Pateiksiu jums mįslę. Diplomatas, nusipelnęs politinis veikėjas, Vilniaus Universiteto garbės narys, humanistas, savo šalies patriotas ir Europoje garsus lietuvių kompozitorius, parašęs žymių polonezų, mazurkų, maršų. Šiandien jo palaikai ilsisi Italijoje, Šventojo Kryžiaus bazilikoje greta tokių žymių žmonių kaip Dantė, Galileo Galilėjus ir Džoakinas Rosinis. Italijoje jam pastatytas balto marmuro paminklas.
Dar pasakysiu, kad jis turi du vardus, kurių pirmosios raidės yra M. K. Ar jau galite atspėti, kas tai per žmogus?
Ne, tai ne Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis. Visai nepelnytai šiandien jo vardas Lietuvoje minimas rečiau nei M.K.Čiurlionio, nors Mykolas Kleopas Oginskis galėtų būti sektinas pavyzdys kiekvienam lietuviui. 1794 – aisiais jis aktyviai dalyvavo Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime, savo dvare Vilniuje jis įkūrė patrankų liejyklą, vadovavo savo paties lėšomis apginkluotam sukilėlių būriui. Buvo kilnios dvasios, vertino žmogų, savo asmenyje įkūnijo aukščiausius moralės principus. Šio žmogaus atminimas šiandien saugomas Rietavo Oginskių kultūros muziejuje.
Muziejus nedidelis, pagrindiniai čia saugomi eksponatai – Oginskių šeimos narių portretai, dailininkų tapyti paveikslai iš Oginskių gyvenimo, didelis ant drobės tapytas giminės medis ir M.K. Oginskio kurti polonezai, jo rašyti atsiminimai ir palikti priesakai sūnui, kuriuos muziejaus darbuotojai skatina perduoti ir savo vaikams. Šis dvasinis muziejaus saugomas tutas yra svarbiausias M.K.Oginskio palikimas, mokantis atsigręžti į tautą ir žmogų, ugdyti pagarbą kiekvienam sutiktam ir rūpintis, stiprinti savo moralę.
Humanistinės pasaulėžiūros principus M.K. Oginskis dar vaikystėje perėmė iš savo mokytojo, prancūzų kilmės pedagogo, Oginskių giminės biografo Jeano Rolay. Mykolą Kleopą Oginskį jis ne tik mokė pagrindinių mokslo disciplinų, bet ir stengėsi auklėti šviečiamojo humanizmo dvasia. Būtent mokytojas įdiegė pagarbą žmonėms, nepriklausomai nuo to, kokios kilmės jie būtų.
Muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas pasakoja apie griežtus Jeano Rolay mokymo metodus. Kartą dar nė penkerių metų neturintis M.K. Oginskis supykęs aprėkė vieną tarną. Tai išvydęs mokytojas sukvietė visus tarnus ir liepė jiems išsirikiuoti, o tada įsakė jaunajam M. K. Oginskiui visų akivaizdoje atsiklaupti ir paprašyti įžeisto tarno atleidimo. Ši pamoka giliai įstrigo M. K. Oginskio širdyje, vėliau priesakuose sūnui jis rašė: „Jeigu gimei ne tuo, kuris patarnauja, bet tuo, kuriam patarnaujama, – tai tiktai atsitiktinumas ir nėra jokio pagrindo tuo didžiuotis.“
Kai 1802 metais Mykolas Kleopas Oginskis paveldėjo senelio Tado Pranciškaus dvarą Rietave, atvykęs rado suvargusius baudžiauninkus. Pamatęs šį vaizdą, M. K. Oginskis iškrovė visą karietoje vežtą auksą ir išdalino pavargėliams. Vėliau savo iniciatyva jis įsteigė muzikos mokyklą Rietve, kur nemokamai mokė gabius valstiečių vaikus. Šios muzikos mokyklos mokiniai tapo geriausiias muzikantais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir juos kvietėsi koncertuoti didžiausi to meto ponai.
