I.Baranauskienė. Leiskim žudikams kalbėti – galiausiai jie vis tiek pasako tiesą

Šiemet Sausio 13-oji buvo „pažymėta“ įvairiomis provokacijomis, iš kurių turbūt ryškiausia portalo „Komsomolskaja pravda“ 2012 m. sausio 12-13 d. paskelbtas interviu su Vilniaus televizijos bokšto šturmo herojumi – tuometiniu grupės „Alfa“ vado pavaduotoju atsargos pulkininku Michailu Golovatovu.

Faktas, be abejo, šlykštus, tačiau, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera: po paleidimo Austrijoje sparnus išskleidęs „didvyris“ atsiskleidė taip, kaip niekada nebūtų atsiskleidęs, pavyzdžiui, teisme.

Sovietmečiu gyvavo anekdotas apie žudiko pasiaiškinimą tardytojui – neva auka pati nukritusi ant peilio… dvidešimt penkis kartus. Michailo Golovatovo „legenda“ iš tos pačios serijos, tik dar absurdiškesnė.

Iš pradžių jis pasakoja šykščiai: „Manifestantai buvo apsupę pastatą glaudžiu žiedu – nei tankų daliniai, nei desantininkai prasiveržti negalėjo. Aplenkę minią, prasiveržėme iš užpakalinės pusės – čia nebuvo tokios žmonių gausos. Išdaužę langus ir įbėgę į vidų, susidūrėme su fiziniu pasipriešinimu. Mes kariavome Afganistane ir buvome laikomi pasirengusiais žmonėmis, bet čia buvome savo šalyje ir panaudoti ginklų nė negalvojome. Rankinės kovos priemonėmis išstūmėme žmones iš pirmojo aukšto…“

Išties, nelaukime, kad pulkininkas pasakotų apie tai, kaip jo komanda, „nė negalvodama naudoti ginklų“, nušovė Igną Šimulionį – septyniolikmetį moksleivį, jauniausią iš visų tą naktį žuvusiųjų – pasitikusį užpuolikus vandens čiurkšle. Nepasakoja jis ir apie tai, kad, vos užėmęs bokštą, puolė šaudyti į minią pro antrajame aukšte buvusio cecho langus – tai matė VRTC cecho viršininkas Algirdas Ramanauskas, besislepiantis ten su penkiais kolegomis. Ir dar daug ką pulkininkas nutyli, tačiau, kaip sakoma, leisk žudikui kalbėti, ir galiausiai jis vis tiek pasakys tiesą ar bent jau susipainios savo meluose.

Taigi panagrinėkime į tolesnį pulkininko Golovatovo pasakojimą: „Apie trečią nakties klausausi pranešimo apie veiksmus antrajame objekte – telecentre. … Paskui per radijo stotelę pradėjo eiti pranešimai iš užkardos viršininko, kad vyksta šaudymas iš artimiausių namų ir kad yra aukų civilių tarpe. Karinių mašinų ir tankų vairuotojai-mechanikai, buvę šalia bokšto, pranešinėjo, kad apšaudoma karinė technika.“

Nesiimu spręsti, kas davė pagrindo kalboms apie snaiperius – baimė akys (o šiuo atveju ir ausys) didelės. Tačiau fiksuokime laiką: pranešimai pasigirdo apie 3.00-3.30 val. O tą naktį dirbusių medikų teigimu, pirmoji greitosios pagalbos mašina su sužeistaisiais į ligoninės kiemą įlėkė, dar Eglei Bučelytei esant ekrane, t. y. ne vėliau, kaip 2.15 val. Romualdas Burba, Vilniaus pirmosios klinikinės ligoninės traumatologijos skyriaus vedėjas, atlėkęs į darbą keliomis minutėmis vėliau, taip pat prisimena, kad rado ten jau du lavonus ir begalę sužeistųjų. Audroniaus Ažubalio sausio 13-osios nakties stenogramoje užfiksuota: „2 val. 52 minutės. … Jau yra penki lavonai su šautinėm žaizdom.“ Taigi menami snaiperiai „pavėlavo“ į žudynes mažų mažiausiai viena valanda.

Be to, kariškiams anaiptol nepasirodė, kad jie šaudo į civilius. Dar kartą cituoju Golavatovą: „Karinių mašinų ir tankų vairuotojai-mechanikai, buvę šalia bokšto, pranešinėjo, kad apšaudoma karinė technika.“ Golovatovo pasakojimas apie jo tolesnius veiksmus taip pat skirtas patvirtinti grėsmės realumui: „Pranešiau, kad perdavėme objektą saugoti konvojaus kariams ir išvykstame į dislokacijos punktą. Pasakiau: važiuosime tik po šarvu, nes pats mačiau žybsnius ant stogų. Privažiavo trys BTRʼai, mes susėdome į desantininkų skyrius ir išvykome į divizijos štabą. Keturiose vietose į mus nuo tiltų mėtė bordiūrų akmenis…“

Bet, ponas specialiųjų pajėgų karininke, argi tai „Alfos“ vertas žygis – sprukti, palikusi konvojų snaiperių taikinyje, ir dar niurzgėti dėl nuo tiltų svaidomų akmenėlių?!

