2010 m. Baltijos šalių mokslų akademijų medaliu apdovanotas ir žymus italų kalbininkas baltistas, Pizos universiteto profesorius dr. Pietras Umbertas Dinis (Pietro Umberto Dini), pasižymėjęs istorinės gramatikos, baltų kalbų ryšių su kitomis indoeuropiečių kalbomis tyrinėjimais. Jis taip pat gilinasi į prūsų kalbos, senųjų lietuvių ir latvių kalbų paminklų problematiką, baltų kalbotyros istoriografiją. 2010 m. Italijoje pasirodė labai solidi kalbininko knyga „Aliletoescur: Linguistica baltica delle origini“, kuri turi didelę vertę visiems, kuriems rūpi lietuvių ir baltų kalbotyra. Tikėsimės, jog knyga bus išversta ir į lietuvių kalbą.
Kartu su „Mokslo Lietuvos“ pašnekovu Pietru Umbertu Diniu pasinersime į Renesanso epochos humanistų pastangas suvokti lietuvių ir kitų jai giminingų baltų kalbų ištakas, vadinasi, ir jų vietą biblijiniame Babelio bokšte.
Kalba – viena ir ketveriopa tuo pačiu metu
Mokslo Lietuva (ML). Taigi, panagrinėjome lietuvių tautos ir kalbos kilmės slavų-ilyrų ir romėniškąją su variantais teorijas, taip pat ir valakiškąjį variantą. Užsiminėte buvus ir ketveriopos kalbos sampratą, suformuluotą lenkų metraštininko Motiejaus iš Miechovo. Dabar gera proga ją panagrinėti.
Pietras Umbertas Dinis. Galima būtų užsiminti taip pat buvus ir kai kurias kitas lietuvių kalbos kilmės sampratas – britaniškąją ir graikiškąją (pastaroji aiškino tik lietuvių kalbai giminingos prūsų kalbos kilmę), buvo ir daugiau tų sampratų, kurias pavadinčiau šalutinėmis. Mūsų prisimintasis Motiejus iš Miechovo (Mathias de Mechovia, lenk. Jan z Miechów) buvo ir gydytojas, mokslus ėjęs Italijoje. Jo suformuluotoji ketveriopos kalbos samprata ar teorija baltistikai bene artimiausia, nes joje glūdi baltų kalbų kaip grupės išskirtinumas – be estų, slavų ar germanų kalbų.
ML. Nuostabu, kad Motiejus iš Miechovo lietuvius ir kitas baltų tautas jau XVI a. buvo atskyręs nuo slavų, tuo tarpu net XIX a. kai kurie kalbininkai dar toli gražu ne visada šių tautų kalbas buvo išskyrę į atskirą kalbinę grupę. Sunkus pažinimo kelias.
P. U. Dinis. 1517 m. Krokuvoje Motiejus Miechovietis išleido „Tractatus de duabus Sarmatiis Asiana et Europiana et de contentis in eis“, kurio buvo ir daug vėlesnių leidimų. Knygoje tvirtinama, kad Lietuvoje vyrauja „ketveriopa kalba“. Taip jis rašo apie „linguagium Lithuanicum“ – „lietuviškąją kalbą“. Šiandien pasakytume, kad Miechoviečiui jau buvo žinomos visos tuometinės baltų kalbos.
Motiejus Miechovietis savo traktate pirmąja nurodo jotvingių kalbą, aprašo jotvingių gyvenamąją vietą prie Drohyčino tvirtovės. Rašo, kad jotvingių beliko labai mažai gyvų, bet jų kalbos nenagrinėja. Lietuvių kalba pristatoma antra drauge su žemaičių. Galima daryti išvadą, kad Miechoviečiui kalbinis skirtumas tarp lietuvių ir žemaičių tėra tarminis. Prūsų kalba nurodyta trečioji, pastebėta, kad mažai žmonių dar kalba prūsiškai (lot.: „in Prussia pauci proferunt Prutenicum“), nes į Prūsiją buvo įvestos lenkų ir vokiečių kalbos. Ketvirtoji kalba esanti latvių. Įdomu, kad ji taip pavadinta ne pagal tautą, kaip kalbant apie jotvingius, lietuvius, žemaičius ir prūsus, bet pagal kraštą (lot. „in Lothua seu Lotihola, id est, Livonia“).