Griežto mokytojo auklėjamas, M. K. Oginskis tapo didžiu to meto žmogumi, iki šiol keliančiu pasididžiavimą Rietavo gyventojams. Jo sukurtas polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ daugelyje aplinkinių miestelių yra tapęs neoficialiu himnu. Nepaisant mokytojo griežtumo, vėliau atsiminimuose Mykolas Kleopas Oginskis apie jį rašė: „Jame mačiau visų įmanomų žmogaus dorybių idealą.“ Šio idealo jis siekė visą gyvenimą ir mokė siekti kitus.
Oginskio polonezai – tipiška lenkų muzika. Oginskio kultūra ir vertybės nebuvo Daukanto vertybėmis. Jeigu Oginskio šlėktiška linija būtų įsigalėjusi, šiandien Lietuva būtų lenkiška. Gerai, kad istorija pasuko ne Oginskine kryptimi.
gerai ,kad Jaunius, pasitaisysite….
Su tarnais tarp baudžiauninkų auksine karieta važinėjantis dorybių idealas ? -Sukelia polonezinių minčių.
Ką darysi, toks buvo (yra) gyvenimas aukštuomenei.
Na, o liaudžiai – polka su ragučiais ir spirgučiais.
Arvydai,
apie kokį “pasitaisymą” ten kalbi ?
Teisingai, neleiskime lenkams toliau vogti Lietuvos žymių žmonių, nes daugiausia sulenkėjusių lietuvių ir yra tie kuriuos palenkės polenkės poliakai, mozurai pasivogę, pristatinėja kaip savus, “polskos vieros”, o pavardė Oginskis tai aiškiai – Uogintas
Uhu, dar iškasti kūną reikia ir paieškot lietuviškos genomos, tada jau tikrai galėsime priskirt šitą ponulį lietuviškai žmonių rūšiai.
Visi, kurie dirbo Lietuvai, buvo Lietuvos žmonės, kitaip, vertinant šių dienų supratimu – lietuviai.
To meto aukštuomenės kalba buvo lenkų, dar prancūzų, rusų, muzika buvo iš prancūzijos, gal, atėjusi. Bet visa tai nenutolina šių didžių žmonių nuo Lietuvos, o artina, nes visa tai jie skyrė vėlgi Lietuvai.
Skaitau komentarus ir pamaniau kad esu “Lietuvos ryte”. Tiek daug kovingų patriotų beesama.
Dar pagalvojau ar žino kas nors kiek procentų Lietuvos teritorijos be jokių patrankų jau užvaldė ES kolonizatoriai? Ir kiek dar tarp mūsų vaikšto liūdnų, paveldėtos žemės nepardavusių grynaveislių lietuvaičių? Kam mums ta žemė, ar ne? Va, Durbės mūšyje, arba Žalgirio bitvoje tai MES davėm JIEMS į kaulus, apgynėm SAVO žemę. Pakovojom, nusipelnėme ir pailsėti.
Neilgai ilsėsies, jei ne Lietuvos tvarka šioje žemėje bus – gausi kitiems nugarytę lenkti ir pensijukės nesitikėk, nes, sakys, dirbai tai ne mums.
Oginskiai palaikė Basanavičiaus laikais palaikė tautinį lietuvių judėjimė
Visi ponai, tiek praeityje, tiek šiandien, “palaiko” žmones ir jų judėjimus, “palaiko” labdaros akcijas, sporto ir kultūros renginius, “palaiko” demokratiją, partijas ir daugybę kitų sričių. Ir visa tai tik tam, kad žmonės pirktų jų prekes, dirbtų jiems ir neuždavinėtų keblių klausimų ar, neduok troli, nesiimtų savarankiškų veiksmų.
Anaiptol ne visi dvarininkai tais laikais palaikė lietuvius. palaikančių buvo mažuma. Paskaitykit V.Sruogienės Lietuvos istoriją. Ten yra apie Oginskius.
🙂 Oginskis rašė prisiminimus. paskaitykit ir susidarysit tikresnę nuomonę apie jo lietuviškumą. o dabar blevyzgojat kaip univero nebaigę 😀
Univerai neišsemia visų žodžių, žodžiai – visų minčių.
Visos mintys įdomios ir palinkėjimais skatintinos – išsakyti.
oi ne visos įdomios….
Aš kalbu apie jo palikuonis Basanavičiaus laikais o ne apie jį patį