas, Simonas. Žemaičių tautosaka, I: Dainos, V., 1983;

– Juška, Antanas. Lietuviškos dainos, I–III, V., 1954 [Kazanė, 1879];

– Juška, Antanas. Lietuviškos svotbinės [vestuvinės] dainos, I–II, V., 1955 [Peterburgas, 1883];

– Basanavičius, Jonas. Ožkabalių dainos, I–II, V., 1998;

– Lietuvių tautosaka, I: Dainos, V., 1962; II: Dainos, raudos, V., 1964 (kai kurios perspausdintos iš minėtų rinkinių, daug kitų, tarp jų vėliau užrašytų);

– Iki šiol Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamas fundamentalus milžiniškas daugiatomis Lietuvių liaudies dainynas.

Pagrindiniai lietuvių etnografijos šaltiniai.

– Lietuvių etnografijos bruožai, V., 1964;

– Dundulienė, Pranė. Lietuvių etnografija, V., 1982;

– panašaus turinio tos pat autorės kn.: Lietuvos etnologija, V., 1991;

– Dundulienė, Pranė. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos, V., 1991;

– daugybė monografijų, skirtų atskiros vietovės ar krašto etnografijai arba atskiram etnografijos objektui.

Pagrindinė archeologijos (ryšium su mitologija) literatūra:

(– Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje (2-as papildytas leidimas), V., 1996);

– Girininkas A. Baltų kultūros ištakos, V., 1994

– Gimbutienė, M. Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija, V., 1985;

– Lietuvių etnogenezė, Vilnius, 1987;

– Vaitkevičius, V. Alkai: Baltų šventviečių studija, V., 2003 (kartu su vietovardžiais);

– Baltų menas: parodos katalogas, V.: Vilniaus dailės akademija, 2009;

– daugybė kitų knygų bei straipsnių (Daugudžio, Zabielos, Vaitkunskienės, Šimėno, Bliujienės ir kitų).

Pagrindinė kalbotyros literatūra (ryšium su mitologija):

– Būga, K. Raštai, I–IV, V. 1958–1962; IV t. – rodyklė (daug tiesiog mitologiniams dalykams skirtų straipsnių);

– Skardžius, Pr. Raštai, I–V, V., 1996–1999 (atskiri straipsniai tiesiog skirti mitologine leksikai);

– Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika, V., 1990 (gale rodyklė);

– Sabaliauskas A. Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę, V., 1994 (irgi gale rodyklė);

– Zinkevičius, Z. Lietuvių kalbos istorija, I–VI, V., 1984–1994;

– Karaliūnas, S. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, I–II, V., 2004–2005 (priedas – rodyklė); reikšmingi ir kai kurie kiti Simo Karaliūno darbai;

(– Urbutis, V. Baltų etimologijos etiudai, V., 1981, gale rodyklė);

(– Urbutis, V. Baltų etimologijos etiudai 2, V., 2009, gale rodyklė);

kapitaliniai etimologijos šaltiniai:

– Fraenkel, E. Litauisches etymologisches Wörterbuch, I–II, Heidelberg–Göttingen, 1962–1965 (sunkiau prieinamas, retas);

– Mažiulis, V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas, I–IV, V., 1988–1997 (IV t. gale lietuvių žodžių rodyklė);

– Karulis K. Latviešu etimoloģijas vārdnīca, I–II, Rīga, 1992 (latvių kalba);

– baltų mitologijai labai aktualus prūsų etimologijos žodynas (rusų kalba, nebaigtas): Топоров, В. Н. Прусский язык: Словарь, I–V (nuo A iki L imtinai), Москва, 1975–1990;

kai kurie baltų k. žodžiai bei atitinkami mitiniai vaizdiniai indoeuropietiškam kontekste:

– Гамкрелидзе, Т. В., Иванов, Вяч. Вс. Индоевропейский язык и индоевропейцы: Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры, II, Тбилиси, 1984 (yra dalykinė ir įvairių kalbų, tarp jų lietuvių, žodžių rodyklė) (nepaisyti formalios rekonstrukcijų pusės);

– Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, I. Bern-München, 1959; II t. – rodyklės, tarp kitų ir lietuvių žodžių (yra VU bibl. „profesorių skaitykloje“);

(– Smoczyński, W. Słownik etymologyczny języka litevskiego, Wilno, 2007 – nevykęs);

vardynas:

– Kuzavinis, K., Savukynas, B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, V., 2005 (ne vienas leidimas);

– Lietuvių pavardžių žodynas, ats. red. A. Vanagas, I–II. Vilnius: Mokslas, 1985–1989;

– Vanagas, A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, V., 1981;

– Pėteraitis, V. Mažoji Lietuva ir Tvanksta prabaltų, pralietuvių ir lietuvininkų laikais, V., 1992;

– Pėteraitis, V. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai: Jų kilmė ir reikšmė, V., 1997;

– Jurkštas, J. Vilniaus vietovardžiai, V., 1985.