Miechoviečio naudotą terminą „linguagium Lithuanicum“ reikėtų suprasti kaip bendrą pavadinimą, pažymintį kalbą, kuri yra viena ir ketveriopa tuo pačiu metu. Kitaip tariant, lietuviškosios kalbos arealui priklauso atskiros jotvingių, lietuvių su žemaičiais, prūsų ir latvių kalbos. Žmogus šiame ketveriopos kalbos areale nesusišnekės, jeigu atskiruose kraštuose neišgyvens ilgesnį laiką.
Novatoriams visais laikais buvo nelengva
ML. Kaip Miechovietis aiškina tos „lietuviškosios“ kalbos atsiradimą? Kokioms kalboms ji gimininga?
P. U. Dinis. Miechovietis pastebi, kad „lietuviškoje“ kalboje esama kai kurių itališkų žodžių, tad daro išvadą, kad ši kalba atėjusi iš Italijos. Jam nekyla jokių abejonių, kad ši kalba iš esmės skiriasi nuo lenkų kalbos. Jis rašo, kad pastaroji taip pat vartojama ketveriopos kalbos areale, bet tik bažnyčiose ir per katalikiškas apeigas.
ML. Ar Miechovietis randa skirtumą tarp „lietuviškosios“ ir lietuvių kalbos?
P. U. Dinis. „Linguagium Lithuanicum“ ir „linguagium Lithuanorum“ (lietuvių kalba) Miechoviečiui yra skirtingos kalbos. Pirmuoju vardu (hiperonimu) pabrėžiamas keturių išvardytų kalbų priklausymas vienai lietuviškajai kalbai, kaip kalbinės vienybės pavyzdys.
ML. XVI a. Miechoviečiui buvo akivaizdu, ką lyginamoji kalbotyra suvokė tik XIX amžiuje.
P. U. Dinis. Ir ką vokiečių kalbininkas Neselmanas pavadino baltų kalbomis. Tačiau nereikia ir perdėti, nes Miechoviečiui (beje, kaip ir visiems kitiems tos pačios epochos autoriams) liko visai svetimas lyginamasis metodas, tai, kas vėliau būdinga mokslinei kalbotyrai. Kaip matome, 1517 m. Miechovietis pateikė modernią lingvistinę baltų kalbų sampratą, tiesa, toms kalboms naudojo „lietuviškosios“ kalbos terminą. Šias kalbas jis vertino kaip priklausiančias atskirai savarankiškai kalbų grupei. Tačiau kaip kad dažnai būna, per daug novatoriška teorija amžininkų palaikymo nesusilaukė. Ketveriopos kalbos samprata aptinkama ir kituose to meto ir vėlesnių autorių veikaluose, bet neretai pateikiama iškraipyta arba su variacijomis. Beje, tai rodo buvus gyvą diskusiją, vykusią tarp to meto kalbų tyrinėtojų.
Būtų įdomu pažiūrėti, kaip tos kalbų skirstymo teorijos arba sampratos, keitėsi XVII, XVIII ir net XIX amžiuje, kai susiformavo lyginamoji kalbotyra. Aš tą ir pamėginau daryti savo naujoje knygoje „Aliletoescur: Linguistica baltica delle origini“.
ML. XVI a. Miechovietis protingai apibūdino baltų kalbas, nors to termino ir nežinojo, bet prireikė trijų šimtmečių, kad jo požiūris įsitvirtintų lyginamosios kalbotyros kūrėjų darbuose. Ar ne per ilgas laiko tarpas įsikūnyti teisingoms idėjoms?
