Sąjūdžio Seimo tarybos nario, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, rašytojo Marcelijaus Martinaičio kalba, pasakyta iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Lietuvos Respublikos Seime 2012 03 11 d.
Laba diena, gerbiamieji Lietuvos žmonės.
Sakau žodžius, kuriuos mes sakydavome eidami į Nepriklausomybę, tie žodžiai, kreipiniai, buvo labai dažnai tariami Sąjūdžio mitinguose, įvairiuose subuvimuose, sausio įvykių metu. Tai buvo to meto šaukinys.
Mes tada pasivadinome žmonėmis, pareikšdami, jog mes nesame ir nenorime būti beveidė tarybinė liaudis, masė, kurią kažkas turi vesti, versti ir kažkur nuvesti. Mūsų žmogus tada pasijuto esąs istorinis asmuo, lemiantis savo ir savo tautos ateitį. Tada visai kitaip pažvelgėme vienas į kitą, atpažindami, kas mes buvom, kas esame ir kas būsime. Tokiais istoriniais laikotarpiais šimtai, tūkstančiai žmonių tampa matomi. Pamatėme mitinguose Vingio parke, Baltijos kelį, pamatėme, kad mūsų tiek daug, matėme visus. Susitelkusi tauta buvo didi.
Laisvė laimėta žodžiu, tiesa, visuotinu susitelkimu ir laikysena prieš okupantą. Mes, vyresni, tas sunkias ir permainingas, prasmingas dienas prisimename kaip savo antrąją jaunystę, nes ir visa Lietuva tada tarsi atjaunėjo, pasijuto laisva ir drąsi, drąsino nedrąsiuosius, drąsino ir neryžtingus.
Tačiau to meto istorija dar neparašyta, gal tik bandoma rašyti. Žinia, patys įvykių dalyviai tos savo meto istorijos neparašo, parašo kita karta, parašomi yra prisiminimai, faktai, kas yra daroma, įvairios versijos. Tas darbas bus kitų, kuriems teks aprėpti mūsų nepriklausomybės, atgimimo visumą.
Iš ten, iš Atgimimo metų, dar vis kildinamas, prisimenamas moralios politikos pasiilgimas. Per tuos metus Lietuvoje labai daug padaryta, kartais mes nepastebime, nematome, užsiėmę savo reikalais, tačiau vienas tas dalykas yra neįgyvendintas. Dar labiau suveltas įvairiuose skandaluose, intrigose, suveltas moralios politikos ilgesys.
Kai šiek tiek šiandien pažvelgi iš viršaus, norėdamas suvokti, kas čia Lietuvoje vyksta, netikėtai pamatai, kad beveik neliko nė vienos institucijos, kuriai vienaip ar kitaip nebūtų keliamas nepasitikėjimas, dažnai dėl savo pačių nepadarytų darbų, dėl savo pačių klaidų, vis primetant kitiems. Toks nepasitikėjimas provokuojamas pradedant jau prezidentūra, Vyriausybe, Seimu, teisinėmis institucijomis, policija ir taip toliau. Paradoksalu, kad lieka nepaliesti kol kas tik gaisrininkai. Tai gal simboliška, nes gaisrininkai paskutiniai, kartais vieninteliai ateina po griuvėsiais ieškoti gyvų. Valstybė yra toks darinys, kuri nuolat kuriasi, yra kuriama ir persikuria. Ji nežino savo baigtinės ribos, kurią mėgstama nustatyti po dešimtmečio, po dvidešimtmečių, jau bus viskas padaryta. Deja, ji kuriama dalyvaujant piliečiams, kurie prieš 20 metų pasivadino žmonėmis. Žmonės užsimiršta kartais, kas jie yra istorijoje, laikydami save tik vartotojais, tarnautojais, politikais, verslininkais, pensininkais, mes sunkiai surenkame kartais save į vieną sąvoką, o valstybė yra stiprinama žmonių atmintimi, veikimu, o ne vien pinigais, verslais, visokiais „imidžais“, kaip šiandien daugiausia apie tai kalbame. Mūsų sąmonėje įsigali tam tikri prestižo, lengvo gyvenimo, visuotino leistinumo įpročiai, cinizmas. O patriotizmo negalima uždaryti alaus dėžutėse, valstybė nėra restoranas, kuriame ateiname prasigyventi, pasistatyti pilaites, prabangiai gyventi. Užmirštame, kad dar vis esame Lietuvos žmonės.
Šiuose rūmuose yra nagrinėjamos labai painios teisinės, politinės, partinės metaforos, kurios dažniausiai lieka neišaiškintos. Aš mėginsiu ką kita padaryti, kadangi retai skamba eilėraščiai, tai aš norėčiau paskaityti eilėraštį, kuris vadinasi „Visuotinė trauka“ Trauka kitokia, ne fizikos prasme, bet literatūrine.
VISUOTINĖ TRAUKA
Žemė traukia Mėnulį,
Mėnulis traukia Žemę,
Žemė traukia Lietuvą,
Lietuva traukia Nemuną, Vilnių, šventoves,
Gyvus ir mirusius,
Traukia jų kaulus
Sibire, Amerikoje,
Traukia sodybas, upes,
Visus esančius Lietuvoje.
Lietuva traukia kaltuosius,
Įstatymus,
Traukia apsimetėlius, pranašus,
Benamius iš požemių,
Iš rūsių,
Traukia našlaičius,
Kuriems namai yra tiktai Lietuva.
Lietuva traukia Mažvydą,
Donelaitį, Maironį,
Traukia vaikų „Tėve mūsų“, dainas,
Traukia žodžius iš kalbos,
Iš žodynų,
Kiekvienam iš burnos,
Traukia sugrįžti išėjusius.
O buvo mėginta
Panaikint Lietuvos trauką,
Įvesti kitą kalbą,
Kitus pinigus, uniformas,
Kitus kelio ženklus,
Kitoj vietoj saulės tekėjimą,
Perkrikštytus žodžius.
O vis dėlto Lietuva traukia
Visus ir kiekvieną
Neatplėšiamai, visuotinai, skausmingai
Atleisdama, kaltindama, laukdama,
Priimdama mūsų kaltes,
Kaip ir mes – visų ir visada:
Visa tai Lietuvoje lieka pritraukta.
Lietuva traukia įsčiose gimsiančius
Gimusius,
Traukia amžinai ir skausmingai
Iki mirties ir po jos
Būsime Lietuvos pritraukti.
Ir vis tik, kreipinys „Lietuvos žmonės“ skamba keistai, tarsi jau neturėtumėme Lietuvių Tautos.
Jis ir kreipesi I zmones, o ne I tauta. Zmoniu yra apytiksliai 5 is 100. Like yra kiaules, tik atrodo kaip zmones. I tokius nera ko kreiptis. Jiem rupi tik paest ir pasidaugint. Niekas kitas neidomu.