R.Rabinovičius. ACTA – tylus antsnukis kiekvienam

Aš neklausiu, kiek kas nors galėjo sumokėti kokiam nors vienos-kitos ES šalies žemės ūkio ministrui, dalyvavusiam kažkokiuose slaptuose Europos Sąjungos būreliuose, sugalvojusiuose mums ACTA sutartį, nes visi juk žino – ministrai kyšių neima. Aš tik noriu parašyti, kad ACTA yra nukreiptas ne tik prieš piratus, bet prieš visus. Ir nuo tos sutarties nukentės visi – ir pensininkai, ir moksleiviai, ir studentai, ir supermamos, ir ūkininkai, ir bet kas kitas. Visi be išimčių. Išskyrus, aišku, kelias suinteresuotas grupes.

Aišku, kad jokios neišvengiamybės, pasirašant ACTA, nebuvo. Ir aišku, kad visa tai – ne šiaip sau. Įdomu čia yra tai, kad Kazimiero Starkevičiaus vadovaujama Žemės ūkio ministerija savo puslapyje jokio panašaus dokumento neskelbė, nors kažkokiu būdu ir dalyvavo, jį rengiant. Na, bent jau man nepavyko nieko apie tai surasti. Taip ar anaip, akivaizdu: kai sutartis dėl prekės ženklų apsaugos, piratavimo ir pan. rengia ŽŪM, tai čia panašiai, lyg šilumos tiekimą Vilniuje reguliuotų kokia nors žuvivaisos inspekcija, kuri savo veiksmus pagrindinėtų teleskopais.

Gal dėl to visai nestebina, kad šitas URM ir ŽŪM suorganizuotas ACTA aktas jau virsta protestais net ir kraštutinai pasyvioje, prieš bet kokius protestus nusistačiusioje Lietuvoje. Jau ir pas mus žadami mitingai. Nes visiems aišku, kad pirma tiesiogiai prisidengiant ACTA, prasidės nauji ribojimai, naujų įstatymų kūryba, teisinantis, esą pagal ACTA Lietuva įsipareigojo ir t.t., ir t.t.

Iki kokių kliedesių net ir be ACTA prieina kai kurie teisėsaugininkai, puikiai rodo britiškas pavyzdys, kur teismas nubaudė fotografą už padarytą autobuso nuotrauką, kaip esą intelektinės nuosavybės vagystę. Tad į ką išvirs ACTA pasirašymas, abejonių vargu ar kam nors lieka.

Kita vertus, ACTA rengimo slaptumas nestebina: jokių kalbų nebuvo, nebuvo išvis nieko. Tik likus dienai iki sutarties pasirašymo, kai jau visas pasaulis apie ACTA šaukė, kažkoks mūsų Užsienio reikalų ministerijos atstovas apie tą sutartį pasakė, kad ji bus pasirašyta, nes taip kažkokie žemės ūkio ministrai kažkur nusprendė. Taip, lyg šitai būtų neišvengiama. Čia irgi įdomus klausimas, kuo užsiima anoksai ministras Audronius Ažubalis, kad visi pranešimai URM puslapyje apie tą susitarimą – apie tai, kad jis jau pasirašytas.

Beje, čia įdomu prisiminti kitų šalių patirtį. Vat pavyzdžiui Wikileaks dėka išlindo labai įdomi informacija apie Švediją, ten stiprinamas antipiratines priemones ir viso to reikalo priežastis. Paskaičius, kas ten vyksta, nekyla klausimas apie tai, kad tos kovos su esą piratais tėra žaidimas į vienus vartus, kur pralaimi Europos valstybės (ir Lietuva), o pinigus iš to žaidimo pasiima nedidelis kiekis JAV kompanijų, aktyviai užsiimančių lobizmu ir JAV, ir kitose pasaulio šalyse.

Taigi, kadangi dar niekas to nepaklausė, tai aš klausiu: ponas Kazimirai Prunckieni Kazimierai Starkevičiau, kada atsistatydinsit? Ir jūs, ponas Audroniau Ažubali, kada atsistatydinsit?