Trumpa baltų religijos ir mitologijos tyrinėjimų apžvalga.

Pagrindinis leidinys – chrestomatija: Lietuvių mitologija, sudarė Norbertas Vėlius, I–III, V., 1995–2004 (prie III t. sudarymo prisidėjo ir G. Beresnevičius), toliau LM.

– Matas Pretorijus – pirmasis BRM tyrinėtojas, rašė vokiškai 1671–1703 m. (BRMŠ, III; Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, I–III, V., 1999–2006);

– Gotfrydas Ostermejeris, „Kritiškos pastabos apie senųjų prūsų religijos istoriją“, 1775 m. (Ostermejeris, G. Raštai, V., 1996, p. 48–73) ir „Mintys apie senuosius Prūsų žemės gyventojus“, 1780 m. (p. 74–161), rašė vokiškai;

– Dionizas Poška, „Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose“, 1823 m. (Poška, D. Raštai, V., 1959, p. 330–417; LM, I, 35–48), rašė lenkiškai;

– Teodoras Narbutas, „Lietuvių tautos istorija“, I knyga: „Lietuvių mitologija“, 1835 m. (Narbutas, T. Lietuvių tautos istorija, I, Vilnius, 1998 [yra 1992 m. leidimas, skiriasi puslapisi]; ištraukos: LM, I, 49–80), rašė lenkiškai;

– Simonas Stanevičius, „Lietuvių mitologijos… aiškinimas“, 1838 m. (Stanevičius S. Raštai, Vilnius, 1967, p. 216–303 [leidimas originalo kalba su vertimu]; ištraukos: LM, I, 81–101), rašė lenkiškai;

– Simonas Daukantas, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, 1845 m. (Daukantas, S. Raštai, Vilnius, 1976, I, p. 403–656; ištraukos LM), pirmasis rašė lietuviškai;

– Liudvikas Adomas Jucevičius, „Lietuva, jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“, 1846 m.; „Žemaičių žemės prisiminimai“, 1842 m. (Jucevičius, L. A. Raštai, 1959, p. 53–498; ištraukos LM), rašė lenkiškai (su tekstų lietuvių kalba citatomis);

(– Ambraziejus Kašarauskas-Kossarzewski, niekur ištisai nepublikuotas rankraštis „Lituanika, arba žinios apie Lietuvą“, parašytas 1857–1863 m., ištraukomis skelbtas K. Būgos (Tauta ir žodis, I, Kaunas, 1923, p. 101–123) ir J. Balio (Mūsų tautosaka, III, Kaunas, 1937, p. 109–148), rašė lenkiškai su didelėmis lietuviškų tekstų citatomis lenkiškais rašmenimis; daugiau vertingas pateikta medžiaga);

– Wilhelm Mannhardt, jo „Latvių-prūsų mitologija“, parašyta ligi 1880 m. (jo mirties metų), o išleista pirmąsyk 1936 m. (Mannhardt, W. Letto-Preussische Götterlehre, Riga, 1936) – ilgą laiką buvęs pagrindinis baltų religijos ir mitologijos istorinių šaltinių rinkinys; nors nemaža ten ir autoriaus komentarų bei aiškinimų (ištraukos: LM, I, 266–292), rašė vokiškai;

– Eduardas Volteris (latvis), „Mitologijos apybraižos“, 1886 m.; „Lietuvių mitologija“, 1996 m., ir kt. (ištraukos: LM, I, 336–353), rašė rusiškai;

– Anton Mierziński, „Lietuvių mitologijos šaltiniai“, 1892 m. (ištraukos: LM, I, 370–402), rašė lenkiškai, antras pagal reikšmę istorinių šaltinių rinkinys po Mannhardto;

– Aleksander Brückner, „Iš lietuvių mitologijos“, 1886 m.; „Senoji Lietuva: žmonės ir dievai“, 1904 m. (ištraukos: LM, I, 453–490), rašė lenkiškai (abu gana tendencingi Lietuvos atžvilgiu);

