M. Nargėlaitė. Atominė elektrinė tarp kūjo ir priekalo

Liepos mėnesį Lietuvos energetikoje galima laikyti lūžio tašku. Šį mėnesį turėtų būti išrinktas naujosios Visagino atominės elektrinės strateginis investuotojas. Savo paslaugas Lietuvai siūlo net du pasaulio energetikos gigantai  – Japonijos „Hitachi“ ir JAV „Westinghouse“. Žinoma, prieš išrenkant investuotoją, Seimas turi patvirtinti specialią koncesiją – valstybės įsipareigojimus. Lietuvos atominės elektrinės klausimui pasiekus kulminaciją, pateiksime atsakymus į netylančius klausimus: Ar Lietuvai tikrai reikalinga nauja atominė elektrinė? Ar tai nebus grėsmė Lietuvos saugumui ir gamtai? Ar ne geriau būtų plėtoti atsinaujinančių išteklių energetiką?

Trys atominiai projektai

Niekam ne paslaptis, kad Lietuva ne vienintelė ketina statyti atominę elektrinę. Baltijos regione naujoviškomis atominėmis grasina V. Putinas ir A. Lukašenka. Šių dviejų valstybių ketinimai pasistatysi po atominę elektrinę Lietuvos pasienyje be jokios abejonės yra politinio pobūdžio, stengiantis plėsti Rusijos įtaką Lietuvoje, kartu stengiantis iš Lietuvos išpešti ir jau parengtą energetikos infrastruktūrą. Iš senosios Visagino atominės elektrinės Lietuva yra paveldėjusi aukštos įtampos tinklus, netoliese yra atnaujinta Lietuvos elektrinė, o tai užtikrina, kad atominei elektrinei bus tiekiama visa reikalinga papildoma energija. Taigi Lietuva jau turi visą milijardus kainuojančią infrastruktūrą, reikalingą atominei elektrinei eksploatuoti. Tuo tarpu nei Kaliningrade, nei Baltarusijoje viso to nėra. Tampa akivaizdu, kad V. Putino pastagos sukurti dvi naujas atomines elektrines Lietuvos pasienyje yra tikslingi veiksmai siekiant, kad Lietuva savo atominės nepasistatytų. Joks starteginis investuotojas nesiims statyti naujos atominės elektrinės regione, kuriame jau stovi dvi elektreinės, gaminančios energijos perteklių. Tuomet Lietuva turės toliau pirkti elektros energiją iš Rusijos už tokią kainą, kokią pastaroji nustatys, o Lietuvos energetinį nepriklausomumą nuo Rusijos galėsime palaidoti. Dar daugiau, neturėdama kur eksploatuoti Lietuvoje esančios infrastruktūros, už minimalią kainą turėsime parduoti ją tai pačiai Rusijai arba Baltarusijai.

Dvi Lietuvos pasieyje stovinčios atominės elektrinės pakenks ir Lietuvos sostinei. Vilnius taps savotiškos rizikos centru kiekvieną kartą įvykus panašiai katastrofai kaip Japonijos žemės drebėjimo metu. Dėl šios priežasties Vilnius taps mažai patrauklus bet kokiems verslininkams, o investicijos persikels į Rygą arba Taliną. Tokiu būdu Lietuva praloštų ne tik energetikos, bet ir geopolitikos srityje, atsidurtų Europos užribyje ir V. Putino glėbyje, o draugiški santykiai su Rusija, kuriuos stengiasi palaikyti prezidentė D. Grybauskaitė, neilgai trukus pavirstų vergišku pataikavimu.

Kaip „Valstybės“ konferencijoje teigė ekonomistas G. Nausėda, naujos elektrinės statyboms trukdo ne tik prorusiškų Lietuvos politikų nuostatos, bet ir verslo grupių, šiuo metu prekiaujančių rusiška energija, interesai. Pastarųjų požiūris yra visiškai suprantamas. Lietuvoje atsiradus naujai AE, pinigų srautai pasisuktų visiškai kita linkme, nes Lietuva šiuo atveju visiškai apsirūpintų energija ir dar galėtų ją eksportuoti į kitas šalis, o rusiška energetika prarastų konkurencingumą.

Kas mums siūloma?

