Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“ praneša, kad 2011 m. spalio 21-23 d. Lietuvos žygeivių sąjungos Panevėžio skyrius surengė Vėlinių žygį po Pasvalio kraštą.
Žygeiviai lankė ir tvarkė partizanų, sukilėlių, knygnešių kapus, senąsias kaimų kapinaites, prisiminė Vėlinių papročius. Spalio 21 d. naktiniame žygyje aplankė Deglėnų maro kapelius. Spalio 22 d. lankėsi ir tvarkė Pagirnupio, Jakubonių kaimo kapus. Žygio dalyviai pritvirtino atminimo lentas partizanų palaidojimo vietose, dalyvavo Valakėliuose vykusioje Pyraginės šventėje.
Spalio 23 d. žygeiviai atkeliavo į Pušalotą, ten aplankė Lietuvos savanorių kapus, knygnešio J.Melinsko kapą.
Niurkonių kaime buvo aplankyta koplyčią, statytą 1794 metų sukilimo dalyviui, generolui Tomui Vavžeckiui, taip pat lankyti Birželių kaimo kapai, kur palaidotas 1863 metų sukilėlių apygardos viršininkas Kristoforas Gruževskis.
Žygis pasibaigė Adomavoje, kunigo knygnešio Stasio Stakelės gimtinėje.
Žygio dalyviai su dėkingumu minėjo Deglėnų ir Pušaloto vietos bendruomenes už šiltą priėmimą, o Valakėlių bendruomenę dar ir už šaunią Pyraginės šventę.
Vėlinių žygio įspūdžius perteikia Dariaus Ramančionio nuotraukų albumas:
šaunu matyti jaunų bedraamžių dalyvaujančių, o kad kuo daugiau jaunimo įsitrauktų į pilietinę veiklą
Einat, dirbat, linksminates, ilsitės, parašot ir tai svarbu. Žygeiviai šventi žmonės ir po žygio parašiau:
Šviesiausias žodis – žygeivystė.
Sakyta, klausyta, girdėta širdim.
Ji taip šalia su knygnešyste.
Oi, kiek paūgėta kartu su tavim
Žiū, ir božnicas apėjo – visai pagedę.
Kapo kauburėlis turi apaugti žole ir sąmanomis (juk gražu), o vėliau ir visai pranykti. Kas prisimena praeities veidus ir jų nudirbtus darbus- puiku, bet aš nelinkęs to sureikšminti. Žiūrėkim į ateitį, o ne į praeities šešėlius. Kurkim ateitį, o ne atstatinėkim tai, kam lemta sunykti. Trumpai tariant, man tokie makabriški pasivaikščiojimai ne prie širdies. Ir vėlėmis aš netikiu, žvakučių joms nedeginu (neperku).
Nemanau, kad kapai turi būti užmiršti. Vedė mūsų tėvus į šviesią ateitį komunistai, dabar ES strategai. Svetimieji nori ištrinti mūsų atmintį ir gaila, kad didžioji tautos dalis neprieštarauja. Jei save kiek gerbiam, tai privalom žinot ir istoriją ir kapelius, kur guli Lietuvos partizanai, sukilėliai, knygnešiai.
Na, ir kas tau iš tų kapelių žinojimo ir kaip tai didina tavo savigarbą? Tipo, aš žinau, o tu nežinai, todėl aš kietesnis? Ar tipo, mane apipisinėja darbdavys, kaip vergas atiduodu pusę savo uždarbio valstybės tranams, per kiekvienus rinkimus išduria politikai, apiplėšinėja parduotuvėse, žemina valstybinėse įstaigose, plauna smegenis prie teliko ar mokyklose, bet užtai žinau kur knygnešiai palaidoti ir todėl pats save gerbiu ir galiu ramiai sau gyventi? WTF.
O sūriu, dešra ir mobiliu telefonu tiki? O kas juos tau paliko ar ne vėlės? Stovėtum dabar nuogas ir basas tarp dinozauro dantų ir kurtum ateitį, jei nesinaudotum visu tuo ką sukūrė tie kurie tuose kauburėliuose ilsisi.
Ne ilsisi, o pūna. Jei netiki, atsikask ir pažiūrėk.
Ir žinoma, mes naudojamės anksčiau gyvenusių žmonių perduotomis žiniomis, patirtimi, taip jau yra, kaip lapai krenta nuo medžių rudenį ir pavirsta į kompostą, taip ir žmonės miršta, o jų sukaupti ir patobulinti dalykai atitenka kitiems, po jų einantiems, todėl net nematau prasmės dėl natūraliai vykstančių dalykų jaust kažkokią padėką ar skolą. Jie gyveno savo gyvenimą, mes gyvename savo. O kur čia vėlės? Ogi vaizduotėje, pasakose. Aš jau išaugau iš to.
Klipata teisus – pernelyg yra sureikšminami tie kapai ir visa kas jau yra istorija: jei norime, kad Lietuva atgimtų, reikia mylėti žmogų kol jis yra gyvas, o kada jo jau nebėra, tada tai jau tik savo sąžinės raminimas ir nieko daugiau.
Tas lietuvių pamėgimas kuistis kapuose, manau, tęsiasi nuo tų “pagoniškų” laikų, nes niekur kitur to nėra.
Iš čia – lietuviams būdinga ne religija senovėje, o manymas, kad tie, kurie su jais gyveno, ir toliau išlieka – pvz., vėlėse ir pan.
Bet tai – ne religija.
Nes jiems vėlės – tarsi gamtos dalis.
Lapkričio 1-oji,kai bebūtų keista yra vienintelė diena kuri VIENIJA visus gyvenančius Lietuvoje,Latvijoje.Nesvarbu kokios tautybės (lenkas,rusas,gudas,lietuvis) žmogus esąs,kokioje partijoje randasi,ar jis katalikas,ar jis”pagonis”.Ar yra turtuolis,ar elgeta.Ar esi policininkas,ar kalinys.Ta diena,tas ramybės Taurumo vakaras vienija mus be galo.Eismas būna ypač sudėtingas,bet avarijų skaičius mažesnis nei įprastą savaitgalį,nes žmonių paslaugumas būna neapsakomai Geras,visi skuba aplankyti artimųjų kapus ir viskas vyksta be trinties,tiesiog laisva ramia eiga.Nėra liaudyje ta dieną jokios politikos,jokios pagiežos,ar sunkios kasdienybės naštos.Yra tik susikaupimas,atminimas,santūrumas.Nerandu šiai dienai tikslesnės dienos,kuri įžiebtu stipresnę Vienybę,nei Lapkričio 1-oji.
Nenutraukime tos tradicijos ji dar Gyva lyg šiol.
Yra tokia bambeklių rūšis kaip klipata ir tikrasis, ką nors padarei-tas negerai, kitaip padarei – anas negerai.
Aniems gero sekso reikia, kad mažiau bumbėtų.
Iš kur pats žinai ?
Apie save pasakoja – apie save, juk, viską žino. 🙂
Neišsigalvok.
Nebent apie save papasakojai? 🙂
Ypač įdomus fotoreportažas.
Kai kurioms nuotraukoms būtina buvo paaiškinimus parašyti – kas ten ir kaip (pvz., paminklas ar dar kas – žinotum kas ten yra).