– Jonas Basanavičius, gyveno 1851–1927, daugybė veikalų įvairiomis lietuvių mitologijos temomis: Basanavičius, J. Raštai, V., 1970 (virš 1000 p.); Basanavičius, J. Raštai, I–II, V., 2003–2004; (ištrauka: LM, II, 10–51), rašė lietuviškai;

– Kazimieras Būga, gyv. 1879–1924, lie. kalbotyros tėvas, daugybė straipsnių miologijos tematika, daugiau kalbotyros (etimologijos) požiūriu, žr.: Būga, K. Raštai, I–IV, V., 1959–1962 (kelios ištraukos: LM, II, 52–77), rašė lietuviškai, vokiškai ir rusiškai;

– Petras Tarasenka, archeologas, „Senovės lietuvių šventovės“, 1926 (LM, II, 230–246); Pėdos akmenyje (V., 1958), senosios religijos kulto vietų tyrinėjimai, rašė lietuviškai;

– Zenonas Ivinskis, istorikas, „Medžių kultas lietuvių religijoje“, 1938 (LM, II, 331–357); Vakaruose išleisti jo Raštai, rašė lietuviškai;

– Jonas Balys, žymus tautosakininkas, daug veikalų ir straipsnių įvairiomis baltų mitologijos temomis (ištraukos: LM, II, 358–408; žr. Raštai, I–II, V., 1998–2000), gyvena Amerikoje, rašo lietuviškai, vokiškai, angliškai;

– Marija Gimbutienė, pasaulinio garso archeologė (Gimbutas), daug darbų baltų mitologijos tematika, pagr.: Baltai (ištraukos: LM, III, 106–141); Baltai priešistoriniais laikais (V., 1985; skyriai apie mitologiją); Senovės lietuvių deivės ir dievai (V., 2002); nuo karo gyveno Vakaruose, rašė lietuviškai, angliškai;

– Pranė Dundulienė, sovietų laikų etnografė, tautosakininkė, daugybė knygų ir straipsnių lietuvių mitologijos tematika (ištrauka: LM, III, 180–215), gyveno Lietuvoje, rašė lietuviškai (kai ką naivokai prikūrė – pvz., visas lie. dievybes bandė paversti moteriškomis, sumoterinti);

– Juozas Jurginis, sovietmečio istorikas, daug darbų liečia baltų mitologiją (ištrauka: LM, III, 230–245);

– Vytautas Jonas Bagdanavičius, kunigas, gyvena (?) Vakaruose, daug įvairių darbų baltų religijos ir mitologijos tematika, kartais keistokų: Laumių praeitis Lietuvoje, V., 1999 (perleista); Žmogaus ir pasaulio pradžia lietuviškoje tautosakoje, LM, III, 373–418; Brutenio religinės ir politinės sąrangos įsteigimas prūsuose, Prūsijos kultūra, V., 1994, p. 64–80; Sūduvių religijos klausimas, Prūsijos kultūra, p. 107–117; Aukojimas prūsuose šešioliktojo šimtmečio pradžioje, Prūsijos kultūra, p. 119–147; rašė lietuviškai;

– Norbertas Vėlius – svarbiausias baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojas sovietmečio Lietuvoje, BRMŠ, LM sudarytojas, pagrindiniai veikalai: Mitinės lietuvių sakmių būtybės, V., 1977; Senovės baltų pasaulėžiūra, V., 1983; Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: Folklorinio velnio analizė, V., 1987; taip pat daugybė straipsnių, iš kurių paminėtini: Senovės lietuvių religija ir mitologija, Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje, V., 1986, p. 9–41; Baltų religijos ir mitologijos šaltinių pobūdis, BRMŠ, I, Vilnius, 1996, p. 22–49; rašė lietuviškai (2008 m. jo gimimo 70-mečio proga LLTI pradėtos kasmetės jo vardo mitologijos konferencijos);

– Algirdas Julius Greimas, žymus prancūzų semiotikas ir kartu vienas iš įdomiausių baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojų, pagrindiniai jo darbai šia tematika surinkti į storą baltą „plytą“: Baltų mitologijos studijos, V., 2005; kiek anksčiau kartu išleistos pagrindinės jo knygos: Tautos atminties beieškant; Apie dievus ir žmones, Chicago–Vilnius, 1990; semiotiką rašė prancūziškai, o apie baltų religiją ir mitologiją – lietuviškai;