Du strateginiai investuotojai siūlo dvi skirtingas atomines technologijas: Japonijos „Hitachi“ siūlo modernizuotus III kartos ABWR reaktorius, o JAV „Westinghouse“ III kartos suslėgtojo vandens reaktorius AP – 1000. Amerikiečių siūlomas generatorius veikia garindamas vandenį. Garai suka garo turbiną, o ši – elektros generatorių.  Šis reaktorius yra patobulintas kai kuriose Europos šalyse jau veikiančių elektrinių variantas, kuris daug daugiau naudoja natūralius gamtos išteklius ir turi kur kas mažiau sudedamųjų dalių, o tai užtikrina paprastesnį elektrinės valdymą ir kartu jos saugumą. Tokia elektrinė gaėtų būti pastatyta kur kas greičiau, kainuotų mažiau. Šio patobulinto varianto elektrinės statomos Kinijoje, bet veikiančių iki šiol dar nėra.

Japonų siūlomas verdančio vandens reaktorius reikalingą garą gauna užvirindamas vandenį. Toks reaktorius stovi Japonijoje ir yra vienintelis realiai veikiantis III kartos reaktorius. Šiuo metu kuriami ir IV kartos reaktoriai. Japonų siūlomas reaktorius turi veiksmingą apsauginį gaubtą, galintį apsaugoti ne tik nuo radiacijos sklaidos bei nelaimės atvejų elektrinės viduje, bet ir nuo išorinių veiksnių – lėktuvo kritimų ar kitų galimų avarijų.

Abu siūlomi variantai Lietuvai būtų tinkami, nes yra sąlyginai nebrangūs, naujoviški, elektrinė būtų statoma palyginti greitai ir eksploatuojama galėtų būti maždaug 60 metų.

Kodėl ne atsinaujinanti energetika?

Neseniai LR Seimas priėmė atsinaujinančių energetikos išteklių įstatymą. Šis įstatymas sukūrė naują konkurencinę aplinką. Jis nustatė ribas iki kurių atsinaujinančios energetikos rūšys gali plėstis. Įstatymas leidžia mąstyti apie investicijas į atsinaujinančią energetiką ir apie naujas technologijas, kurias galima būtų pritaikyti šioje srityje. Įstatymas leidžia mąstyti apie tam tikrų resursų gausinimą, visų pirma biomasę, nes biomasė vaidins domiuojantį vaidmenį atsinauj energetikoje. Priėmus minėtą įstatymą, Lietuvpje susidarė patikimos sąlygos šios srities naujoms įmonėms kurtis. Atsinaujinančių išteklių energetika yra viena iš prioritetinių sričių mūsų valstybei.

Vis dėlto žvelgiant į kitų Europos valstybių pavyzdį, darosi akivaizdu, kad atsinaujinančių išteklių energetika negali patenkinti visų Lietuvos poreikių, iš kurių svarbiausias – energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos. Pavyzdžiui, Vokietija po įvykių Japonijoje sustabdė aštuonis reaktorius ir paskelbė, kad pasitraukia iš atominės energetikos valstybių. Iki tol Vokietija pasigamindavo ne tik visą šaliai reikalingą elektros energiją, bet ir eksportuodavo nemažą dalį jos. Šiuo metu Vokietija tapo elektros importuotoja. Tikėtina, kad pasikeitus vyriausybėms Vokietija at naujins atominių reaktorių eksploatavimą – taip šioje šalyje jau buvo atsitikę.

Atsisakiusios atominės energetikos, šalys dažniausiai pasistato elektrines, deginančias akmens anglis. Šios elektrinės ne tik labai teršia gamtą, bet ir neužtikrina reikalingo energijos kiekio, nors, žinoma, katastrofos atveju nėra tokios pavojingos. Daugelis Europos šalių, atsisakančių atominės energetikos, elektrą gaminasi būtent tokiose akmens anglių elektrinėse. Viena tokių šalių, degindama akmens anglis pasigaminanti 75 procentus elektros, yra Danija. Pastaroji pasirinko atsinaujinančių išteklių – vėjo jėgainių – kelią. Vėjo jėgainėms, kurios nedirba visą laiką dėl priklausomybės nuo oro sąlygų, reikalingas energijos rezervas, kurį galima gauti tik naudojant kitokias elektrines. Tokiu būdu vėjo jėgainės tampa ir brangesniu, ir labiau gamtą teršiančiu, ir reikiamo efekto neduodančiu energijos gavimo metodu.

Atsinaujinančios energetikos plėtojimas labai svarbus siekiant išnaudoti visas valstybės galimybes ir kuriant ekologiškesnę energetikos infrastruktūrą, tačiau pagrindine valstybės energetikos sritimi būti negali bent jau tol, kol nesukurtos pakankamai veiksmingos technologijos, leidžiančios tinkamai esančiomis gamtinėmis sąlygomis naudoti atsinaujinančių išteklių energetiką.