P. U. Dinis. Miechoviečio beveik niekas tais laikais nesuprato. Buvo, kas XVI a. Miechovietį citavo pažodžiui, lyg ir sekė juo, bet iš tikrųjų esmės nesuprato. Kai teorijos savajam metui pernelyg naujoviškos, taip jau nutinka, kad ne visada lengvai priimamos. Tradicija turi inertišką jėgą, konservatizmas įveikia naujoves. Tačiau jei tos teorijos išties geros, tai po kurio laiko vėl prisimenamos, atgimsta.
ML. Siūlote per toli į priekį neužbėgti, novatorystėmis žavėtis saikingai? Turiu mintyje mokslą.
P. U. Dinis. (Juokiasi). Moksle taip pat viską reikia daryti su saiku, per drąsios inovacijos laimės gali neatnešti. Beje, yra būdas savo darbus pasirašyti pseudonimu.
ML. Dabar suprantu, kodėl taip daug norinčių žaisti pseudonimais.
P. U. Dinis. Naujoje knygoje ir pamėginau kiekvieną iš tų teorijų pakomentuoti, apibūdinti, pacitavau svarbiausius fragmentus. Prie kiekvieno skyriaus įdėjau priedus, su atnaujintais tekstais, kuriuose yra tie fragmentai. Tai mikrokontekstas ir makrokontekstas.
Kuo kalbotyros istoriografija skiriasi nuo kalbos istorijos
ML. Kiek tos teorijos, kurias prisiminėme šiame pokalbyje, yra išsamios, išbaigtos, kiek apskritai jas tinka vadinti teorijomis? Ar jaučiate, kad tai vieninga, grakšti sistema?
P. U. Dinis. Sistemą mėginau parodyti, bet ar sugebėjau – tai visai kitas dalykas. Antra: sistema buvo, nes kiekviena iš tų teorijų jų šalininkams ir sekėjams buvo vienintelė tikra teorija, nes į kitas jie nesigilino arba paprasčiausiai jų nežinojo. Buvo ir tokių įdomių atvejų, kai atsirasdavo norinčių tą teoriją eklektiškai hibriduoti, kontaminuoti. Vienas iš autorių, kuris bene ryškiausiai tuo užsiėmė, buvo šveicaras Konradas Gesneris (Conrad Gessner). Jis irgi vadinamųjų filoglotų atstovas, parašė knygą „Mithridates… exprimens differentias linguarum…“ (1555 m.).
Galima priminti, kad Mitridatas – tai mitinis Rytų kraštų karalius, mokėjęs daugybę kalbų. Minėtoje knygoje Gesneris sukaupė įvairiomis kalbomis sakomų poterių „Tėve mūsų“ tekstus, kiek tik įstengė surinkti. Gesneris atstovavo tam tikrai paleokomparatyvizmo srovei, kuri ir vadinosi filoglotai. Jų tikslas buvo ekumeninis – skelbti Dievo žodį visomis kalbomis. Tai mums labai įdomu, nes galima rasti tekstus prūsų, latvių ir lietuvių kalbomis. Gesnerio darbe sukauptos Renesanso epochoje paplitusios žinios apie baltų kalbas, tad šiam autoriui rūpėjo išdėstyti visas paplitusias to meto sampratas ar tezes, todėl į jo akiratį pateko ir Miechoviečio darbas. Neatrodo, kad Gesneris būtų gerai supratęs Miechoviečio ketveriopos kalbos sampratą. Gesneris rašo: „Jis (Miechovietis), atrodo, jaučia, kad yra viena kalba, jis ją vadina linguagium, bet atskiria keturiomis tarmėmis“. Galima daryti prielaidą, kad Gesneris gan įtariai vertino Miechoviečio sampratą, kaip ir kai kurie kiti filoglotai – Teodoras Biblianderis (Theodor Bibliander) ar Andželas Roka (Angelo Rocca), beje, K. Gesnerio mokinys. Tiesa, pastarasis visiškai atsiribojo nuo lietuvių kilmės iš romėnų teorijos.