– Viačeslavas Ivanovas ir Vladimiras Toporovas († 2005), iškilūs XX a. antrosios pusės rusų mokslininkai, parašę daugybę darbų, daugiau ar mažiau susijusių su baltų religija ir mitologija, paminėtinas straipsnis „Baltų mitologija“ pasaulio tautų mitologijos enciklopedijoje (Иванов, Вяч. Вс., Топоров, В. Н. Балтийская мифология, Мифы народов мира: Энциклопедия, I, Москва, 1980, p. 153–158 [enciklopedija ne kartą perleista vėliau]), ten ir daug straipsnių, skirtų atskiriems mitiniams personažams; išleista V. Toporovo darbų, skirtų baltų mitologijos tematikai, rinktinė lietuvių kalba: Toporov, V. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai, V., 2000, iš kurių mūsų temai turbūt svarbiausias pirmasis „Baltų mitologijos pastabos“ (p. 11–34), bet ne mažiau įdomūs bei reikšmingi ir kiti (čia lietuviškai skelbiamas ir minėtasis str. „Baltų mitologija“) [vidutiniškas vertimas]; rašė rusiškai, vienas kitas reikšmingas baltų mitologijos tematika skelbtas angliškai (Ivanov, V., Toporov, V. A Comparative Study of the Group of Baltic Mythological Terms from the Root *vel-, Baltistica, IX(1), Vilnius, 1973);

– Gintaras Beresnevičius († 2006), žymus lietuvių religijotyrininkas, istorikas, daugybės knygų ir straipsnių ivairiausiomis lietuvių religijos ir mitologijos temomis autorius, paminėtina: Dausos: Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje, V., 1990; Baltų religinės reformos, V., 1995; Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas, V., 2001 (didele dalimi tas pat, kas Mitologijos enciklopedijoje); Eglė žalčių karalienė ir lietuvių kosmogoninis mitas, V., 2003; Lietuvių religija ir mitologija, V., 2004; rašė lietuviškai;

– Nijolė Laurinkienė, tautosakininkė, dvi knygos: Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose, V., 1990; Senovės lietuvių dievas Perkūnas…, V., 1996; daug straipsnių (daugiausia Tautosakos darbuose ir Liaudies kultūroje), rašo lietuviškai;

– Vykintas Vaitkevičius, archeologas, užsiima baltų šventvietėmis, be įvairių straipsnių, išleido tris knygas: Alkai: baltų šventviečių studija, V., 2003; Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija, V., 1998; Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija, V., 2006; pastarosios dvi – nepaprastai vertingas ir įdomus katalogas apie nūdien žinomas senojo tikėjimo šventviečių liekanas, su žemėlapiais, nuotraukomis, aprašymais, liaudies tikėjimų bei susijusios tautosakos pristatymu (galima imti ir gyvai keliauti…); knygos iš ekspedicijos Nerimi; rašo lietuviškai, kartais angliškai;

– Daiva Vaitkevičienė, tautosakininkė, semiotikė, įdomi tradicinės baltų pasaulėžiūros fragmento rekonstrukcija: Ugnies metaforos: lietuvių ir latvių mitologijos studija, V., 2001; parengė lietuvių užkalbėjimų leidinį rašo lietuviškai, kartais angliškai;

– Rimantas Balsys (Klaipėdos universitetas), kn.: Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios, Klaipėda, 2006; naudinga kaip apžvalga, bet reikia skaityti atsargiai, ypač samprotavimus, palyginimus ir etimologijas;

– Dainius Razauskas, pagrindinė tyrimų kryptis – mitinio pasaulėvaizdžio, jo dėmenų rekonstrukcija, remiantis visais įmanomais šaltiniais. Pagr. darbai: VėjØkas: lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wæjug / wæjyg), V., 2004 (kol kas bene vienintelė studija apie lietuvių mitinį Vėją); dar su mitologija siejasi: Vytis simbolikos požiūriu: Baltas raitelis su iškeltu kalaviju raudoname lauke, V., 2008.

