V. Baškys. Istorinis karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės žavesys

Ir suaidi vėl iš praeities
Dainos, mįslės, pasakos nutilę,
Ir pakyla tiltai iš nakties
Į didžiųjų kunigaikščių pilį.

Poeto Bernardo Brazdžionio žodžiais eilėraštyje „Lietuvos vardas” iš praeities pakyla tiltai, kurie Liepos 6-tą veda į didžiąją karaliaus Mindaugo rūmų menę.
Mindaugo karūnos aureolė švyti visais amžiais. XVI a. Jonas Radvanas Lietuvis garsindamas Vilnių rašė: „Šičia stovėjo šventieji karaliai lietuvių kilimo / Švietė aukštai ryškiais spinduliais lietuvių karalius / Mindaugas, jam ant galvos karūna lotynų gulėjo“.

Kultūros raiškoje, pirm nei istorikas Z.Ivinskis parodė kunigaikštį Rimgaudą Mindaugo tėvu, viešai lietuvišku žodžiu prabilo Dionizas Poška. XVIII a. pradžioje kultūriniu bylojimu sugaudė lietuvių tautos istorinė atmintis. Pastatytas Didysis Baublys – pirmas Lietuvoje viešas muziejus prabilo apie senųjų amžių galią tautos prisikėlimui. Apie drūtojo ąžuolo kilmę pasakota, jog jis išaugęs iš kunigaikščio Ringaudo kuokos, kuri buvo įsmeigta į žemę medžioklėje nukovus galingą taurą ir išgelbėjus į pavojų patekusio sūnaus Mindaugo gyvybę.

Taip nuskambėjus garsui apie didžiuosius valdovus netrukus Simonas Stanevičius poetizavo:

Sveiks, Ringaude, mūsų tėve!
Sveiks, Mindauge, Karaliūnai!
Garbę jūsų skelbdink, Dieve,
Kuri linksmin mumis nūnai.

Po to ir Daukantas tuose įvykiuose įžvelgė kitą priežastį, nei kurią gudų rašytojai rodo, nes: „veizint į jo gyvenimą ir pradžią jo rėdos, visur jis rodos vyru drąsiu, narsiu“. Pasakyta tvirtai ir aiškiai. Kiek, kas ir kaip klastojo istoriją tegirdi – Mindaugas drąsus ir narsus!

Prakalbinta tautos istorinė šlovė gaivino it puoselėjo Lietuvos nepriklausomybės idėją, kuri atvedė į Vasario 16-ąją, po to ir Kovo 11-ąją. J.Šliūpas ir J.Basanavičius valstybingumo lietuvių tautai priedermę akcentavo įsisąmonintu etnografiniu tautovaizdžiu, karaliaus Mindaugo autoritetu. Neatsitiktinai 1918 m. atkurtos Lietuvos karalystės vadovu išrinktam karaliui buvo suteiktas Mindaugo II vardas. Nors dėl geopolitinių aplinkybių karalystė gyvavo tik 100 dienų, bet į valstybės heraldiką iškeltas karalystės titulas liudijo ir garsino tautos teisę į suverenitetą.

Nors Lietuvos istorinis gruntas dažniau kietas ir rupus, bet paveldėta karūnos aureolė turi pilietinę poziciją, formuoja politinę strategiją su dėmesiu žmogui. Dviejų šimtmečių kultūrinis ir politinis tautos galių brandinimas ir sudaro Liepos 6-osios šventės istorinį turinį XX a. pradžioje istorikas J.Stakauskas išnarpliojęs Lietuvos ir Vakarų Europos diplomatiją iškėlė karaliaus Mindaugo karūnavimą nulėmus tautos likimą, o patį vainikavimo aktą apibūdino: „Tai buvo didžiausioji Lietuvos šventė, kuriai lygios mūsų kraštas vėliau niekuomet nebuvo matęs”.

1990 m. vėl atsigrįžome į Lietuvos valstybės kūrėją karalių Mindaugą, Atkurtoji seniausia valstybinė šventė tapo svarbiausiu valstybingumo žymeniu, šaltiniu – iš jo semiame tautinę tapatybę ir nacionalinį pasididžiavimą grindžiančius jausmus. Lietuva įgijusi istorinį valstybingumo tarptautinį pripažinimą turi tvirtą pamatą jo puoselėjimui. Karaliaus Mindaugo vainikavimo diena visiems amžiams išaukština tautos suvereniteto galias.

