A. Simanonytė. Kuo Čikagos „trokistai“* pavojingi Lietuvai?

Čikagos lietuvių bendruomenėje – sujudimas. Sugavo šnipą!  Lietuvos kenkėją ir išdaviką! Ir  tas šnipas – ne kas kitas, bet gerai žinomas žmogus Čikagoje, jau dvidešimt metų čia gyvenantis auksinio balso dainininkas iš Lietuvos – Liutauras Čeprackas. Tokia žinia negali prasprūsti nepastebėta. O kas, jeigu jis ir čia vertėsi kenkėjiška veikla, jei ir iš čia siuntė pranešimus Lietuvos ir Rusijos kagėbistams? Gal kažkas iš bendradarbių matė jį įtartinai nukreipus „troko“ anteną, perdavinėjant žinias, kaip pasiskirstę JAV ginkluotosios pajėgos, kur telkiama kariuomenė ar gabenami ginklai? Pavojingas žmogus! Nesvarbu, kad tiek metų sau tyliai vairavo „troką“. Žinom mes tuos „trokistus“ – nė vienu iš jų negali pasitikėti!

Seniai žinoma tiesa, kad geriausiai dideles paslaptis slepia mažos paslaptys. Sausio 13–oji – tai  diena, kai mūsų tauta dar ir dar kartą susimąsto apie savo laisvės kovą, Nepriklausomybės kelią,  apie pasipriešinimo judėjimo prasmę bei pamokas. Tą dieną kaip niekada aštriai iškyla neatskleistų nusikaltimų tautai klausimas, o akys vėl ir vėl krypsta į tuos, nuo kurių tai priklauso.

Tačiau, nors jau praėjus tiek metų po Nepriklausomybės paskelbimo, Lietuvoje tebesistengiama, kad tų klausimų iškiltų kuo mažiau. Ir tada labai praverčia liaudžiai paruošti „saldainiai“– tokie kaip Liutauro Čepracko byla.

Kiekvienam nors kiek blaiviai mąstančiam akivaizdu, kad toks demonstratyvus jau 20 metų iš Lietuvos išvažiavusio ir jokioje visuomeninėje veikloje nedalyvaujančio žmogaus bylos paviešinimas – parodomasis Skruzdėlytės teismas, norint apsaugoti Dramblį. Sakykit, kam šiandien aktualus ramiai sau „troko“ vairą sukinėjančio ex–dainininko bendradarbiavimas su KGB? Na, jei kažkam ir aktualus, tai tikrai nedaugeliui. Tuo labiau, jis nėra svarbus valstybiniu mastu. Logika būtų tokia – jeigu jau tokios mažos žuvies pagavimas tampa nacionaline naujiena, visos didelės žuvys – seniai išgaudytos. Deja, taip nėra.

Kas atsakys į klausimą, kodėl KGB bendradarbių sąrašai nebuvo paskelbti tik iškovojus Nepriklausomybę?  Kodėl tie žmonės – kai kurie dar ir dabar – slepiami ir ginami įstatymo arba dar blogiau – yra valdžioje? Argi tie, kurie turėjo įtakos pirmaisiais Nepriklausomybės metais, to nežinojo? Akivaizdu, kad žinojo, tačiau „tylėjimas už tylėjimą“ kažkam buvo vienintelė sąlyga patekti į valdžios olimpą.

Liustracijos įstatymas. Lietuvos gėda ir pagrindinė priežastis, kodėl šiandien esame ten, kur esame. Atsakymas į klausimą, kodėl per 20 Nepriklausomybės metų mūsų valstybės valdymas tapo visiškai paralyžiuotas, o apie sunkiai įsivaizduojamo masto korupciją, suformuotą buvusių  nomenklatūrininkų, rašo ne tik mūsų, bet ir Europos spauda. Specialiai šį įstatymą vilkindami, jo peripetijomis prisidengę, buvę KGB rezervistai ne tik sugebėjo tiek metų nepapulti į visuomenės akiratį, bet ir užimti pačius aukščiausius valdžios postus. Prisiminkime garsiąsias KGB rezervistų Antano Valionio ir Arvydo Pociaus bylas, prieš keletą metų užėmusius Lietuvos Užsienio Reikalų ministro (!) ir Valstybės Saugumo Departamento (!!) direktoriaus postus. Svarbiausia net ne tai, kad šie žmonės tiek metų sugebėjo slėpti savo bendradarbiavimą su KGB, o tai, kad šiam faktui išaiškėjus, Seimas dar ilgai svarstė, ar liepti jiems atsistatydinti, ar leisti dirbti toliau.

Tačiau ko galima tikėtis iš Seimo, jeigu Lietuvoje tuo metu žalią šviesą sovietiniams kolaborantams davė pats prezidentas? V. Adamkui labai padėjo tai, kad dėka savo amerikietiškos pilietybės, jis tuo metu atrodė bene mažiausiai įtartinas žmogus. Ką jau ką, bet įsivaizduoti, kad KGB struktūros galėjo kažką užverbuoti ir Amerikoje – buvo labai sunku. Bet ar tikrai? Galbūt pagaliau atėjo laikas Valdui Adamkui pateikti klausimą – kaip jis be pašalinės įtakos susiprotėjo vetuoti tas Liustracijos įstatymo pataisas, kurios KGB rezervistams būtų uždarę kelius į valstybines struktūras?  Juk tik  jo dėka tie keliai ir vėl buvo palikti atviri keletui  metų.