ML. Kokią svarbiausią išvadą galime padaryti iš to, kas pasakyta?
P. U. Dinis. Visas šis tyrimas įeina į lingvistikos istoriografijos rėmus. Ši kalbotyros šaka pasaulyje yra labai išsivysčiusi, leidžiami net du žurnalai: „Historiographia Linguistica“ ir „Geschichte der Sprachwissenschaft“.
Kalbotyros istoriografija esmingai, pasakyčiau, net drastiškai skiriasi nuo kalbos istorijos. Kalbos istorija yra tai, ką per visą gyvenimą yra padaręs, pvz., Zigmas Zinkevičius – ir labai gerai padaręs. Tai ir jo šešiatomė „Lietuvių kalbos istorija“ ir daug kitų darbų. Kalbotyros istoriografija yra kas kita – tai teorijų istorija. O kalbos istorija – tai aiškinimasis, kaip kalbos keičiasi. Šį skirtumą reikia turėti mintyje.
ML. Na, o kokia vieta šioje klasifikacijoje tenka istorinei gramatikai?
P. U. Dinis. Istorinė gramatika kaip tik yra kalbos istorijos dalis. Svarbiausius šios srities veikalus parašė Jonas Kazlauskas, Vytautas Mažiulis, Vytautas Ambrazas, taip pat ir Zigmas Zinkevičius. Visada yra tokia cezūra tarp vieno ir kito. Dirbdamas pastebėjau, kad bent šioje baltistikos mokslo kryptyje nėra reikalo laikytis tos cezūros, to kraštutinumo. Ieškodamas reikalingų fragmentų tekstuose apie teorijas esu sudaręs nemažai ir naujų tekstelių, glosų ar tik žodžių – prūsiškų, latviškų ar lietuviškų. Todėl ir sakau, kad šis mano tyrimas yra ne tik „data oriented“, kaip angliškai apibūdinama istorinė gramatika. Ir ne tik „theory oriented“, t. y. ne istoriografinė lingvistika, bet „theory and data oriented“. Kitaip tariant, tuo pačiu metu bandžiau eiti ir kalbos istorijos, ir kalbotyros istorijos vaga.
ML. Ar tai siekis raškyti vaisius iškart nuo dviejų Pažinimo medžių? Gal tai būtų natūralus siekis – žengti dviejų baltų kalbotyros tyrinėjamų krypčių paribiais. Gal tai neišvengiamas mokslinio pažinimo vienovės siekis, nors dabar labiau įsitvirtinęs integracijos terminas?
P. U. Dinis. Iš tiesų, tai paribių dalykai – teisingas pastebėjimas. Tie pirmieji autoriai, kurie samprotavo apie kalbas, labai dažnai rėmėsi kitų autorių sukurtais pamatais. Dažnai tas pagrindas buvo labai menkas. Tarkime, koks nors kitos kalbos žodis galėjo atrodyti panašus į kokį nors lotynų ar graikų kalbos žodį. Tačiau ir tie menki pastebėjimai gali būti savaip reikšmingi, jeigu apie juos susimąstyta, nes iki tol juk nebuvo žinomi. Dauguma mano tyrinėtų dalykų kalbotyros mokslui buvo nežinomi, kai kurie jų buvo jau žinomi, bet aš jiems suteikiau truputį kitą vaizdą. Pamažu dirbdamas kartais aptikdavau ir visai mažai žinomą ar net visai nežinomą perliuką.
Ir klaidos gali būti pažinimo dalis
ML. Ar tikėjote, kad atskiromis temomis įvairiu laiku rašyti Jūsų straipsniai galų gale susilies į tokią didžiulę 852 puslapių studiją?
P. U. Dinis. Jokiu būdu netikėjau, nė į galvą tokia mintis nešovė, kai apie tuos dalykus pirmą straipsnį parašiau prieš gerus 15 metų. Po to pamažu susiformavo ir užaugo organiško darbo idėja. Suprantama, kad taip pat dirbau ir kitus darbus, bet šie tyrinėjimai sudarė tarsi bendrą kitų darbų foną, vis sugrįždavau prie pradėtų tyrinėjimų. Vieną dieną sau pasakiau: „Užteks, nes antraip niekada nepabaigsi“.