Visgi yra ir kitų, pakankamai įdomių aspektų su ta ACTA sutartimi, net jei pabandai užmiršti visą tą blogį, kuris joje slepiasi. Pavyzdžiui, labai įdomu panagrinėti, kas yra suinteresuoti šiuo įstatymu. Aš išskirčiau keturias esmines grupes, kurios, reikia manyti, išties ir buvo šitų sutarčių stūmikėmis. Ir tos grupės ne tokios jau ir akivaizdžios, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Taigi, pasižiūrėkime, kas per interesai ten slepiasi.

ACTA reikalinga korupcionieriams

Pirmoji ACTA stūmikų grupė – tai įvairūs politikai ir nomenklatūrininkai, drebantys dėl savo postų. Būtent tie, kas JAV bijo visokių Occupy, o Lietuvoje – dar nesusiformavusių, bet potencialiai irgi stiprių opozicinių jėgų. Beje, apie amerikietišką Occupy galima būtų kalbėti daug – ir pro, ir contra yra krūvos, bet tikrai didysis įdomumas čia yra vienas: daugybę metų JAV nematė nieko panašaus į rimtą opoziciją valdžiai. Jokio bent kiek organizuotesnio opozicinio judėjimo, ten nebuvo, ko gero, dar nuo Vietnamo karo laikų.

Per krūvą metų tenykščiai valdžiažmogiai atsipalaidavo, priprato tvarkytis reikalus taip, kaip nori ir staiga pamatė, kad opozicija iš kažkur atsirado. Kartu pamatė ir tai, kaip efektingai visokie dokumentai išsiviešina per visokius Wikileaks bei kaip efektingai visokie žmonės sugeba susikomunikuoti tarpusavy, nekreipdami dėmesio į oficialius propagandos kanalus. Tenykščiai politikai pamatė ir tai, kas gaunasi, kai valdžia informacijos sklidimo nesukontroliuoja, kaip nesukontroliavo Libijoje, Egipte, Sirijoje ir dar kur nors. Ką darytumėte patys atsidūrę labiausiai korumpuotų valdžiažmogių vietoje? Aišku, ką: bandytumėte užsukt internetų kranelius. Bet kokiais pretekstais.

Lietuvos situacija irgi panaši: 20 metų tarpsta dar iš sovietmečio paveldėta nomenklatūrininkų kasta. Sovietmečiu jie irgi tarpo dešimtmečius, o Sąjūdis ir Nepriklausomybės atgavimas nelabai tepadėjo jais atsikratyti. Kompartijos ispolkomai tapo savivaldybių dalimi, sovietinės ministerijos persivadino, tačiau daugybė tų įstaigų taip ir liko tokiomis, kokiomis buvo.

Taigi, ar Lietuvoje yra panašus į amerikonišką korumpuotų kovotojų prieš internetus sluoksnis – puikiai patys galite nuspėti. Aš jums priminsiu tik vieną: kadaise vienas Vilniaus meras, kai gyventojai juo piktinosi, grąsino į teismus paduoti visokius Delfi komentatorius. Tas meras buvo pažangesnis už kitus politikus, jis anksčiau internetuose ėmė skaitinėti, tačiau užbylinėti jam nieko nepavyko. O dabar jau kas antras seimūnas sėdi snukiaknygėje. Aš truputį daugiau, nei prieš metus rašiau apie kai kuriuos pokyčius. Jie tuos pokyčius jau pamatė. Ir dabar jie bijo.

Padarius tinkamus įstatymų pakeitimus, jokių užbylinėjimų nereiktų. ACTA – tai žingsnis link to, kad jokie komentatoriai nekomentuotų ko nereikia. Šioje sutartyje tos priemonės įvardinamos aptakiais žodžiais apie prevencijas ir būtinybes kažkam ten užkirsti kelią. Aptakiomis frazėmis, kokias taip mėgsta biurokratai, tiesiog sukuriamas antsnukis jums. Kiekvienam, kas nori kritikuoti valdžiažmogius.

