Lietuva jau prieš kelis šimtmečius turėjo dangaus stebėjimo specialistų. Senovės baltų gentys buvo susikūrusios savo religinę sistemą. Mokslininkai rado mūsų protėvių naudojamą runų kalendorių, kuriam sudaryti reikėjo nemenkų astronomijos žinių.
Galbūt žmonėms anksčiau laiko tėkmę suvokti padėdavo ir astronominius instrumentus (kalendorius ir pan.) kurdavo žyniai. Neabejotina, jog įvairių šviesulių – Saulės, Mėnulio, Aušrinės ir kitų – judėjimas dangaus skliautu senovėje buvo fiksuojamas. Lietuvoje rasta ir akmenų sistemų – tik jos yra kur kas mažesnės negu Anglijoje.
„Net Vilniuje, Konstitucijos ir Kalvarijų gatvių sankryžoje kadaise buvo akmenų ratas“ – pasakoja etnologas Libertas Klimka. Laimei, ne viskas sunaikinta: tokių akmenų grupių pavyko rasti mažiau prieinamose Lietuvos vietose. – Antroje Merkinės pusėje, Junionių kaimo teritorijoje, beveik ant Nemuno kranto yra tokia akmenų grupė su vienu labai stambiu, dideliu akmeniu. Nuo to akmens žiūrint į kitus stambesnius akmenis galima matyti ir saulės lygiadienius, ir saulėgrįžas.“
„Palangoje, ant Birutės kalno buvo rasta vienuolika stulpelių, – tęsia L. Klimka. – Paaiškėjo, kad tai – visa sistema: trisdešimt šešių (po devynias šventes per kiekvieną metų laiką) švenčių nustatymo algoritmas. Įdomiausia, jog tos šventės sutampa su ir dabar Lietuvoje mėgiamomis ir švenčiamomis šventėmis.“
Tos šventės užfiksuotos gana neseniai – XV a. pradžioje. Vėliau kryžiuočiai sugriovė šventyklą ir jos vietoje pastatė koplyčią. Dabar šioje vietoje stovi mūrinis statinys. Deja, atkurti buvusio astronominių stebėjimo rato nebegalima – horizontą užstoja užaugusios pušys. O anuo metu nuo Birutės kalno buvo stebima, kaip Saulė leidžiasi į jūrą.
