Patvirtintas Neries regioniniame parke esančio Dūkštų ąžuolyno ir Dūkštos upelio slėnio gamtotvarkos planas. Galima drąsiai teigti, kad ši teritorija gali būti vadinama Neries regioninio parko perlu.
Teritorija yra ypatingai jautri gamtiniu požiūriu. Ji įtraukta į europinės svarbos saugomų teritorijų tinklo „Natura 2000“ vertybių sąrašą. Todėl, vadovaujantis šiuo dokumentu, čia bus taikomos specialios kompleksinės apsaugos ir tvarkymo priemonės, suderinančios miškininkų, mokslininkų bei gamtininkų pateiktas rekomendacijas teritorijos tvarkymui ir apsaugai, o tai užtikrins palankią Europos Bendrijos svarbos natūralių gamtinių buveinių palankią būklę.
Teritoriją, kurias parengtas gamtotvarkos planas, sudaro du dideli, labai skirtingi, bet tarpusavyje susiję gamtos kompleksai – Dūkštų ąžuolynas ir Dūkštos upelio slėnis. Dūkštų ąžuolynas yra Lietuvos sengirių reliktas, didžiosios dalies jame augančių ąžuolų amžius – virš 200 metų. Šiuo metu ąžuolynai sudaro mažiau kaip 2 proc. Lietuvos miškų. Dėl ąžuolyno buveinių ir joms būdingų rūšių retumo Europoje ir Lietuvoje – teritorija svarbi tarptautiniu mastu. Jis unikalus savo dydžiu ir vientisumu, Lietuvoje palyginamų analogų nėra. Dūkštos upelio slėnis, pasižymintis puikiais atsiveriančiais kraštovaizdžiais, ypač gilus, vietomis šlaitai siekia 80 iki metrų aukščio. Jis siauras lyg kanjonas, supamas natūralių pievų su retaisiais augalais ir beveik ūkinės veiklos nepaliestais šlaitų miškais. Čia yra ir nuostabus Bradeliškių ir Buivydų piliakalnių kompleksas.
Tiek Dūkštų ąžuolynas, tiek Dūkštos upelio slėnis yra ypatingai svarbūs biologinės įvairovės atžvilgiu. Tyrimų metu čia rastos net 77 retos ir saugomos gyvūnų, augalų, kerpių ir grybų rūšys.
Kaip pasakojo Neries regioninio parko direkcijos vyr. specialistas Saulius Pupininkas, pagrindinė problema yra ta, jog nevyksta natūralus Dūkštų ąžuolyno atsikūrimas. Seni brandūs ąžuolo medynai sudaro 85 proc., o jaunuolynai – vos 6 proc. Pokario metais uždraudus vietos žmonėms ąžuolyne ganyti gyvulius, didžioje ąžuolyno dalyje įsivyravo jaunus ąžuoliukus stelbiantis labai tankus lazdynų pomiškis. Be to, dalis natūralių plačialapių miškų buveinių buvo praktiškai visiškai sunaikintos: iškirstų ąžuolynų vietoje buvo pasodintos šia vietai nebūdingos eglių plantacijos. Intensyvaus ūkininkavimo įtaka jaučiama iki šiol. Anksčiau miškas būdavo valomas, todėl senų išvirtusių medžių, tinkamų retosioms rūšims, nėra labai daug.
Vadovaujantis parengtu gamtotvarkos planu bus sudarytos sąlygos Dūkštų ąžuolyno atsikūrimui, dalyje teritorijos iškertant lazdynus, ąžuolus stelbiančius medžius (beržus, drebules, egles). Tose vietose, kur ąžuolams nėra galimybės natūraliai atsikurti – bus dirbtinai sodinami ąžuoliukai. Taip pat bus padidintas slėptuvių skaičių didžiosioms miegapelėms ir šikšnosparniams, keliant specialios konstrukcijos inkilus, o sumažinus užtamsinimą reto vabalo niūraspalvio auksavabalio radimvietėse ir šienaujant pievas, kuriose gyvena keisčiausias Lietuvos drugelis – gencijoninis melsvys, bus užtikrinta gera jų apsaugos būklė.