ACTA reikalinga GMO platintojams

Ponas Skirmantas Tumelis labai paprastai paaiškino, kas per įmonės išties gali sieti visokius žemės ūkio ministrus su autorių teisių apsauga. Aš čia nesiplėsiu, o tik trumpai paaiškinsiu mechanizmą. Tik patariu prisiminti, kokią dalį pinigų žmonės išleidžia maistui. Virš pusės, tiesa? Tai vat, primeskite šių grupuočių įtaką ir išsyk rasite atsakymą, kodėl čia įsivėlė kažkokie žemės ūkio ministrai. Kuo tai siejasi su autorių teisėmis?

Įsivaizduokite tokį biznį, kad jūs gaminate herbicidus ir defoliantus, kuriais naikinamos piktžolės bei paankstinamas grūdų ar kokių nors daržovių brendimas (tam, kad derlių būtų galima nuimti kada pats nori, o ne kai jis susigalvos subręsti). Tokie chemikalai – tai labai pelningas verslas, bet turi vieną problemą: tie patys defoliantai didesnėmis dozėmis augalus veikia, kaip herbicidai, tad juos naudojant, galima savo paties derlių tiesiog išdeginti.

Ir štai firma išranda tobulą schemą: sukuria augalus, kurie nuo defoliantų nežūsta ir imame jų sėklas platinti žemdirbiams. Kitaip tariant, užima nišą, kurią sukuria tie patys herbicidai. Pelnas dvigubas: parduodi sėklas, parduodi ir herbicidą. Ūkininkai, naudojantys tokį herbicidą, priversti naudoti tavo sėklas, o tavo sėklas naudojantys – perka iš tavęs herbicidą.

Viskas atrodo labai gražiai, bet tik tol, kol nepasmirsta dideliais pinigais. O dideli pinigai – tai galimybė kontroliuoti visus užauginamus grūdus. Štai čia ir susiduriame su tuo, kad maisto pramonė – tai toksai monstras, kad su ja palyginus, visos RIAA, MPAA ir panašios kontoros su visais holivudais ir britnių spyrsių bei justinų byberių gamintojais – tik smulkmė ir varguoliai.

Monsanto, viena iš didžiausių genetiškai modifikuotų sėklų augintojų, anksčiau gaminusi garsųjį Agent Orange, liūdnai pagarsėjusius polichlorfenilus, DDT ir daugybę kitokio brudo, dabar gamina Roundup herbicidą ir jam atsparias sėklas. Ir už tų sėklų auginimą persekioja JAV bei Kanados ūkininkus. Logika labai paprasta: jei žemdirbys neperka Monsanto sėklų, vadinasi, jis piratas. Tai reiškia, kad jis turi du pasirinkimus: arba mokėti Monsanto baudas ir imti pirkti sėklas, arba keliauti į teismą. O už ką bylinėtis, Monsanto veikėjai visada suranda – jų patentuoti genai persiduoda kitiems augalams per kryžminimą, augalų sėklas platina paukščiai ir t.t.. Skandalai kartojasi ir kartojasi – susipažinimui tiesiog nuoroda į vieną pavyzdį (patys paieškoję, tikrai surasit 100 kartų daugiau).

Beje, tai įprasta antipiratų logika, kurią atsimena tie, kas maždaug prieš 10-12 metų susidūrė su kai kuriais antipiratiniais demagogais, aiškinusiais, esą Linux yra nelegali ir visvien visiems reiks mokėti už Windows licencijas, nes įmonės negali turėti dokumentų, kurie pagrįstų legalų Linux įsigijimą.

Jūs nenorite valgyti E621 ir kitų chemikalų, GMO, permaltų atliekų ir kito šlamšto? Ir gal netgi ne tik nenorite valgyti, bet ir norite apie tai kalbėtis su kitais, auginti kažką darže, darytis valgį namuose? Tokiu atveju jūs esate maisto pramonės priešas, kurį reikia uždrausti.

