Vasario 29 d. 19 val. Kauno Teatro klube (Kauno Architektų namuose, Vilniaus g. 22) iš Vytauto V. Landsbergio lūpų skambės poezija ir partizanų dainos. Tą vakarą poetas, režisierius, dainų autorius ir atlikėjas V. V. Landsbergis skaitys savo eilėraščius iš knygų „Persikūnijimai“ ir „Debesys panašūs į žmones“.
Išplatintame spaudai pranešime teigiama, kad kartu su kompozitoriumi Raimondu Rašpoliausku V.V.Landsbergis pristatys ir paskutiniąją jų kurtą kompaktinę plokštelę „Trylika brolių“. Neseniai išleistas diskas pavadintas jo pagrindinę mintį atspindinčios dainos pavadinimu. „Trylika brolių“. Tai tarsi kodas, kuriame kiekvienas brolis reiškia tam tikrą gyvenimo etapą. Visą plokštelę sudaro pagal paties V.V.Landsbergio ir kitų poetų (Vytauto P. Bložės, Alfonso Nykos-Niliūno) bei lietuvių partizanų tekstus sukurtos dainos.
Šios plokštelės mintis – pokario rezistencija – viena pagrindinių visos V.V.Landsbergio kūrybos idėjų. Režisierius yra pastatęs net tris filmus šia tematika: „Baladė apie Daumantą“, „Kai aš buvau partizanas“, „Partizano žmona“. Lietuvos nacionaliniame teatre teberodomas jo sukurtas spektaklis „Bunkeris“. Anot V.V.Landsbergio, atėjo metas nebeverkti dėl šio skaudaus mūsų tautai laikotarpio, dėl tos gausybės jaunų vyrų, žuvusių Lietuvos miškuose. Nebeverkti ir pradėti džiaugtis, kad esame ainiai tų, kurie nebijojo.
Pasakojimai apie pokarį iš šiandienos taško „Trylikoje brolių“ perpinti autentiškomis partizanų dainomis: rūsčiomis, humoristinėmis, lyrinėmis, filosofiškomis, ironiškomis. R. Rašpoliausko aranžuotės joms suteikė šviesos ir vilties atspalvius. Pats kompozitorius akompanuoja klavišiniais, pučiamaisiais ir kitais instrumentais, pokario rezistencijos temai suteikdamas spalvingą muzikinę dramą.
Šį išskirtinį vakarą visus sukviesiantis Teatro klubas į savo repertuarą įtraukia vis daugiau muzikos. Kovo 8-ąją savo balades čia dainuos Kostas Smoriginas, o kovo 18-ąją koncertuos Miglė Vilčiauskaitė-Migloko kartu su smuikininke Saule Rinkevičiūte bei jos seserimi pianiste Rūta Rinkevičiūte.
Teatro klubo bilietus platina „Tiketa“ ir pats Teatro klubas.
V.V Landsbergis „O žvaigždė puodynėj“:
httpv://www.youtube.com/watch?v=GEuLUxYAjt4
Pieš pora metų mačiau šio kūrėjo spektaklį “Bunkeris”. Tai toks bedvasis superinis “socialistinio realimo” primityvas, Tautos laisvės kovos dvasios suniekinimo “šedevras”, tai tiesiog patiekalas sovietams ant stalo “Leninio premijai” gauti. Jeigu sovietmečio V. Žalakevičiaus “Niekas nenorėjo mirti” kėlė Tautoje partizaninės kovos dvasią, didžiavimąsi ja, tai “Bunkeris” visa tai gniuždė, žemino.
Iš to manau, kad Tautai šventos partizaninės kovos tema iš esmės šiam veikėjui yra spekuliacija, savatikslis gudravimas…
Kasžin Kažin kažin. V. Žalakevičiaus ” Niekas nenorėjo mirti ”taip kėlė Tautoje partizaninės kovos dvasią, kad net nuo 1967 m.iki dabar ruskiai ir net pats kremlino ajatula neperstoja kabinti ordinų ir madalių. Na o V.V Landsbergis yra šaunuolis . Kaip V.Landsbergis 1990- tais taip ir V.V Landsbergis dabar yra laike ir vietoj.
Man V.V.Landsbergio „Bunkeris“ patiko labai. O aš savo skoniu pasitikiu be galo, tad kažin ar „Kažin“ teisus. Matyt, kad tik pykčio pritvinkęs žmogėnas, nes ir pasirašyti bijo reikšdams savo „nuomonę“. Va tokių ANNOniminių „nuomonių“ reiškėjų „Lenino premijų“ laikais buvo „hcod’ prud prudi“.
Taip, tokiems, kurie kitą gali pavadinti “žmogėnu”, matyt, “Bunkeris” ir buvo skirtas. Juk pavadinimai “Bunkeris” ir “žmogėnas” oi, kaip dera vienas su kitu, – “skonio” negadina…
Žmogėnui – „Kažin“.
Žmogėnais nuo šiol vadinsiu visus kurie slepiasi, bijo prisistatyti ir dergia žmones atvirai veikiančius ir dirbančius.
Tuomet žmogėnu reikėtų vadinti ir krikščioniškąjį dievą, nes jis incognito ir jo keliai nežinomi.
Apie Dievą reikia kalbėti kitur, čia straipsnio komentarų skiltis.
Betgi, juk šio straipsnio pavadinimas juk ir yra “Debesys panašūs į žmones”.
T. y. žmogėnus.
Čia atsakymas Vaiškūnui.
Manau, kad dėl paties elgesio ne pro šalį priminti, jog demokratinėje šalyje gali būti įtriama, kad tokiu elgesiu, kai viešumoje kitas asmuo vadinamas “žmogėnu” tarkim dėl kažkuo neįtikus jo vardui arba kai yra paskleidžiami melagingi faktai, kad asmuo “slepiasi, bijo prisistatyti ir dergia žmones…” ar pan., yra padaryta atitinkama Baudžiamajame Kodekse numatyta nusikalstamo pobūdžio požymių turinti veika ir tuo pagrindu gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Kaip suprantu, paties “skoniui” labiau priimtina būti “troikinio” teisingumo šeimininku… Ką gi, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama…