L.V. Medelis.Trečiasis pasaulinis prasidėjo vakar. Miegojote?

Žmogui, nors šiek tiek besidominčiam pasaulio reikalais, į akis krinta įvykiai ir faktai, kurie lyg patys klojasi į vis aiškiau įžvelgiamą dėlionės paveikslėlį. Atrodo, betrūksta visai nedaug, kad įvyktų tai, apie ką net nenorime galvoti. O „tai“ galimas dalykas jau vyksta. Pavyzdžiui, yra pastebėta, kad artėjant karui, visuomenės santykiai daugelio šalių viduje ir valstybių politika sparčiai gręžiasi nuo bet kokių moralinių vertybių. Žinoma, vertinimai subjektyvūs, todėl pamatuojamų įrodymų pateikti sunku. Tačiau akivaizdu, jog Orveliški sapnai pildosi, ir kalbos apie demokratiją, laisvę, lygybę dažnai tėra vien sklandūs tekstai papildantys gražius paveikslėlius TV ekranuose. Realybė yra priešinga. Priešinga „juodai“.

Įvykiai rutuliojasi keliuose lygiuose: valstybiniame, atsiradus valiutiniam ginklui, kai šalys susiduria su nepakeliama finansinio prasiskolinimo našta, ir  tarptautiniame, kai konfrontacija atsiranda ne tik tarp valstybių, bet ir tarp kontinentų.

Zbignevas Bžezinskis (Brzezinski)  JAV politologas ir ne vieno prezidento patarėjas spalio viduryje iš Prancūzijos prezidento Valeri Žiskar d‘Esteno (Valery Giscard d’Estaing)  priimdamas Tokvilio premiją Normandijoje, pasakė įdomią kalbą, kurioje nemažai dėmesio skyrė šio pasaulio realijoms ir ateities vizijoms. Pateiksiu keletą citatų:

– „Nors yra demokratiška, ji (JAV – aut.) tampa nieko gero nežadančių socialinių kraštutinumų šalimi su milžinišku atotrūkiu tarp  nedidelės super turtingųjų grupės ir vis didėjančio skaičiaus praktiškai neturinčiųjų nieko. Šiandieninėje Amerikoje 1 proc. turtingiausių šeimų valdo 35 proc. visų šalies turtų, tuo tarpu spektro apatinė 90 proc. dalis valdo maždaug 25 proc. nacionalinių gėrybių. O pagrindas dar didesniam susirūpinimui turėtų būti faktas, kad didžiuma kongresmenų ir senatorių, taip pat ir didžioji dalis vadovaujančiųjų vykdomosios valdžios valdininkų pakliūva į labai turtingų kategoriją, vadinamąjį vadovaujantįjį 1 proc.“

– „Šiandien skubios milijardų dolerių transakcijos vyksta tiesiog per keletą sekundžių; iš esmės savo pobūdžiu dažniausiai spekuliacinės ir nieko bendro neturinčios nei su technologinėmis inovacijomis, nei naujomis užimtumo formomis, jos akimirksniu sukuria beprecedentinio masto turtus nedaugeliui išrinktųjų“.

– „Vakarai smunka, nes jiems neužtenka valios vienytis, tuo tarpu Rytai keliasi, nors taip pat susiduria su egoistiško varžymosi bei potencialių konfliktų tarp pirmaujančių šalių pavojumi.“

– „…globali valdžios krizė tampa dar sudėtingesnė nelauktai atsiradus netikėtam masių politinio pabudimo fenomenui. Šviežiausią pavyzdį matome arabų pasaulyje, t.y. universalioji politinio pabudimo realybė dabar yra interaktyvaus ir nepriklausomo pasaulio bendras produktas, susietas žaibišku vizualiniu ryšiu“. Pasak Bžezinskio, prisideda ir jaunimo demografinis sprogimas, kurį palaiko nesunkiai mobilizuojami ir neramūs universitetų studentai bei socialiai neginami bedarbiai. „Visos grupės yra pasipiktinusios turtingesne žmonijos dalimi ir ypatinga savo vadovų korupcija. Šis pasipiktinimas ir nepasitenkinimas valdžia bei privilegijomis padeda įpūsti populistines aistras su potencialiai sprogstamu virsmu į stambius tarptautinius neramumus“

Ne vienas iš mūsų tikriausiai galėtų teigti: „Visa tai aš žinojau, tik nemokėjau pasakyti“. Tačiau Zbignevas Bžezinskis – ne mes, jis yra iš tų žmonių, kurie ne tik samprotauja. Jų samprotavimai girdimi, į juos atidžiai įsiklausoma, todėl jie veikia ir net keičia pasaulio realybę.

