Nemuno deltoje saugiai ilsisi žąsys

Kovo 31 d.  Nemuno deltos regioninio parko direkcija kviečia atvykti į „Šaktarpio“ šventę Rusnėje. Šioje tradicinėje šventėje Nemuno deltos regioninio parko direkcija sudarys galimybę dalyvaut ne tik linksmybėse, bet ir migruojančių žąsų stebėjimuose su parkų ekologais. Bus galimybė savo akimis pamatyti įvairias žąsų rūšis.

Nemuno deltoje šeimininkauja pavasaris, naikindamas paskutinius žiemos likučius. Sniego likę tik kur ne kur, o vandens telkiniai ir užlietos pievos beveik išsilaisvino iš ledo gniaužtų. Pirmieji migruojančių paukščių žvalgai, matyt, jau pranešė savo gentainiams, kad laikas judėti link perėjimo vietų. Pasidairius po Nemuno deltos regioninio parko užliejamas pievas, akis ir širdį džiugina didžiuliai žąsų, ančių, gulbių ir kitų paukščių būriai. Skambus žąsų gagenimas, gulbių trimitavimas, žąsų girgsėjimas primena turgų.. Užliejamose pievose skaitlingiausius būrius sudaro žąsys. Čia jų net iki 20 000.

Apie žąsų migraciją papasakojo ir į klausimus atsakė Nemuno deltos regioninio parko specialistai.

Kur peri žąsys?

Skirtingų žąsų rūšių perėjimo arealai driekiasi nuo vidurio Europos iki arkties regionų. Iki birželio vidurio Sibiro tundroje pradeda tirpti sniegas tada ir parskrenda pirmosios žąsys. Jos laikosi anksčiausiai nutirpusiuose ploteliuose ir ruošiasi perėjimui. Žiemojimo vietose atliekamais stebėjimais nustatyta, kad žąsų būryje jauniklių skaičius kiekvienais metais labai svyruoja. Kuo šiauriau žąsų rūšis peri, tuo didesni perėjimo sėkmės svyravimai. Būna metų, kai žąsys dėl įvairių aplinkybių neužaugina nė vieno jauniklio.

Perėjimo taktika

Po kelių dienų sugrįžusios į tundrą, patelės jau pradeda dėti kiaušinius. Poros paprastai susidaro žiemojimo vietose arba pavasarinių migracijų metu, pakeliui į gimtinę. Žąsys poras sudaro ilgam laikui, o kartais net iki gyvenimo galo. Tokį stabilų porų sudarymą įtakoja trumpa arktinė vasara, per kurią reikia išperėti, užauginti jauniklius ir pasiruošti tolimam skrydžiui į žiemojimo vietas.

Per 4 kiaušinių perėjimo savaites išsirita žąsiukai, iš karto galintys sekioti savo tėvus ir ieškoti maisto. Per 5 dienas tundroje išsirita 95 proc. žąsiukų. Beveik vienu metu bemiškė tundra prisipildo jauniklių cypsėjimo. Visų žąsiukų išsiritimas vienu metu viena geriausių taktikų apsisaugojimui nuo plėšrūnų. Kadangi jaunikliai auga vienu metu, plėšrūnai turi labai mažai laiko sumedžioti dar skraidyti nesugebančių jauniklių. Patys pažeidžiamiausi ir pasmerkti tapti grobiu yra anksčiau arba vėliau negu dauguma išsiritę jaunikliai.

Rudeninė migracija: per Lietuvą – tranzitu

Po perėjimo žąsys pradeda rinktis į būriavimosi vietas. Paprastai tai būna upių žiotys ir Arkties vandenyno įlankos, kur susirenka dešimt tūkstantiniai būriai. Rugsėjį, kai tundroje prasideda arktinė žiema, maistą užkloja sniegas ir jis žąsims nebeprieinamas. Tada ir prasideda jų kelionės į vidurio Europą. Paprastai Arkties vandenyno pakrante jos traukia į vakarus, praskrenda Baltijos šalis, tarp jų ir Lietuvą, kol apsistoja Baltijos jūros pakrantėje ir upių žemumose ties Lenkija, Rytų Vokietija pailsėti. Kai spalį prasideda pirmosios šalnos – antrasis kelionės etapas į žiemojimo vietas Vakarų Europoje, į Reino upės žemupį, Belgijos, Olandijos Reino deltą. Lapkričio viduryje, dar labiau paspaudus šaltukui jos pasitraukia dar labiau į vakarus.

Žiemojimo vietose – griežta dienotvarkė

Žiemojimo vietose žąsys gyvena visai kitokiu ritmu nei gimtinėje. Naktį jos susirenka į atvirus vandens plotus. Tai leidžia apsisaugoti nuo antžeminių plėšrūnų lapių, usūrinių šunų ir kt. Ankstyvais rytais, likus pusvalandžiui iki saulės patekėjimo jos skrenda į maitinimosi, ganymosi vietas, kurios gali būti nutolusios iki 10 kilometrų nuo nakvynės vietų. Laikosi ten beveik visą dieną, nes turi daug darbo, kad pasisotintų – rankioti , skabyti lapelius ir kitokią augmeniją. Įdomu tai, kad jei maitinimosi plotus žąsys gali gana lengvai pakeisti, tai nakvynių vietos paprastai yra nekintančios eilę metų. Į šias vietas renkasi vis naujos ir naujos žąsų kartos.

Pavasarinė migracija: Nemuno delta – patraukli apsistoti žąsims

Kai dienos pradeda ilgėti, maždaug vasario mėnesį, žąsys žiemojimo vietose tampa neramios. Prasideda judėjimas link gimtųjų vietų arkties kryptimi. Iki kovo vidurio žąsys palieka Vakarų Europą ir atskrenda į Rytų. Pavasarį jos skrenda žymiai platesniu frontu, nei rudenį ir ne tiek pagal vandenynų, jūrų pakrantes, kiek pagal didžiausių upių baseinus. Tada jos atkeliauja ir į Nemuno deltą. Iki gegužės vidurio jos laikosi Europos kontinente maždaug iki Maskvos – Sankt Peterburgo linijos – taigi ir Lietuvoje. Nemuno deltoje, žąsys ilsisi daugybę savaičių ir papildo savo energijos rezervus. Be šių tarpinių stotelių žąsys neįveiktų ilgų atstumų, joms nepavyktų grįžti į gimtinę – tundrą. Nuskridusios 800–1500 kilometrų jos privalo gerai ilsėtis ir maitintis. Gegužės pabaigoj žąsų būriai Nemuno deltoje jau nebeaptinkami. Žąsys savo tarpinę stotelę palieka grįžtant į namus. Iki birželio vidurio jos pasiekia arkties regioną. Nuskrenda žąsys maždaug 5000 km atstumą.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija