Lietuvos istorijos atspindžiai prof. G.Kazimierėno tapyboje (I) (video)

Giedrius Kazimierėnas – vienas žymiausių dabartinės lietuvių intelektualiosios tapybos meistrų, išgarsėjusių istorinės tematikos darbais. Per pastaruosius nepriklausomybės metus jo sukurtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) įvykiams skirtos įspūdingo dydžio meistriškai nutapytos drobės rodo dailininko įžengimą į naują kūrybos tarpsnį. Imtis istorinės tematikos dailininką paskatino kelionės į Prancūziją ir kitas Vakarų Europos šalis, jose patirti įspūdžiai, didžiųjų praeities meistrų paveikslų studijos muziejuose. Jos turėjo tiesioginį poveikį kūrybinių užmojų pokyčiams, ir – tai itin svarbu – sparčiam kompozicinės, koloritinės bei plastinės kultūros tobulėjimui. Muziejinės studijos. Kaip rodo G. Kazimierėno pavyzdys, imliam dailininkui yra nepaprastai reikšminga kūrybinės laboratorijos dalis. Vakarų muziejuose jis pasiėmė neįkainojamos patirties, kadangi prisilietė prie klasikinės dailės tradicijos gyvybingųjų versmių.

Kita vertus, muziejinės studijos ir tiesioginis sąlytis su turtingomis, viduramžių kultūros istorijos tradicijas, savitą architektūros bei dailės paveldą turinčiomis Vakarų Europos šalimis, įkvėpė sukurti naujo stiliaus prancūziškuosius, itališkuosius, graikiškuosius bei ispaniškuosius ciklus, kuriuose atsiskleidė giluminiai Vakarų regiono tautų kultūros istorijos sluoksniai. Kurdamas šiuos ciklus G. Kazimierėnas nukreipė dėmesį į savo tėvynės praeitį, viduramžiais didžiausią Europos valstybę – iš pagoniškosios kultūros tradicijų išsirutuliojusią unikalią multikultūrinę tarp Rytų ir Vakarų pasaulių išsiskleidusią LDK, nuosekliau ėmė domėtis svarbiausiais istoriniais jos įvykiais, ieškoti sąsajų su kitų Vakarų ir Rytų tautų ir kultūros istorija. Prie istorinės tematikos, – sako dailininkas viename interviu, – artėjau pamažu per mano kūryboje vyraujantį figūratyvumą, kompozicijos, siejančios tapybą, piešinį, spalvą, formą ir daugybę kitų tapybinio mąstymo dėmenų svarbos suvokimą. Tapydamas istorijos motyvais pagrįstus prancūzišką, itališką, graikišką ir ispanišką ciklus, įgijau drąsos priartėti prie man taip brangios Lietuvos istorijos problemikos.

Istorinė tapyba jam kėlė naujus kūrybinius uždavinius, nes tai yra vienas sudėtingiausių amžių tėkmėje susiformavusių tapybos žanrų; pastarojo pagrindas – įvairūs žmonijos ar konkrečių tautų istorijai reikšmingi praeities įvykiai, siužetai ir asmenybės. Jų reikšmė ilgam išliko žmonių atmintyje ir tapo ne tik konkrečios šalies gyventojų istorijos riboženkliais, tačiau ir neatsiejama tautinės savimonės dalimi. Būtent tokiais istoriniais įvykiais ir pagrįsti pastarųjų metų tapybiniai G. Kazimierėno ieškojimai ir atradimai. Jo kūriniuose tarsi susiliejo į vientisą darinį įvairių Vakarų ir lietuvių istorinės tapybos tradicijų meistrystės pamokos bei stilistiniai bruožai.

Istorinės tapybos pamatai Vakaruose buvo padėti Renesanse Paolas Učelas (Paolo Uccelo),  Andrea  Mantenja (Andrea Mantegnos), Pjeras dela Frančeska (Piero della Francesca), Viktoras Karpačio (Vittore Carpaccio), Džovanis Belinis (Giovani Bellini), Ticianas Večelio(Vecellio Tiziano) ir kitų didžiųjų meistrų kūriniuose. Šiaurės kraštuose ją plėtojo Janas  van Eikas (Janas Van Eyckas), Albrechtas Diureris (Albrecht Dürer), Piteris Paulius Rubensas, Rembrandtas ir kiti tapybos korifėjai. Nuo klasicizmo epochos istorinės tapybos raidoje įsivyravo prancūzų mokykla – jos meistrai Nikola Pusenas (Nicolas Poussin), Šarlis Lebrunas (Charles Le Brun) ir jų sekėjai diktavo šio žanro madas. 1667 metais žymus prancūzų meno istorikas Andrė Felibjenas (Andrè Fèlibien) istorinę tapybą paskelbė svarbiausią tapybos žanrų hierarchijoje. Tokiame teiginyje iš tikrųjų yra tiesos, nes istornė tapyba reikalauja ypatingo kūrėjo ir suvokėjo išprusimo, ji apima daugybę įvairių kultūros ir dailės kodų. Šis žanras išgyvena įstabaus pakilimo tarpsnį Prancūzijoje XVIII-XIX a. Galėtume priimti didžiosios pracnūzų revoliucijos, Restauracijos, Romantizmo ir Neoromantizmo epochų tapytojų plejadą: Žakas Luji Davidas (Jacques Louis David),  Antuanas Žanas Grosas (Antoine-Jeanas Gros), Fransua Žeraras (Fracois Gèrard), Žanas Ogiustas Dominikas Ingras (Jeanas Augustes Domenique Ingres), Teodoras Žerikas (Thèodore Gèricault), Eženas Delakrua (Eugene Delacroix), Polis Delarošas (Paul Delaroche), Horacijus Vernetas (Horace Vernet), Teodoras Šaserijo (Thèodore Chassèriau),  Teodoras Ribotas (Thèodore Ribot), Gustavas Moro (Gustave Moreau), Pjeras Sesilis Pjuvi de Šavani  (Pierre Cécile Puvis de Chavannes). Nors istorinio žanro raidoje vyravo prancūzų tapytojai, tačiau jo šalininkų atsirado įvairiose Vakarų šalyse – Diegas Velaskesas (Diego Velàsquez), Franciskas Goja (Francisco Goya), Michailas Munkačis (Mihàly Munkczy), Janas Mateika (Janas Matejko), Karlas Briulovas (Karl Briullov) ir kiti; jie irgi pradėjo vaizduoti istorinius siužetus.

Istorinės tapybos raida Lietuvoje neatsiejama nuo pagrindinių Vakarų dailės procesų, tik jos kelias buvo prieštaringesnis, nes turtingą istorinę praeitį turinti Lietuva XVIII a. prarado nepriklausomybę. Lietuviškos istorinės tapybos ištakas regime didžiųjų XVIII a. pabaigos ir XIX a. mūsų tapybos meistrų Elvyro Andriolio (Elviro Andriolli (Andriulis)), Pranciškaus Smuglevičiaus, Jono Rustemo, Kanuto Rusecko, Vincento Smakausko ir kitų darbuose. Tarpukaryje šį žanrą daugiausiai plėtojo Jonas Mockevičius, Petras Kalpokas, Juozapas Ignatavičius, o sovietiniame tarpsnyje buvo siekiama ištrinti istorinę lietuvių atmintį, ir istorinė tapyba merdėjo.

Prof. Giedrius Kazimierėnas INIT TV laidoje „Gyvenu čia“ (laidos vedėjas Saulius Novikas):