Pėstininkai  išrikiuoti

Pasaulis keičiasi taip sparčiai, kad Z.Bžezinskio įžvalgos kai kuriais atvejais atrodo tik konstatacija to, kas jau vyksta. Štai prancūzų „Agora vox“ rašo: „Pasaulio šešėliniai lyderiai praktiškai jau sustatė pėstininkus ant lentos. Teliko paspausti mygtuką, kad būtų paleistas naujas konfliktas, susijęs su Iranu“.

Kai Graikiją, Portugaliją, Italiją, Ispaniją pradeda krėsti finansinis drebulys, kai Prancūzija gali netekti finansinio reitingo AAA, o tarptautinių banksterių  (įdomus naujadaras – aut.) apetitai nemažėja, niekas negali pasakyti, kada Europos Sąjunga subyrės kaip kortų namelis.

Prancūzų politikas Bernaras Kušneris (Bernard Kouchner) dar 2007 m. yra pasakęs: „Reikia ruoštis blogiausiam, o blogiausia yra karas“. Amerikiečių ekonomistas Lindonas Larušas (Lyndon LaRouche) pritaria: „Jeigu esate nors šiek tiek susipažinę su istorija, bus aišku, kad esame ant Trečiojo pasaulinio karo, kuris bus blogiausias iš visų, slenksčio. /…/  Visa tai, žinoma, nėra tikslu, tačiau  daugiau, nei tikėtina“.

Kai kas sako, jog karas prasidėjo Jugoslavijos bombardavimais. Kiti kalba, jog Muamaro Kadafio nuvertimas Libijoje – blogas ženklas, pasmerkiantis pasaulį atsitraukti į praeitį. Spalio pabaigoje žiniasklaidoje šmėkštelėjo nekalta žinutė su joje cituojamais rytų arabų valstybės Kataro generalinio štabo generolo žodžiais apie karą Libijoje: „Mes buvome tarp viso to, šimtai Kataro kareivių buvo visuose regionuose“. Kas gi yra Kataras, pretenduojantis vadovauti sąjungai, kuri „remtų Libiją, pasibaigus NATO misijai“? Šalies valdymo forma – absoliutinė monarchija; valstybės vadovas – emyras trijų žmonų apsuptyje; demokratinių institucijų – nėra; rinkimų – nebūna; politinių partijų – negali būti; profesinės sąjungos – uždraustos; tikėjimo laisvė – nenumatyta. Moterys gali vairuoti automobilį (berods, tiktai ne keliais), tačiau šariatas leidžia jas mirtinai užmėtyti akmenimis, pavyzdžiui, už neištikimybę. Keistoka, kad nugalėtojams atrodo, jog  geriau pavesti kurti kaip tik tokią „demokratiją“ įkūnysiantiems katariečiams. Ar kaina busadekvati? Nepatvirtintais duomenimis iki Kadafio nuvertimo per neramumus Libijoje žuvo 3000 žmonių. Pasibaigus (ar tikrai?) konfliktui, suskaičiuota 60 000 lavonų.

O žvelgdami į TV ekranus, mes su jumis manėme, kad pulkininką Kadafį nuvertė tie į debesis kalašnikovais pyškinantys sukilėliai. Yra duomenų, kad britų specialieji padaliniai taip pat kurį laiką kariavo ne tik ore – apie ką buvo garsiai trimituojama, – bet ir ant žemės.

Ką mes žinome, kiek tai kainuoja

Libijoje mes ekranuose karo nematėme; „satrapo“ mirtis ten jau apipinama legendomis, ir gal tik todėl, kad filmavimo mobiliaisiais telefonais kokybė dar prastoka. Legendos sako, kad Kadafis gyvas, o iš šykščių žiniasklaidos pranešimų galima spėti, kad mūšiai tebesitęsia. Afganistanas? Ten kartkartėmis nukrenta amerikiečių sraigtasparnis arba netyčia žūsta keliolika civilių. JTO duomenimis nuo 2002 m., kai į šalį įžengė amerikiečiai ir NATO, iki 2007 metų šalyje opiumo gamyba padidėjo 40 kartų, iš čia pasauliui tiekiama 90 proc. heroino. Palyginti su pernai šiemet opiumo gamyba turėtų padidėti 61 proc.

Karas Irake Amerikai kainavo apie trilijoną dolerių ir apie 4500 JAV kariškių gyvybių, o švelniausiais skaičiavimais nuo 2003 metų šalyje žuvo daugiau nei 100 tūkstančių žmonių. Ten tebetvyro įtampa, ir nežinia, kaip klostysis įvykiai, kai iš jos  gruodžio 31-ąją pasitrauks paskutinis ginkluotas amerikietis.