ACTA reikalinga farmacijos monstrams

Kadangi žadėjau nesiplėsti apie visokius GMO, o išsiplėčiau, tai trumpiau parašysiu apie farmaciją. Ir net neminėsiu tokių bajerių, kaip istorija su oksikodonu – tipišku opiatu, kurį vienas jo gamintojas bandė prastumdinėti visiems kaip papuola kaip tobulą esą pripratimo nesukeliantį nuskausminantį vaistą. Visokių istorijų apie tai, kaip platinami visokie vaistai, kaip nuslepiami jų šalutiniai poveikiai ir kaip kartais netgi paaiškėja, kad jie neturi žadėtų gydomųjų efektų – patys galite susirasti. Kaip ir istorijų apie tai, kaip remiantis autorių teisėmis bei prekinio ženklo nuosavybe, persekiojami tie, kas išdrįsta ką nors parašyti. Medžiagos daug, ir rimtos, o ne tokios, kokią mėgsta visokios konspiracinių teorijų žmogystos.

Farmacijos monstrų interesas čia labai paprastas: dauguma vaistų, kokių tiktai gali kam nors prireikti, jau yra seniai sukurta. Kaip kadais išsireiškė kažkoks medicinos korifėjus, pusė žmonijos ligų buvo pagydyta, išradus aspiriną, o didžioji dalis likusių – išradus antibiotikus. Tokių sričių, kur vaistai vis dar neatrasti, yra jau visai nedaug – tai kai kurie vėžiniai susirgimai, viena kita virusinė liga ir pan..

Apie realią padėtį farmacijos pramonėje daug ką sako viena nesena istorija su viena didele lietuviška įmone, importavusia vaistus nuo vėžio: pakankamai veiksmingo preparato įvežimas buvo sustabdytas, vietoj jo pasiūlant belenkiek kartų brangesnį vaistą, vien todėl, kad senas vaistas buvo generinis, kitaip tariant – nepakankamai pelningas. SAM tada laidė žaibus, bet istorija kažkaip nutilo, nors šimtai, jei ne tūkstančiai onkologinių pacientų prarado galimybę išgyti. Kas norite – pakapstykite po paieškas, atrasite.

Farmacijos pramonė yra neabejotina ACTA rėmėja: ten, kur pardavimus lemia ne vaistų efektyvumas, o tik reklamuojami brendai, yra galimybė prasisukti. ACTA leis uždėti puikius naujus barjerus pigių vaistų gamintojams ir importuotojams. Nenorite vietoj paprasto paracetamolio pirkti 10 kartų brangesnes tabletes vien todėl, kad jos apsaugotos prekės ženklu, o generinės esą klaidina vartotoją savo pavadinimu? Tokiu atveju jūs esate farmacijos kompanijų priešas. Priešas, kurį reikia uždrausti.

O taip, ir tie patys esą autorių teisių saugotojai

Aš apie tuos autorių teisių gynėjus jau esu rašęs kadaise. Ten galima rasti puikių pavyzdžių, kaip parazitinis pseudoverslas naikina atlikėjus, kiša klausytojams autotiunintas šiukšles ir skandina visus, kas tik gali konkuruoti. Poveikis kitai pramonei – irgi žinomas: istorijas apie tai, kaip kompaktinių diskų gamyba buvo užstabdyta krūvai metų, o skaitmeniniai magnetofonai išvis sunaikinti, atsimena kiekvienas, kas tik bent truputį domėjosi garso atkūrimo technikos raida. Bet čia dar įdomiau pati tų autorių teisių gynėjų retorika, kuri pačių autorių požiūriu vargu ar ką nors bendro su autorių gynimu turi.

Beveik kiekvienas panašus gynėjas pasakoja apie kažkokias menamas vagystes taip, lyg jos būtų faktas. Esą kažkas, kas įsirašo kokią nors dainą – tai vagis. Tokia retorikos rūšis – tai tiesiog klasikinis propagandos ėjimas, ryškiausiai žinomas iš XXa. pradžios, kai komunistai skleidė pasakojimus apie buržuazinius imperialistinius kraujasiurbius, o nacistai – apie žydiškus vertelgas. Tokia propaganda yra labai elementari: sukuriama kokia nors sąvoka, kuri nieko nesako paprastam žmogui, o paskui į ją kemšami du dalykai: vienas – tai visos blogybės, kokias tik galima sugalvoti, o kitas – tai tie, ką reikia persekioti. Kai vienoje sąvokoje susipina visokios blogybės ir kokia nors žmonių grupė, visiems ima atrodyti, kad ta žmonių grupė kalta dėl visokių blogybių.