Liepos 6-oji kaip visuotinė šventė reikalinga pirmiausia tam, kad žmonės, kaip tauta, kaip valstybės piliečiai jaustų vieningumą ir gerbtų asmeninį ryšį su praeitimi, turėtų saugumo pojūtį, ateities viziją. Apie seniausios valstybės šventės Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienos reikšmę kaip tautos orumo ir istorinę svarbą byloja Lietuvos prezidentų tartos mintys;

Prezidentas Algirdas Brazauskas: „Mindaugo pasiekimai lėmė visą tolesnę Lietuvos istoriją”.

Prezidentas Valdas Adamkaus: „Šio Lietuvai svarbaus istorinio įvykio įprasminimo dieną prisimename giliausias ir tvirčiausias savo istorijos šaknis, laikančias augančią ir stiprėjančią mūsų valstybę“. „Mindaugo Lietuva mums perduoda esminį istorijos priesaką: esame stiprūs tiek, kiek pajėgiame derinti ištikimybę savo kraštui su atvirumu pasauliui. Kiek įstengiame siekti tradicijos ir nuolatinio atsinaujinimo darnos“. „Kada gi daugiau, jei ne šiandien, galime oriai pažvelgti į mus supančius žmones ir išdrįsti pasakyti: aš didžiuojuosi mūsų Tėvyne, aš didžiuojuosi mūsų Lietuva?“. „Didžiuokimės, kad buvome stiprūs dvasia sunkiausiais laikais ir sugebėjome nepaklysti net ir pačiuose klaidžiausiuose istorijos keliuose. Šia dvasia vadovaudamiesi ženkime ir šiandien nepriklausomos, laisvos, demokratiškos Lietuvos keliu!“

Prezidentas Rolandas Paksas kalboje 2003 m. pasakytoje Atėnuose stojimo į Europos Sąjungą sutarties pasirašymo proga: „Mūsų valstybė turi gilias Europos valstybės tradicijas. Lygiai prieš 750 metų buvo karūnuotas mūsų šalies karalius Mindaugas, kurio dėka Lietuva tapo krikščioniškosios Europos dalimi. Ir nuo tų laikų Lietuvos istorija yra neatsiejama nuo Europos istorijos”. „Turime didžiuotis valstybės istorija bei savitumu ir juo pasidalinti su visu pasauliu Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare”.

Tai nepriklausomos tautos pamatinės vertybės, kurios sužvilga ir pilietinėje šventės retorikoje: „Karaliau, Tu nurodei kelią“:

– Kur spindi viršūnė Lietuvos, iš kur tauta stiprybę semia? Aš klausiu amžių, kunigaikščių ir girdžiu jų balsą – mes siekiam to, ką Lietuvos karalius Mindaugas turėjo.

Tie metraščiai mus informuoja, amžių žinią saugo – Mindaugui karaliui Tėvynė Lietuva rūpėjo, ar būti Lietuvai vienai, ar su kitom tautom Europoje gyvent kartu.

– Karaliau, tu nurodei kelią, atskyrei riterių planus klastingus nuo santarvės stiprybės siekių, tautos galybę kūrei ir kraštui ateitį padovanojai. Garbė! Nuo Saulės pergalės auksinė diadema, Vorutos žaizdre užgrūdinai vienybe –  milžinu tapai.

– Karaliau Mindaugai – Tėvynę gynei, į kalną pakilai! Tautos Didžiojoj Knygoj auksu įrašyta: tūkstantis du šimtai penkiasdešimt tretieji metai – karalius Mindaugas ir karalystė Lietuva Tėvynė Lietuva, dangus prabyla sosto šlove Lietuvai padovanota.

Nors ir daug Tėvynę mūsų vargino priešai, nors ir daug netiesos prišnekėjo, – valstybės šlovė gyva. Aštuntą šimtmetį tauta pašlovina karalių, Šlovė karaliaus Mindaugo karūnai aukso! Ją saugom širdyje, ji švyti atminties erdvėj.

Dabar prie santakos Vilnelės ir Neries kur rūmai, Vorutos pilis ir katedros pirmosios pamatai, vis telkiamės vienybei, pašlovinam karalių Lietuvos. Tie pamatai valstybinei stiprybei per galią karalystės garbę mena, Čia girdim ištarmę karaliaus – Sveikinu visus, kuriuos ši žinia pasieks!

Dėkojame Jo Didenybei. Didysis Mindaugai tu atėjai tvirtai, apgynei Tautą ir amžinas likai. Iš Vilniaus rūmų, iš pilių žinia gyva, čia amžina karaliaus Mindaugo valdžia. Jo nuopelnai ir šlovė – štai  kas  nežino  žūties.

***

Tautos istorinis paveldas ir tradicijos kaip sąžinė ir pareiga – taurinantis jausmas įprasmina gyvenimo siekius, prasmės paieškas Tėvynėje. Apibendrintu suvereniteto argumentu – be Liepos   6-oios nebūtų nei Vasario 16-osios, nei Kovo 11-osios.