Dar paminėtini tęstiniai bei periodiniai leidiniai:

– Senovės baltų kultūra 1: Senovės baltų simboliai, 1990; …2: Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra, 1992; …3: Prūsijos kultūra, 1994; …4: Dangaus ir žemės simboliai, 1995; …5: Augalų ir gyvūnų simboliai, 1999; …6: Nuo kulto iki simbolio, 2002; …7: Gamta ir religija, 2006; …8: Tai, kas išlieka, 2009 (atskirų tomų pavadinimai sąlygiški, rinkinio turinį atspindi tik bendrais bruožais);

– Tautosakos darbai (skirtas tautosakai, bet būna straipsnių ir mitologijos bei religijos klausimais);

– Liaudies kultūra (papročiai, senosios tradicijos, jų gyvavimas, būna straipsnių mitologijos bei religijos klausimais);

Iš latvių mitologijos rekomenduojama:

– Šmitas, P. Latvių mitologija, V., 2004 (vertimas, latviškai išleista 1926);

– Latvių mitologija, Mitologijos enciklopedija, V., 1999, p. 150–235 (vertimas, latviškai paskelbta 1992).

Privaloma literatūra:

Lietuvių religija ir mitologija, Mitologijos enciklopedija, II, V.: Vaga, 1999, įvadinis straipsnis: p. 235–268, žodynėlis: p. 269–300;

Vėlius, N. Senovės lietuvių religija ir mitologija, Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje, V., 1986, p. 9–41.

Vėlius, N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės, V., 1977, 325 p.

Greimas, A. J. Tautos atminties beieškant; Apie dievus ir žmones, Chicago–Vilnius, 1990 (» Baltų mitologijos studijos, V., 2005).

Pagrindinė literatūra:

Beresnevičius, G. Dausos: Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje, V., 1990;

Beresnevičiaus, G. Baltų religinės reformos, V., 1995;

Beresnevičiaus, G. Lietuvių ir prūsų religingumas, Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas, V., 2001, p. 5–40;

Beresnevičius, G. Lietuvių religija ir mitologija, V., 2004;

Gimbutienė, M. Baltai priešistoriniais laikais, V., 1985;

Gimbutienė, M. Senovės lietuvių deivės ir dievai, V., 2002;

Laurinkienė, N. Senovės lietuvių dievas Perkūnas…, V., 1996;

Lietuvių mitologija, sudarė Norbertas Vėlius, I–III, V., 1995–2004;

Razauskas D. VėjØkas: lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wæjug / wæjyg), V., 2004.

Vaitkevičienė, D. Ugnies metaforos: lietuvių ir latvių mitologijos studija, V., 2001;

Vaitkevičienė, D., Vaitkevičius, V. XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai, Archeologija 21, Vilnius, 2001, p. 311–333;

Vėlius, N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: Folklorinio velnio analizė, V., 1987.

Pagalbinė, pažintinė literatūra (be tautosakos leidinių, minėtų aukščiau):

Atvažiuoja kalėdos: Advento–Kalėdų papročiai ir tautosaka, V., 2000;

Balsys, R. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro, Klaipėda, 2006;

Beresnevičius, G. Eglė žalčių karalienė ir lietuvių kosmogoninis mitas, V., 2003;

Beresnevičius, G. Gamta ir šventumas: Senovės lietuvių religijos „gamtiškumo“ klausimu, Senovės baltų kultūra 7: Gamta ir religija, V., 2006, p. 64–90;

Dundulienė, P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos, V., 1991;

Kabelka, J. Baltų filologijos įvadas, Vilnius, 1982, p. 8–50, skyrelių pradžios: p. 63–66, 73–77, 81–83, 85–88, 108–111 (be kalbinių smulkmenų);

Kupolė rožė: Sekminių–Joninių papročiai ir tautosaka, V., 2003;

Latvių mitologija, Mitologijos enciklopedija, V., 1999, p. 150–235;

Laurinkienė, N. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose, V., 1990;

Senovės baltų kultūra 1: Senovės baltų simboliai, V., 1992;

Senovės baltų kultūra 2: Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra, V., 1992;

Senovės baltų kultūra 3: Prūsijos kultūra, V., 1994;

Senovės baltų kultūra, 4: Dangaus ir žemės simboliai, V., 1995;

Senovės baltų kultūra, 5: Augalų ir gyvūnų simboliai, V., 1999;

Senovės baltų kultūra, 6: Nuo kulto iki simbolio, V., 2002;

Senovės baltų kultūra, 7:Gamta ir religija, V., 2006;

Senovės baltų kultūra, 8: Tai, kas išlieka, V., 2009;

Senvaitytė, D. Ugnis senojoje lietuvių tradicijoje: Mitologinis aspektas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005;

Šmitas, P. Latvių mitologija, V., 2004;

Toporov, V. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai, V., 2000;