ML. Kuo tai svarbu šiuolaikinės kalbotyros ir konkrečiai baltų kalbotyros mokslui?
P. U. Dinis. Savo mokslinėse publikacijose esu rašęs, kad pasaulyje gerokai į priekį yra pasistūmėję kai kurie kalbotyros tyrimai, bet baltistika iš tų tyrimų akiračio tarsi išslysta. Šiuo metu kad ir Renesanso epochos paleokomparatyvizmo (vadinamosios premokslinės kalbotyros) tyrimams skiriama nemaža dėmesio, bet tų laikų sampratos apie baltų kalbas vis dar netapo sistemiško mokslinio susidomėjimo dalyku. Kalbant griežčiau, baltų kalbotyros istoriografijoje ligi šiol žiojėja gan didelė properša.
ML. Mes įpratę didžiuotis, kad lietuvių ir kitos baltų kalbos labai senos, išlaikiusios archaiškas formas, o kitos, sparčiau besikeitusios kalbos tų formų nesugebėjo išsaugoti. Mums patinka, kai mūsų senąja archaiška kalba žavimasi, nors mūsų pačių nuopelno čia esama ne per daugiausia.
P. U. Dinis. Esu kalbininkas, baltistas, todėl man rūpi, kad baltų kalbotyra būtų pirmiausia aktuali kalbotyros pasaulyje, būtų ne tik istoriografinių lingvistikos tyrimų objektas, bet ir bendrosios kalbotyros istoriografijos būtina dalis. Reikia siekti tolesnio baltų kalbotyros istoriografijos integravimo į bendresnius kalbotyros istoriografijos tyrimus. Juose ne istorinis, bet būtent istoriografinis veiksnys yra svarbiausias, būtina nuo faktų tyrinėjimo pereiti prie teorijų tyrimo.
Kol kas matau šios krypties darbų stygių. Net ir labai kvalifikuoti tyrinėtojai, nagrinėdami ankstesnių amžių autorių darbus, dažnai apsiriboja trumpa pastaba, girdi, nagrinėjama tema yra legendinio pobūdžio ar išvis išgalvota, žodžiu, nemoksliškai pateikta. Tačiau net ir klaidos yra pažinimo dalis, todėl turi būti tyrinėjamos. Būtina kelti klausimą ir mėginti atsakyti, kokios baltų kalbų sampratos buvo įsitvirtinusios paleokomparatyvizmo epochoje ir dar vėliau, kokiais argumentais paremtos.
Kai kalbos mokslas tampa politikos įnagiu
ML. Kuo galima paaiškinti, kad būtent Renesanso epochoje kilo susidomėjimas lietuvių ir kitomis baltų kalbomis?
P. U. Dinis. Pagal savo paties tyrinėjimų rezultatus galiu tvirtinti, kad Renesanso epochoje dėmesį baltų kalboms lėmė daugiausia genealoginiai sumetimai ir siekimas išsiaiškinti kalbų tarpusavio santykį.
ML. Jei genealoginiai sumetimai, vadinasi, turėjo būti tų tyrinėjimų užsakovas? Matyt, būta ir politikų užgaidų, siekiant įtvirtinti savo tautos autoritetą, jos praeitį, garbingus protėvius, kuriais galima teisėtai didžiuotis.
P. U. Dinis. Dažniausiai būta politinių siekių tam tikrus dalykus pagrįsti, įtvirtinti žmonių sąmonėje. Štai romėniškoji ar lotyniškoji lietuvių tautos ir kalbos kilmės samprata buvo nukreipta prieš lenkų sarmatizmą. Panašiai būtų galima rasti priežasčių ir kitų sampratų ar teorijų atsiradimui. Vis dėlto, ne visada būtina ieškoti politinių priežasčių ar užsakovų. Prūsų kalbos kilmės iš graikų kalbos sampratai tokio politinio aspekto pritaikyti veikiausiai nepavyktų, nes tiesiog taip manė Jodocus Vilikijus, taip užrašė 1555 metais, susiedamas senovės prūsų likimą su Bitinija.