Panašių faktų, kaip įtvirtinama Vakarietiškoji demokratija galima parankioti daugiau. Visi jie primintų Indijos kovą už higieną. Siekdama pagerinti sanitarijos sąlygas vargingiems gyventojams, valstybė pastatė keletą milijonų tualetų, bet žmonės juose ėmė laikyti ožkas bei vištas ir toliau pritūpdavo ten, kur gražesnė gamta arba matomi Himalajai. Demokratijos taip pat neįmanoma įskiepyti jėga arba finansinėmis injekcijomis. Svarbu dar štai kas: nežinome, arba per vėlai sužinome, kas vyksta aplink mus ir nemanau, kad tai tik dėl žiniasklaidos (ne tik lietuviškos) negalių. Matome, kad žiniasklaida gali ne tik parengti visuomenės nuomonę kardinalioms permainoms, bet ir sukelti „revoliucijas“. Dezinformacija ir visuomenės suskaldymas į mažas konkuruojančias grupes bet kurią šalį gali padaryti bejėgę išorės (o ir vidaus) agresijai. Destabilizavus situaciją, nebėra su kuo kovoti.

Kita vertus, pamename, kaip žiniasklaidai buvo ribojama informacija apie karą Irake. Niekam ne paslaptis, kad ji ribojama ir palankiai konstruojama dabar. Pasak vieno amerikiečių publicistų, tiesą ginančių žmonių dabar niekas nebežudo, tiesiog ignoruojama jų nuomonė. Ta, „kita“ nuomonė į žiniasklaidą nepatenka, vadinasi,  ne tik nuomonės, „nėra“ir faktų. Įdomiausia, kad vis kiečiau spaudžiamo žmogaus, eilinio mokesčių mokėtojo  tai beveik neliečia ir jam tai labai mažai rūpi. Dorovė – pernelyg sunki tema, apie ją niekas nenori kalbėti. Tada atsitiktinai mesta frazė „mums lengviau milijoną užmušti, negu jį suvaldyti“ tampa tolima, buitiška ir asmeniškai nereikšminga.

Kas toliau? Sirijos lemtis jau užprogrmuota, scenarijus panašėja ir gali būti blogesnis nei Libijos. Kuveitas? Prieš savaitę dešimtys protestuotojų (vėliau patikslinta – šimtai) įsiveržė į parlamentą. Kuveito opozicinėms grupėms tapo patogu spausti valdžią „ dėl įtariamos korupcijos ir galimų ketinimų sumažinti politines laisves“ (išskirta mano – aut.). Iranas? Sadamas Huseinas buvo sutriuškintas, ieškant masinio naikinimo ginklo Irake. Kadangi ginklas nerastas iki šiol, į galimą Irano užpuolimą arabų pasaulis žiūri įtariai ir grieždamas dantį prieš rakštį Izraelį, „dievo išrinktąją tautą“.

Gal ir šią valandą

Arabai žodžių nesirenka: „Izraelio paranoja rimtai kelia didelių nemalonumų riziką visam pasauliui. Į Izraelio grasinimus smogti Irano branduoliniams objektams reikia žiūrėti labai atidžiai, nes šalis prarado bet kokį saiką“,- rašo Alžyro “L’Expression“. Ir tęsia: „… atrodo, beprotybė vis labiau apima Izraelio vadovybę, kuri pasiryžusi surengti apokalipsę iš baimės, kad Iranas gali įvykdyti savo grąsinimus kaip atsaką į agresiją prieš jo paties branduolinius objektus. Tačiau, ką gi daryti „pasaulio bendruomenei“, kuri kol kas tik stebi mažąją pabaisą, sukurtą Jungtinių Tautų Organizacijos spaudžiant amerikiečiams?“ JAV neseniai aprūpino Izraelį karo lėktuvais, galinčiais pasiekti Irano objektus ir, nepasipildant degalų, grįžti atgal. Pranešama apie parengtą elektroninį ginklą, galintį neutralizuoti visus – be abejo, ir karinius – Teherano ryšius. “Pabaisa“, atrodo, nė neketina derinti veiksmų su savo globėja. Tiesa, tokie atviri samprotavimai apie galimą puolimą, gali reikšti, kad jo nebus. Ir… gali reikšti, kad jie  įvyks šią valandą. Kol kas JAV ir Didžioji Britanija pradėjo ekonominę Irano blokadą.