Vaitkevičienė, D. Lietuvių mitologijos interpretacija istorikų darbuose: mokslinis monologas, Kultūros barai, 2002, Nr. 4, p. 72–81;

Vaitkevičius, V. Alkai: baltų šventviečių studija, V., 2003;

Vaitkevičius, V. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija, V., 2006;

Vaitkevičius, V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija, V., 1998;

Velykų rytą rožė pražydo: Verbų sekmadienio, Velykų, Jurginių papročiai ir tautosaka, V., 2006;

Vėlius, N. Senovės baltų pasaulėžiūra, V., 1983;

Vėlius, N. Baltų religijos ir mitologijos šaltinių pobūdis, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I, Vilnius, 1996, p. 22–49;

Vildžiūnas, P. Istorikai apie senąją lietuvių religiją ir mitologiją, Naujasis židinys, Nr. 7–8, p. 383–387;

Иванов, Вяч.Вс., Топоров, В.Н. Балтийская мифология, Мифы народов мира: Энциклопедия, I–II, Москва, 1980–1982 ir atskiri straipsniai apie įvairias lietuvių (bei latvių, prūsų) mitines būtybes pagal vardus;

daugybė specialesnių leidinių, kurių neįmanoma suminėti.

Seminarų temos (pagal studentų pageidavimus), pvz.:

Lietuvių „Zodiakas“:

– Enėjas Silvijus Piccolominis: BRMŠ, I, p. 588–597;

– Augustinas Rotundas: BRMŠ, II, p. 451–466;

– Vaiškūnas J. Saulės grąžinimo ritualas ir Zodiako ženklai: Ar turėjome savo astronominę praktiką ir astralinę mitologiją?, Šiaurės Atėnai, 2002, liepos 20, Nr. 27 (613);

– Vaiškūnas J. Zodiako ženklų atvaizdai ant senovinio kaušo, Šiaurės Atėnai, 2002, liepos 27, Nr. 28 (614);

(– papildomai žr. internete Vaiškūno J. bibliografiją );

(– apskritai apie lietuvių tradicinę kosmologiją: Dundulienė P. Lietuvių liaudies kosmologija, V., 1988 – su dangaus kūnais bei reiškiniais susijusių tikėjimų bei papročių apžvalga).

Baltų teisė:

– Prūsų „teisynas“: BRMŠ, II, p. (35–46), 92–94; Prūsijos kultūra, V., 1994, p. 64–89;

Lietuvos statuto užuominos;

Raganų teismai: BRMŠ, II, p. 425–437, 636; III, p. 379–450; IV, p. 83–112.

Pasaulio ir žmogaus sukūrimas lietuvių mitologijoje (etiologinės sakmės):

– sakmių tipų sąrašas: Balys J. Raštai, III, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 167–179;

– pavyzdžiai: ten pat, p. 274–340; Kaip atsirado žemė: Lietuvių etiologinės sakmės, sudarė ir parengė N. Vėlius, V., 1986, viso 100 p., pradžioje – N. Vėliaus įvadinis straipsnis apie etiologines sakmes;

– straipsniai: Laurinkienė N. Pasaulio kūrimo motyvai lietuvių pasakojamojoje tautosakoje, Liaudies kultūra, 2002, Nr. 5; Laurinkienė N. Sakmių apie pasaulio sukūrimą paplitimas ir prasmė, Tautosakos darbai, V(XII), V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996; Mitologijos enciklopedija, II, V., 1999, p. 240–244;

– apie Velnio vaidmenį pasaulio sukūrime: Vėlius N. Velnias – pasaulio kūrėjas, Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: folklorinė velnio analizė, V., 1987, p. 116–125;

– papildomai: Eliade M. Amžinojo sugrįžimo mitas: Archetipai ir kartotė, V., 1996, p. 50–88; Beresnevičius G. Lietuvių religija ir mitologija, V., 2004, p. (224–226 ir t.), 237–239 ir t.; Razauskas D. Sutvėrimas: „kūrybinės” žodžio reikšmės motyvacija, Liaudies kultūra, 2000, Nr. 2, p. 8–13.