Viešinti ar neviešinti tokius žmones kaip L. Čeprackas – sudėtingas klausimas. Tačiau mane labiau jaudina ne tai. Mane jaudina tai, kad pavojingumo laipsnis tų, kurie „išviešinami“ ir tų, apie kuriuos tylima, labai skiriasi.

Nevienodi žmonės, nevienodos užverbavimo sąlygos, nevienodi nusikaltimai. Kiek prisimenu, man nuo pat vaikystės šeimoje buvo aiškinama, kas gali laukti ateityje, kaip KGB gali bandyti mane užverbuoti, kaip turėčiau atsilaikyti, ką sakyti, ko nesakyti ir pan. Tačiau ne visi turėjo tokią atsparumo kalvę, ne visus taip auklėjo. Būdavo, kad žmogus padaro visiškai nežymią kvailystę –  na, galbūt girtas papuola į blaivyklą ir bijo, kad nesužinotų darbe, nuklysta su svetima moterimi,  įkliūva su geltonąja literatūra – o „paklydusių ėriukų“ medžiotojams tai – jau pakankamas pretekstas. Už tylėjimą ar nesodinimą į kalėjimą tuojau pat būdavo siūlomos naujos „pareigos“.

Įdomu, kad dėl L. Čepracko praeities labai nustebo jo buvę kolegos – žinomi dainininkai, kartu dainavę estradiniuose ansambliuose „Nerija“ bei „Oktava“. Pasak jų, tuose kolektyvuose niekuomet nebuvo saugomasi, ką ir kaip  kalbėti, buvo aštriai pasisakoma prieš esamą santvarką, dažnai ta tema juokaujama. S. Povilaitis prisimena, kaip važiuojant į užsienį, visokiose įmanomose vietose buvo slepiama valiuta ir jokių „įdavimų“ niekada nebuvo. E. Kučinskas apskritai Čepracką prisimena kaip žmogų, su kuriuo „buvo galima eiti į žvalgybą“.

Nežinau L. Čepracko biografijos, scenarijų galėjo būti daug. O gal jis iš tiesų – idėjinis komunistas, ir tai, kad pas jį dabar savaitgalio vakarais „išsikepti barbekiu“ ateis dar mažiau svečių– pelnyta bausmė.  Žinau viena – ne tie žmonės šiandien kenkia mūsų valstybei ir ne jų demaskavimas turėtų būti saugumo organų prioritetas. O kuo pabrėžtiniau tokių  skruzdėlyčių bylos garsinamos, tuo aiškiau, kad tai priedanga tiems, kurių neliečiamumas mūsų valdžios žmonėms yra pirminė užduotis.

O pabaigai – scenarijus, apie kurį šiandien labai nejauku girdėti. Maždaug prieš metus Lietuvos Krašto apsaugos ministrė, konservatorė (!) Rasa Juknevičienė Seimui pateikė Valstybės ir tarnybos paslapčių pakeitimo projektą, kuriame siūloma, kad anksčiau SU SOVIETINĖMIS SAUGUMO STRUKTŪROMIS BENDRADARBIAVĘ ASMENYS, kuriems netaikomi veiklos apribojimai, ĮGYTŲ TEISĘ DIRBTI SU SLAPTA VALSTYBINE INFORMACIJA. Čia reikia dar kartą pabrėžti, kad tai – ta pati Rasa Juknevičienė, kuri ištisai flirtuoja su NATO ir nenuilstamai kalba apie Lietuvos armiją bei  saugumą.

“Iki ko nusirito Lietuvos valstybė, jeigu Seime svarstoma galimybė buvusiems kolaborantams suteikti teisę dirbti su valstybės paslaptimis!“ – tokiais žodžiais spaudoje dėl Krašto apsaugos ministrės poelgio piktinosi konservatoriai, o kairieji, nors ir labai nustebę, sakė, jog džiaugiasi kad pagaliau „kažkas apšvietė konservatorių protą“. Laimei, kontroversišką ministrės siūlymą atmetė Seimas, tačiau kažin, ar šis faktas neparodo, jog senoji sistema net nesiruošia pasiduoti. Kaip tik atvirkščiai – ji persitvarko ir kuo toliau, tuo išradingiau pasirenka naujas aukas. Juk tokio rango valstybės pareigūno lojalumas tokiems įstatymams – tai ne tas pats, kas Čikagos „trokisto“ 20–ies metų senumo nuodėmės!

_______________
* „Trokistas“ – ilgų nuotolių sunkvežimio vairuotojas, amerikoniškas barbarizmas iš angl. truck –sunkvežimis, Lietuvoje vartojamo rusiško barbarizmo „furistas“ atitikmuo. Alkas.lt pastaba.