Arūnas Rasakevičius, www.alkas.lt
Šiandien sukanka 50 metų, kai žmogus pirmą kartą įžengė į kosminę erdvę. Tai buvo 1961 metai. 9.07 val vietos laiku startavo kosminis laivas „Vostok-1“, nešantis Jurijų Gagariną į dar žmogaus nepalytėtą kosminę erdve aplink Žemę. Praėjus daugiau kaip 11 minučių, kosmonautas pasiekė orbitą ir iš viso skrydžio būsenoje išbuvo 108 minutes.
Ilgą laiką buvo manoma, kad J.Gagarinas nusileido ant žemės kapsulėje, bet, esant nusileidimo nesklandumams, jam teko jau 7 kilometrų aukštyje katapultuotis ir kelionę pabaigt parašiutu. Parašiutu nusileido ir 2,3 metrų skersmens rutulio formos kapsulė.Norėčiau, kad išreikštume pagarbą vieninteliam Lietuvos kosmonautui, kuriam nebuvo lemta pakilti. Tai lakūnas-bandytojas Rimantas Antanas Stankevičius. Gimė jis 1944 metų liepos 26 dieną Marijampolėje. 1962 metais baigė Marijampolės 2-ąją vidurinę mokyklą. Įstojo į Černigovo aukštąją aviacijos mokyklą, kurią baigė 1966 m. 1975 metais baigė SSRS Aviacijos pramonės ministerijos skrydžių tyrimo instituto lakūnų-bandytojų mokyklą ir dirbo lakūnu-bandytoju tame pačiame centre. Atlikdavo bandomuosius aukščiausio sudėtingumo skrydžius. Dalyvavo bandant naikintuvą „MiG-29 “ suktuko sąlygomis. Skraidė 57 tipų lėktuvais ir turėjo didesnį nei 4000 valandų skrydžio stažą.
Nuo 1977 metų prasideda jo kosmonautikos era. Jis tampa specialaus pasirengimo grupės nariu, kuri turi užduotį skristi su daugkartiniu kosminiu aparatu „Buran“. Gaila, bet skrydis taip ir neįvyko. 1989 metų vasario mėnesį kartu su Viktoru Afanasjevu ir Vitalijumi Sevastjanovu vėl rengėsi kosminiam skrydžiui į orbitinę stotį „Mir“. Tačiau, vėl pakeitus „Mir“ eksploatacijos planus, 1989 m. rugsėjo mėnesį pasirengimas buvo laikinai nutrauktas, o vėliau ir nebebuvo atnaujintas.
1990 metais Rimantas Stankevičius atlikinėjo parodomuosius skrydžius
aviacijos šventėse. JAV Everet mieste jis pilotavo tarybinį sunkiasvorį supernaikintuvą „SU-27“. Praėjus kiek laiko tuo pačiu naikintuvu Rimantas turėjo atlikti parodomąjį skrydį Italijoje. Čia, darydamas „mirties kilpą“, nespėjo pakelti lėktuvo ir „pilvu“ lietė žemę. Lėktuvas akimirksniu sprogo, nusinešdamas pirmojo lietuvių kosmonauto gyvybę.
Paminėdami tarptautinę kosmonautikos dieną, turime progą jį vėl prisiminti ir pažiūrėti dokumentinį filmą per LTV2 – „Lemties kilpa“, kurio režisierius Juozas Sabolius.
Iš kokio čia rusų tinklapio versta pažodžiui? Su-27 “supernaikintuvas” – labai juokinga, nieko “super” jame nebuvo.
Šiuo metu gal jis ir nublanksta, bet tuo metu…
Net dokumentinio filmo metu buvo pavartotas supernaikintuvo terminas…
Tai tikriausias pavyzdys, kai Lietuvybė – “patogiai” su kažkuo (socializmu, kapitalizmu, lenkizmu, liberalizmu, žydkrikščionizmu, pedofilizmu, autoritarizmu…) tandeme – ji – toji Lietuvybė, visada patampa pasmerkta.
Prakeikta “TARP” ir “SU” teorija Lietuvai niekada pabaigtinai netiko ir neatitiko.
Drįstu teigti, jog galutinė Lietuvybė – tai vadinamoji tik Pagonybė – su savais panteonais ir tam gyvenančiais.
Gerb. Vilmantai, galbūt yra taip, kaip jūs sakote (“galutinė Lietuvybė – tai vadinamoji tik Pagonybė”), tačiau spjaudyti į krikščionybę (katalikybę) mums, lietuviams, taip pat nereikėtų. Dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėlto, kad vienaip ar kitaip su krikščionybe yra susiję absoliuti dauguma mūsų tautiečių (juos reiktų šviesti, mokyti, o ne mušti). Antra, krikščionybės atėjimą į mūsų šalį reikia suvokti kaip globalinio masto reiškinį, epochinį pasikeitimą (panašiai kaip žemės drebėjimą, ugnikalnio išsiveržimą ar panašiai – t.y. tokio masto reiškinys, kuriam pasipriešinti neįmanoma – argi tokia galinga, protinga tauta kaip japonai galėjo pasipriešinti žemės drebėjimo pasekmėms, argi normalus žmogus per didžiulę audrą, pilant kaip iš kibiro ir blykčiojant žaibams eis per lauką? Ne, jis slėpsis. Ar nepagalvojote, gerb. Vilmantai, kad ir mūsų pagoniškasis religinis elitas galėjo lygiai “slėptis”, t.y. užsikonspiruoti ir slapta veikti jau vaidinant katalikus. Tai nėra visiškai iš piršto laužta versija – tokių užuominų esama pas Narbutą, tai rodo kitų tautų patyrimas. Tai spėjimai apie galimą situaciją XIV – XV am., tačiau visiškai akivaizdu, kad neabejotinai lietuviai patriotai buvo tokie katalikų dvasininkai kaip Vaižgantas ir panašiai XX amžiuje. Ir ketvirta priežastis, kodėl reiktų atsargiau kalbėti apie krikščionybę yra ta, kad iš tiesų, giliąja prasme, ir krikščionybė, ir vadinamoji pagonybė yra tos pačios bendražmogiškosios patirties amžinosios išminties raiškos formos ir iš tiesų kalba apie tuos pačius dalykus.
P.s.: atrodo, išvardijau tris, o ne keturias priežastis.
Pagonis, TAČIAU neišvengiamai prisitaikęs krikščionis daugumoje ?
Būtent, tasai pridėtas TAČIAU – ir priaugina tolimesnes priežastis apgailėtiniems dvilypumams ar trilypumams.
Donelais, Baranauskas, Maironis, Vaižgantas – tai ir buvo tie dvilypai.