Kalendorinių švenčių ritualiniai papročiai bei mitologija (Kupolės; Kalėdos; Vėlinės; Velykos ir t.t.):

– apie įvairias kalendorines šventes: Mitologijos enciklopedija, II, V., 1999, p. 284–285; Lietuvių etnografijos bruožai, V., 1964, p. 536–550 (A. Vyšniauskaitės str.); Gutautas, S. Lietuvių liaudies kalendorius, V., 1991 (86 p.); Dundulienė P. Lietuvių etnologija, V., 1991, p. 228–314 (arba tos pat autorės Lietuvių etnografija, V., 1982, p. 269–325); speciali monografija: Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, V., 1991 (261 p.); reikšminga knyga: Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai, V., 1993, p. 122–300; Kudirka J. – atskiros plonos knygelės apie apie skirtingas šventes.

– su kalendorinėmis šventėmis susijusi tautosaka: Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės: tautosakos medžiaga, V., 1993; Atvažiuoja kalėdos: Advento–Kalėdų papročiai ir tautosaka, V., 2000; Kriščiūnaitė, I. Užgavėnės, V., 1992 (plona); Velykų rytą rožė pražydo: Verbų sekmadienio, Velykų, Jurginių papročiai ir tautosaka, V., 2006; Kupolė rožė: Sekminių–Joninių papročiai ir tautosaka, V., 2003;

– apie žiemos šventes bei jų raidą pastaraisiais šimtmečiais: Vaicekauskas A. Lietuvių žiemos šventės, Kaunas, 2005, viso 190 p.

Lietuvių šeimos šventės (gimtuvės; vestuvės; laidotuvės ar kt.):

– Pagrindinė knyga: Vyšniauskaitė, A. Lietuvių šeimos tradicijos, V., 1967; tos pat autorės dar knygoje: Lietuvių etnografijos bruožai, V., 1964, p. 465 ir t. (gimtuvės); 477 ir t. (vestuvės); 513 ir t. (laidotuvės) bei kt.; iš naujausių: Vyšniauskaitė, A, Kalnius, P., Paukštytė-Šaknienė, R. Lietuvių šeima ir papročiai, V., 2008;

– taip pat: Dundulienė P. Senieji lietuvių šeimos papročiai, V., 1999 (283 p.); trumpiau: Dundulienė P. Lietuvos etnologija, V., 1991, p. 345–380; vestuvės: Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai, V., 1993, p. 302–443;

– apie gimtuves pagr. knyga: Paukštytė R. Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime, V., 1999 (136 p.);

– vienas iš turtingiausių XIX a. šaltinių apie vestuves – A. ir J. Juškų „Svotbinė rėda“: Juška, A., Juška, J. Lietuviškos svotbinės dainos, II, V., 1955, p. 286–376; vienas seniausių šaltinių: Vagneris, E. Prūsijos lietuvių… buitis ir papočiai, V, 1999 (plona);

– tautosaka apie gimtuves bei laidotuves: Balys J. Raštai, V, V., 2004, atitinkamai p. 7–60 bei 121–205.

Burtai, užkalbėjimai:

– Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės, Vilnius, 1977, p. 199–267 (daugiau žr. rodyklėje „burtininkai“);

apie burtus lietuvių tradicijoje:

– Beresnevičius G. Lietuvių religija ir mitologija, V., 2004, p. 59–65, 118–123;

– BRMŠ, I–IV, žr. rodyklėse „burtai, būrimas, burtininkas“ ir pan;

užkalbėjimai:

BRMŠ, I–IV, žr. rodyklėse „užkalbėjimas, vardytojas, žadėtojas“ ir pan;

– Lietuvių užkalbėjimai: gydymo formulės, parengė Daiva Vaitkevičienė, V., 2008 (žr. įvadinį straipsnį + po visą knygą įvairių pavyzdžių);

– PS: BRMŠ pagal rodykles galima susirasti ir visokių kitų N. Vėliaus norodytuose skyriuose minimų dalykų!

Dangaus šviesuliai lietuvių mitologijoje.

Atskiri dievai bei mitinės būtybės: (pagal susitarimą), pvz.:

Laumė, laimė, dalia:

– Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės, V., 1977, p. 56–128 (atskirai paeiliui apie laimę ir laumę, dar žr. rodyklėje „laimė“ ir „laumė“);

– Laurinkienė N. Senovės lietuvių dievas Perkūnas…, V., 1996, p. 174–183 (Laumė – Perkūno žmona);

– BRMŠ, I–IV, žr. rodyklėse „dalia“, „laima,-ė“, „laumė“;

pramaišom apie dalią, laimę, laumę tautosakos pavyzdžių žr.:

– Lietuviškos pasakos, surinko Jonas Basanavičius, I (= Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka 5), V., 2001, p. 207–247;

– Lietuviškos pasakos, surinko Jonas Basanavičius, II (= Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka 6), V., 2003, p. 337–375;

– Lietuviškos pasakos įvairios, surinko Jonas Basanavičius, IV (= Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka 4), Vilnius: Vaga, 1998, p. 59–64, 226–269;

– Balys, J. Raštai, IV, V., 2003, p. 138–149;

(– Papildomai daug medžiagos galima rasti knygoje: Bagdanavičius, V. Laumių praeitis Lietuvoje, V.: Veja, 1999, tik paties autoriaus teiginius reikia vertinti nuosaikiai.)