Būtent taip yra daroma su piratavimo sąvoka: ji yra dirbtinė, kuriama visokių pramogų industrijos atstovų, prie jos kabinančių viską, kas papuola. Žmonės išmoksta tą žodį su jam priskirtu prasmingumu, žmonės išgirsta, kas kalti, ir jie patiki. Juk labai retas teužsiima kokiomis nors semantinėmis dekonstrukcijomis, tiesa?

Piratavimas neegzistuoja, tačiau yra kai kurios pseudoverslo grupės, kurios nori, kad piratavimas egzistuotų. Nes tiktai taip jos gali paaiškinti, kodėl jos renka mokesčius iš kavinių ar kirpyklų už tai, kad šios paleidžia groti radiją. Nes tiktai taip šios grupės gali paaiškinti, kodėl jos susirenka pinigus, kuriuos turėtų esą padalinti autoriams, o išties sunaudoja savo reikmėms. Tai juk puikus verslas – susirinkti pinigus ir viskas. Puiki ir teisėta reketavimo forma – pagal įstatymus.

Autoriai su tomis teisėmis ir jų turtiniais reikalais praranda ryšį vos tik kažką sukuria, nes tos teisės parduodamos, o paskui jau jomis naudojasi visai ne tie, kas buvo tikri kūrėjai. Taigi, triukšmas apie menamą autorių teisių gynimą paprastai yra keliamas ne autorių, o tų, kas autorius išnaudoja. O jei dar kam nors kyla klausimas apie tai, kaip turtinių autorių teisių sistema griauna ekonomiką, siūlau paskaityti O’Reilly straipsnį – viena iš sėkmingiausių leidybos kompanijų kalba apie vadinamosios intelektualinės nuosavybės realijas.

Čia galime prisiminti dar ir vadinamuosius patentų trolius (nors nesuprantu, kodėl jie vadinami troliais, nes jų tikslas – ne trolinti, o grobti pinigus): daugiausiai JAV įmonės, kur yra atvirai supuvusi ir idiotizmu dvokianti patentų sistema, registruoja patentus viskam, kam papuola, o paskui terorizuoja kokius papuola gamintojus. Beje, čia galime prisiminti ir Google, kurie užsipatentavo savo paieškos algoritmą, bibliotekininkams puikiai žinomą šimtus metų: aukštai vertinti tuos informacijos šaltinius, kuriuos kiti nurodo dažniausiai. Patentai ir su jais susijusios autorių turtinės teisės jau seniai neskatina progreso – šiais laikais jos padeda uždirbti sukčiams. Aišku, tie sukčiai yra suinteresuoti ACTA ir panašiais įstatymais.

Tuo tarpu muzikos ir kino industrijos jau susiduria su problema: jos tampa niekam nereikalingomis. Kam reikia kokios nors įrašų platinimo firmos, jei savo muziką galima platinti internete? Kam reikia kokios nors įrašų firmos, jei net ir be studijos, su paprastu keliasdešimt litų kainuojančiu mikrofonu ir kompiuterine garso korta galima įrašyti savo dainavimą ne ką blogiau, nei prieš poros dešimtmečių senumo profesionalioje studijoje? Jei tokį įrašą darant ir atsiras kažkokių garso trūkumų, tai viską galima pataisyti kompiuteriu. Muzikos industrija jau prarado netgi tą siaurą nišą, kur dainuodavo atlikėjai, neturintys nei balso, nei klausos: viską keičia pigus autotiuningas. Įsirašei, pasėdėjai prie kompiuterio, pasimokinai kažko, paknebinėjai – štai ir esi konkurentas.

Manote, kad įrašų kompanijoms reikia konkurento kiekvienuose namuose? Aišku, kad ne. Būtent tai ir yra priežastis, dėl kurios jie nori uždrausti viską. Beje, ar žinote, kad viena iš įrašų kompanijų renka pinigus iš visų, kas dainuoja „Happy Birthday“? Pasidomėkite, atrasite netgi atvejų, kai šios atstovai nutraukinėdavo vaikų šventes darželiuose ir už gimtadienio metu sudainuotą vaikišką dainelę dalindavo baudas. Ta kompanija – tai vienas iš galingiausių muzikos industrijos monstrų.