Pulkininkas Golovatovas, matyt, ir pats supranta, kad atrodo nelabai gražiai, tad apsidrausdamas užbaigia pasakojimą galiu paaimanavimu: „Jei būčiau buvęs informuotas apie ginklų panaudojimo galimybę iš Sąjūdžio pusės – negi nebūčiau ėmęsis atsakomųjų veiksmų? Turėdamas snaiperių šautuvų su naktiniais taikikliais, negi nebūčiau tų snaiperių suradęs?..“

Išties, prieš kuriant legendas apie Sąjūdžio snaiperius, į šitą klausimą reikėtų atsakyti, antraip „Alfą“ belieka skelbti tiesiog nevykėliais. Tačiau mūsų Sausio 13-osios bylai iš pastarojo pasisakymo aktualiausia tai, kad pulkininkas Golovatovas pats prisipažįsta, turėjęs savo arsenale ne tik automatinių ginklų, bet ir snaiperių šautuvų su optiniais naktinio matymo taikikliais. O tai reiškia, kad „sensacingoji“ Algirdo Paleckio medžiaga apie bokšto aplinkoje girdėtus lygiavamzdžių šūvius ir žmonių sužeidimus medžioklinėmis kulkomis yra tik dar vienas įkaltis prieš agresijos vykdytojus. Taigi kartoju – leiskime nusikaltėliams kalbėti, ir jie išsiduos.

Vis dėlto vieną dalyką Golovatovas atskleidžia visiškai sąmoningai – būtent Michailo Gorbačiovo vaidmenį, organizuojant agresiją prieš Lietuvą. Jis pasakoja: „Atskridome į Vilnių sausio 11-ąją dviem lėktuvais, įsikūrėme divizijos štabe, apsisprendėme dėl datos – naktį iš 12-osios į 13-ąją – apie ką Gorbačioviui buvo pranešta asmeniškai…“

Net nusikaltėlių pasaulyje galioja tam tikras garbės kodeksas, reikalaujantis saviškius dengti. O štai Sovietų Sąjungos specialiųjų pajėgų pulkininkas savo prezidentą ir vyriausiąjį kariuomenės vadą skandina, nė akim nemirktelėjęs…

Ir ne dėl to, kad smerktų, atsibudus sąžinei – ponas tiesiog įsižeidė, kad grįžęs Maskvoje nesulaukė iškilmingo sutikimo: „Paprastai, kai grįždavome iš operacijos, mus sutikdavo kas nors iš mūsų vadovybės – arba viršininkas, arba centrinio KGB aparato atstovas. O šįkart mes 40 minučių stovėjome ant lėktuvo tako, iškėlę karstą – buvo tik „Alfos“ vadas Viktoras Karpuchinas ir žuvusiojo leitenanto tėvas…“ Ir dėl šito Golovatovas, gaunantis karininko pensiją, atostogaujantis Alpių kurortuose ir šiaip jau neturintis priežasčių skųstis gyvenimu, nesitveria pykčiu jau dvidešimt vienerius metus: „Lietuvoje turėjo būti įvestas prezidentinis valdymas. Būtent į tai viskas ir buvo orientuota – įgalinti transliacijos Lietuvoje organizavimą, nes turėjo būti Gorbačiovo kreipimasis. O paskui Michailas Sergjevičius pareiškė: „Aš pirmą kartą apie tai girdžiu“… Bet jeigu štabas su juo kalbėjosi naktį į sausio 13-ąją! Aš dar atminties nepraradau, ir ne 50 metų praėjo, o tik 20…“

Ačiū, ponas karininke, už jūsų puikią, nors ir truputį selektyvią atmintį. Jūsų interviu svariai papildys Sausio-13 bylą – jeigu ne prokurorams, tai bent mums, eiliniams šių įvykių dalyviams, detalė po detalės dėliojantiems savo istoriją.

Prie interviu su pulkininku Golovatovu „Komsomolskaja pravda“ pridėjo nuotrauką: jaunutis savanoris Aukščiausiosios tarybos rūmuose miega, apsikabinę šautuvą, kitas – taip pat su šautuvu – sėdi šalia, tarsi saugodamas bičiulio miegą. Matyt, norėta pagrįsti legendą apie ginkluotus ir labai pavojingus Sąjūdžio snaiperius. Bet vaikinukas, pažadintas fotoaparato spragtelėjimo šypsosi. Į objektyvą ir istoriją ir net save po daugel metų jis žvelgia mieguistomis, tačiau ramiomis akimis. O „Alfos“ vyrai kameras daužė… Tuo turbūt viskas ir pasakyta.