Žalčiai ir gyvatės lietuvių mitinėje-religinėje tradicijoje

– BRMŠ, I–IV, žr. rodyklėse kiekvieno tomo gale žaltys ir gyvatė;

– Elisonas, J. Mūsų krašto ropliai (reptilia) lietuvių folkloro šviesoje, Mūsų tautosaka, III, Kaunas, 1931, p. 90–180 (praleidžiant neturiningas vietas); Elisonas, J. Mūsų krašto fauna lietuvių tautosakoje, Mūsų tautosaka, V, Kaunas, 1932, p. 60–62 (VU bibliotekoje, Lituanistikos skyriuje);

– Dundulienė, P. Žalčiai lietuvių pasaulėjautoje ir dailėje, V., 1996 (arba kitą leidimą, biblioteka turbūt duotų išsinešti namo; be to, gal dar galima rasti „Akademinėje knygoje“).

Vienas studentas/ė, nes medžiagos daug mažiau, gali ruoštis temai

Varlė bei rupūžė lietuvių mitinėje-religinėje tradicijoje

– BRMŠ, I–IV, žr. rodyklėse kiekvieno tomo gale varlė ir rūpūžė;

– Elisonas, J. Mūsų krašto fauna lietuvių tautosakoje, Mūsų tautosaka, V, Kaunas, 1932, p. 52–59; Elisonas, J. Keletas folkloro dalykų apie mūsų krašto varles (Amphibia), Tauta ir žodis, IV, Kaunas, 1926, p. 476–485 (VU bibliotekoje, Lituanistikos skyriuje);

– Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai, Surinko Matas Slančiauskas, V., 1975, p. 71, 81, 119, 144, 151, 249, 260–261.

– Dundulienė, P. Žalčiai lietuvių pasaulėjautoje ir dailėje, Vilnius: Mintis, 1996, p. 174–181.

Ugnis lietuvių religijoje ir mitologijoje

– BRMŠ, I–IV, žr. rodyklėse kiekvieno tomo gale ugnis, gabija;

– Balys, J. Raštai, I, V., 1998, p. 6–22; IV, 2003, p. 203–208, 248–2550;

– Dundulienė, P. Ugnis lietuvių pasaulėjautoje, V., 2006 (arba kitą leidimą);

– Senvaitytė, D. Ugnis senojoje lietuvių tradicijoje: Mitologinis aspektas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005.

Palemono legenda

– BRMŠ, II, p. 377–379;

– Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, V., 1971, p. 42–45, 51–52;

– Vijūkas-Kojelavičius, A. Lietuvos istorija, V., 1988, p. 58–64 (atrinktinai);

– Narbutas, T. Lietuvių tautos istorija, I: Lietuvių mitologija, V., 1998, p. 218–220.

– Beresnevičius, G. Palemono mazgas: Palemono legendos periferinis turinys, Vilnius, 2003; (Beresnevičius, G. Palemono legendos periferinis turinys, Naujasis židinys, 2000, Nr. 7–8, p. 373–382);

Greimas, A. J. Lietuvių mitologijos studijos, V.: Baltos lankos, 2005, p. 574–587;

(papildoma man nežinoma literatūra, kurios įvertinti negaliu: Gudmantas, K. Lietuvių kilmės iš romėnų teorijos genezė ir ankstyvosios Lietuvos vardo etimologijos; Petrauskas, R. Socialiniai ir istoriografiniai lietuvių kilmės iš romėnų teorijos aspektai; Narbutas, S. Lietuvių kilmės iš romėnų legenda kultūrinės integracijos šviesoje; Jovaiša, E. Iš lietuvių etnogenezės istorijos; Beresnevičius, G. Palemonidai: Lietuvių nacionalinis identitetas ir Palemono „romėniškųjų“ legendų įtaka jo formavimuisi nuo XVI a.).

VU Religijos ir studijų centras