ML. Gal tai buvo vienas iš būdų pagrįsti vokiečių kolonizacinę politiką senųjų prūsų žemėse, susiejant su Bitinija, kuri tam tikru istorijos laikotarpiu priklausė nuo Romos imperijos. O Vokietijos žemės XVI a., kai Jodocus Vilikijus rašė savo veikalą, įėjo į Šv. Romos imperijos sudėtį.
P. U. Dinis. Tai, ką sakote, įdomu, bet Jodocus Vilikijus veikiausiai dėmesį kreipė į šiek tiek kitus dalykus. Jis manė, kad prūsai kalba iškraipyta graikų kalba, nes Bitinijos kraštą valdė karalius Prusias, kuris su savo tauta ir atėjęs prie Baltijos jūros. Atrodytų, kad jokio politinio užsakymo senuosius prūsus kildinti iš Bitinijos nebuvo, bet jeigu panagrinėtume, ką kiti autoriai apie tą pačią sampratą parašė, tai kartais galėsime pastebėti ir tam tikrą politinį momentą. Štai kad ir Erasmo Stelos (Erasmo Stella) interpretacija. Beje, taip šis autorius pasirašinėjo savo lotyniškuose raštuose, o tikroji šio vokiečio pavardė ir vardas buvo Johanas Štuleris (Johannes Stuler, vok. Johann Stüler). Tai štai 1518 m. parašytame veikale „Apie prūsų kilmę“ Erasmas Stella siekė pasinaudoti labai savotišku prūsų karaliaus Biottero vardo aiškinimu. Šį prūsų valdovo vardą – Biottero – mini ir istorikas A. Vijūkas-Kojelavičius „Lietuvos istorijoje“. Erasmas Stella aiškina, kad Biottero sudurtinį vardą sudaro saksų žodis „Bie“, reiškiantis bitę (vok. Bine), o antrąją dalį „thero“ kildino iš graikiško žodžio „pterón“, reiškiančio sparną. Vadinasi, „Biottero“ iššifruotinas kaip „bitė su sparnais, sparnuota bitė“. Todėl Erasmas Stella bandė aiškinti, kad vokiečių saksų kolonizacija į senųjų prūsų žemes yra labai senas faktas, kurį galima įžvelgti net prūsų karaliaus varde.
Pavyzdys, kaip XVI a. prūsų kilmės aiškinimas virsta politinių pretenzijų pagrindimu. Būdinga, kad politiniams sumetimams padeda kai kurios mokslinės ar ikimokslinio laikotarpio teorijos.
ML. Taip vokiečiai per Erasmą Stellą, interpretacijas ir išvedžiojimus siekia pagrįsti savo teises į nukariautų prūsų žemes. Tačiau tas pats Erasmas Stella XVI a. pradžioje veikale apie Prūsiją, jos gyventojus ir vakarų lietuvius kildina iš alanų, t. y. gotų genties, o pirmuoju jų valdovu mini buvus Vydevutį. XVI a. šią legendą išgarsino Simonas Grunau, o XIX a. Vydevučio vardas net buvo tapęs prūsiškojo patriotizmo simboliu, nors XIX a. prūsus su senaisiais prūsais siejo tik tai, kad vokiečiai gyveno kryžiuočių ir jų palikuonių išnaikintų ir asimiliuotų prūsų žemėse.
P. U. Dinis. Matosi, kad jūs tikrai labai gerai pasiruošęs arba jau suspėjote rekordiniu greičiu perskaityti visą „Aliletoescur“. Belieka pridurti, kad Erasmas Stella yra taip pat žinomas kaip savo epochos didelis falsifikatorius.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Susiję įrašai:
Babelio bokšte ieškant vietos baltų kalboms (I)