Tuo tarpu Didžiojo karo tebelaukiama. Rusijos kariuomenės vyriausiasis vadas Nikolajus Makarovas teigia, kad rizika, jog Rusija bus įtraukta į vietinius konfliktus, „smarkiai išaugo“. Jis, anot Rusijos agentūrų, taip pat pridūrė, kad „esant tam tikroms sąlygoms vietiniai ir regioniniai konfliktai gali peraugti į visuotinį karą, kuriame bus naudojami branduoliniai ginklai“.

Kol kas tai veikiau nervų karai…

Politologai įžvelgia, kad pasaulyje ryškėja du blokai: vienam vadovauja sionistų įtakoje (tai jau arabų terminologija) esantis Vašingtonas, kitą apie save buria Maskva. Vašingtonas akivaizdžiai kaitina atmosferą: sumaištis Libijoje smarkiai sudavė Kinijos interesams. Pakaks pasakyti: iki kampanijos pradžios Libijoje buvo 30 tūkst. kiniečių. Labai greitai jų teliko vienas tūkstantis. Dabar Pekinas palaipsniui atsisako atsiskaitymų doleriu, sukeldamas didelį JAV susierzinimą. Pasikeitimai Sirijos valdžioje Rusijai gali reikšti jos įtakos ir karinės jūrų bazės praradimą Viduržemio jūroje. Todėl suprantama, kad šiuo metu Sirijos teritoriniuose vandenyse jau stovi trys Rusijos karo laivai, gruodžio pradžioje prie jų prisijungs lėktuvnešis. Rusijos vadovybė tiesiai sako, jog neleis pasikartoti Libijos scenarijui Sirijoje.

Pranešdamas apie 2500 jūrų pėstininkų siuntimą į Australiją, o aviacijos į Singapūrą, Barakas Obama žengė žingsnį link šaltojo karo su Kinija, ji apsupama sausuma ir jūra. Šis karas Amerikai kainuos trilijonus dolerių, ir ji pasinaudos pigia darbo jėga. Bet ne iš Kinijos.

Tad yra pagrindo artėti Rusijos ir Kinijos interesams.

Žvelgdamas į tolimesnę perspektyvą, Z. Bžezinskis minėtoje kalboje sakė, kad Amerika turi jungtis su ES, o tolimesnėje ateityje palaipsniui į tokį aljansą įtraukti Rusiją ir Turkiją.  Iš Rusijos pusės iš karto atsirado įtariančių, kad tokiu atveju šalis gali būti panaudota kaip buferinė teritorija karo atveju (juo labiau, kad pagal Z. Bžezinskį Rusija prisijungtų tik po 2-3 dešimtmečių). Atvėrus sienas Turkijai, būtų atidarytos visos durys musulmonų srautams į Europos centrą.

Iššūkiai, kuriuos globaliam pasauliui kelia ekonominė krizė, energetiniai nepritekliai, tarpkontinentinė įtampa verčia Vakarų politinį ir finansinį elitą tapti globaliu ir vieningu, o Europos Sąjungą – tapti dar labiau centralizuota valstybe, kur nacionaliniam elitui būtų pasiūlyta atsisakyti suvereniteto likučių globalių interesų ir vertybių bei naujos pasaulinės tvarkos vardan. Kita vertus, kaip rodo Arabų pavasario raida, senieji Vakarai turi pakankamai galimybių įtikinti šalis ir tautas, būtinybe atsisakyti vienokių ar kitokių ambicijų.

Pesimistai teigia, jog Vakarų kapitalizmo ir Eurazijos komunizmo susidūrimas leistų aimėti tretiesiems asmenims, kurie tokį susidūrimą finansuotų; nenauja – taip pat, kaip ir ankstesnių karų metu. Optimistų nesigirdi. Jeigu tokių yra – jie kvailiai arba šventieji.

O kaip gi mes? Sakoma, Lietuva per maža ir per skurdi, kad galėtų likti nepriklausoma. Ir jei tiesa yra gandai, kad mūsų aktyviausių „intelektualų“ mąstymas yra skatinamas Strateginio partnerio fondų stipendijomis, ordinais ir premijomis, tai neabejokim, kad atėjus dienai X, pora tuzinų „europinio mąstymo“ tautos inteligentijos ir politikos atstovų nedvejodami pasirašys pagalbos – prašymo – užuovėjos – ištikimybės priesaikų raštus, kaip vienintelį įmanomą sprendimą grėsmės akivaizdoje. Ne itin maloniame sapne kaimynų kariuomenę ant sienos turėtų pasitikti Lietuvos premjeras (-ė). Labanakt.