Su filmais – irgi ta pati situacija, tik ji yra kiek užvėlinta, nes kompiuteriai, kurie leistų rodyti filmus ir juos redaguoti, atsirado kiek vėliau, o ir patys filmai – kiek sudėtingesnis dalykas, sunkiau padaromas. Bet ir čia jau auga nauja karta – tai tie žmonės, kurie kuria patys. Jau dabar namuose įmanoma sukurti filmą, kuris būtų meniškas, išraiškingas, turėtų siužetą ir mintis. Turėtų visą tai, ko neturi holivudiniai fufeliai. Manote, kam nors Holivude reikalingi konkurentai?

Jūs esate konkurentai tiems autorių teisių gynėjams. Ne dėl to, kad kažką kopijuojate, o dėl to, kad kažką kuriate ir konkuruojate su jais. Jūs nenorite žiūrėti į olialiaškinius fufelius, tačiau ko nors geresnio ta pramonė nesukuria. Todėl didžiausiu antipiratų priešu tampa autoriai ir jų skaitytojai, klausytojai, gerbėjai. Jūs imate ieškoti alternatyvų, jas kurti – ir taip tampate konkurentais. Priešais, kuriuos reikia uždrausti.

ACTA turi tapti antsnukiu visuomenei

Taip, ponai ir ponios. ACTA yra ne autorių teisių saugojimui. Ji yra tiktai tam, kad būtų suvaržytos jūsų teisės. Kiekvienas iš jūsų yra konkurentas politikams, nes turite savo nuomonę. Kiekvienas iš jūsų yra konkurentas maisto pramonei, nes galite turėti savo daržą, kuriame užsimanysit augintis natūralius produktus. Kiekvienas iš jūsų esate pažeidėjas, nes galite pirkti daržoves ar mėsą iš nepriklausomų ūkininkų. Kiekvienas iš jūsų esate pažeidėjas, nes norite nebankrutuoti, jei susergate. Kiekvienas iš jūsų esate nusikaltėlis, nes galite dainuoti, skaityti ir matyti. Kiekvienas iš jūsų esate nusikaltėlis, nes nenorite mokėti už tai, ko nenorite.

ACTA numato ir baudžiamosios atsakomybės įvedimą už menamus piratavimus. Už tuos pačius piratavimus, kuriuos išsigalvoja parazitinės įmonės, kuriančios ne realią vertę, o išnaudojančios įstatymų spragas, lobizmą, korupciją, kyšius – vien tam, kad įsitvirtintų rinkoje ir terorizuotų savo pasirinktas aukas, grobdamos pinigus. Tokioms įmonėms reikia galimybės terorizuoti visus – taip jos uždirba pinigus.

Ir be abejo, visokie įstatymai, numatantys persekiojimą už kokį nors esą neteisėtą intelektinės nuosavybės ar prekinių ženklų naudojimą, yra puiki priedanga bet kam, kas tik nori užčiaupti burnas kritikams. Atsimenate Scientologijos bažnyčią? Visus savo kritikus jie kelis dešimtmečius persekiojo, remdamiesi teiginiais, esą kritikai neteisėtai naudoja Scientologijos bažnyčios prekinius ženklus, minėdami tokius pavadinimus, kaip “dianetika”, “scientologija”, “tetanai” ir pan.. Lietuvoje irgi galime prisiminti, kaip kažkokiomis autorių teisėmis bandė dangstytis Henriko Daktaro aplinka, nusprendusi užbylinėti žurnalistą Dalių Dargį.

Nėra nei vieno žmogaus, kuris nenukentėtų nuo ACTA. Tiesiog yra nedidelės grupelės žmonių, kurios kenčia nuo žmonių laisvės. Štai jos ir nori užsitikrinti savo pajamas. Užsitikrinti, užmaudamos antsnukį mums. Kiekvienam iš mūsų.