J.Marcišauskytė-Jurašienė. Kritikos maršrutai: Vilnius – Kelmė

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, www.kulturpolis.lt                           

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems.      

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius.      

„Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.                           

Ribos išgyvenimas                           

Prisimenu, kaip pirmaisiais studijų metais namo į Kelmę važiuodavau autobusu Vilnius-Klaipėda ir išlipdavau Kryžkalnio stotyje. Kryžkalnis man visada buvo metaforiška vieta, esanti visus didžiuosius Lietuvos miestus jungiančių tiesių sankirtoje. Vieta, kur išlipęs iš autobuso įlipi į kitą, perkeliantį tave į kitą laiko ir kultūros zoną.                           

Jau daug metų nestovėjau Kryžkalnio žemėje ir susivokiau esanti beveik pamiršusi tą „ribos“ jausmą. (Puiki „ribos“ iliustracija: autobuso į Klaipėdą laukiantis prancūzas ir kryžkalniškė bobutė, ant autobusų stoties suoliukų susidėliojusi naminius sūrius pardavimui.) Juk važinėdamas mašina išlieki nuosavame laike ir erdvėje, mašinoje kaip ir namuose esi saugus, nes tavo ir aplinkos santykiai ir jos išgyvenimas daugiau mažiau klostosi pagal paties susikurtas taisykles. Priešingai nei autobuse, šalia tavęs neprisės Paprūdžių sustojime įlipęs pagiringas didžianosis vyras moteriška striuke, ir radiją gali valdyti tu, o ne vairuotojas, kurių visų muzikinis skonis, kaip tyčia, visada būna vienodai prastas. Mašinoje nepatiri aplinkos intervencijos, kitokios kultūros priartėjimo ir susiliejimo su ja. Todėl, kai po tiek laiko išgyvenau tą „ribos“ jausmą, apėmė neapsakomas malonumas.                           

Artėjant link savo gimtojo miesto, pirmiausiai pajutau keičiantis garsinį paveikslą – per radiją „Aliukų“ plėšiama gimtinei skirta melodija susiliejo su geltonstriukio šnopavimu ir prasikalusiais ūsais besididžiuojančio „pacaniuko“ mobiliojo telefono melodijų variacijomis. Vėliau panašus garsinis fonas lydėjo mane tyrinėjant naujas ir senas miestelio parduotuves. Žinoma, prie to prisidėjo kelmiškiams būdinga iš gatvių ir kiemų, turgaus sklindanti kelmietiška šnekta, vietinis jaunimo žargonas. Apie garsą čia rašau ne šiaip. Mano galva, būtent garsas geriausiai atskleidžia vietos gyvenimo tėkmę ir net nematant vaizdo, sukuria vaizduotėje pačius iškalbingiausius to gyvenimo atmosferos kontūrus. Tokia Kelmė man buvo tada, tokią pačią išgirdau ir į ją sugrįžusi.                           

Dar „Kritikos maršrutų“ projekto pradžioje, perskaičiusi pirmuosius tekstus, pamaniau sau, kad labiau tiktų pavadinti tokią veiklą „Kultūros maršrutais“. Kritika kaip teksto žanras ir mąstymo būdas pilnavertiškai egzistuoja tik sukultūrintoje ir sąmoningoje aplinkoje. Vargu ar patekus į dažnai visiškoje „nekultūroje“ plūduriuojančią mažytę ir trapią „meno salelę“ teisinga taikyti jai tuos pačius, įprastus kriterijus. Tuomet geriausiu atveju prieinama tik banali išvada, kad kuo toliau nuo Vilniaus ir kitų didžiųjų miestų, tuo kultūros situacija sunkesnė. Bet periferijose kažkas įdomaus irgi vyksta, taigi miesteliai turi kuo pasidžiaugti ir pasididžiuoti. Gal kad nesu ŽIV (žmogus iš Vilniaus), smerkiu mažuose miesteliuose pasitaikančią „žinančiojo ir galinčio patarti“ vyresniojo brolio poziciją.  (Būtent mažo miestelio komplekso, „žinovo pozicijos“ ir biurokratinių intrigų rezultatas šiandien – nemaloniai akį trikdantys Vlado Vildžiūno „Trys angelai“, vietinių ironiškai vadinami „bankeriais“.) Todėl man pačiai norėtųsi pasprukti nuo kritiko misijos ir įgyvendinti tiesiog savotišką „kultūrinį-atmosferinį“ maršrutą po savo gimtąjį miestą. Su meile.                           

Nieko nevyksta ir vis dėl to                           

Pagal seną legendą miestas pavadintas Kelme, nes buvo įkurtas iškirstų miškų vietoje. Iš tiesų, aplink dar ir dabar daug žalumos – netoliese apsnigtas miškas, pušynas, parkai, vaizdingi per miestelį tekančių Kražantės ir Vilbėno upių vingiai, ant kalvelių pūpsančios kapinaitės, barokinis Gruževskių dvaro-muziejaus ansamblis su savo parku, jau beveik užakusiais tvenkiniais ir dailia senutėlių liepų alėja…  Vis dėl to Kelmė – tai puiki vieta gimti ir mirti, bet ne „tarp“. Retas, kuris baigęs mokyklą čia pasilieka, daug jaunų žmonių išvažiuoja į didesnius miestus. Kelmėje ir aplink ją nėra didelių fabrikų ar gamyklų (na, gal išskyrus „Kelmės pieninę“), todėl žmonėms trūksta darbo vietų, kurti savo įmonę daugelis nesiryžta, nes kažin ar atsipirktų, todėl dažnas „tarpinio“ amžiaus žmogus emigruoja arba nusigeria. Kaip ir kituose panašiuose miestuose.                           

Vos grįžusi apžiūrėjau visus skelbimų stulpus – nė vienos parodos, tik pasiūlymas ateiti į Kelmės mažajį teatrą ir išsitirti savo karmą. Dar iš savo paauglystės laikų atsimenu, kad tik labai retai ant tų stulpų pasirodydavo koks nors kultūrinio pobūdžio skelbimas: koncertas, spektaklis, paroda. Tokias retenybes godžiai lankydavau, tik stebėdavausi, kad, tarkim, „Čiurlionio kvarteto“ pasiklausyti atėjo vos keletas iš Kelmės valdžios elito, mokytojų, na, ir koks penketas vyresniųjų mokyklinių klasių mokinių. Tačiau girdėjau, kad kai atvažiuoja Radžis, salės būna beveik pilnos. Tai, be abejonės, atspindi gerą dalį kelmiškių laisvalaikio ir savišvietos supratimo.                           

Išskyrus kelių menine prasme gana mėgėjiškų ir menkų parodų Kelmės krašto muziejuje ir Kelmės kultūros centre (tiesa, kartais pasitaikydavo ir išimčių), keleto spektaklių, koncertų, kurių dalį sudarydavo saviveikla, dalį – pats pigiausias atvežtinis popsas, mieste šaltaisiais sezonais dažniausiai nieko nevykdavo. Kadangi visame rajone nėra nė vieno profesionalaus dailininko (su muzika ir teatru situacija geresnė, o artimiausi dailininkai – Šiauliuose), nėra nė vienos galerijos ar kitos specialiai parodoms pritaikytos erdvės, čia tiesiog nesusiklostė kritinė masė žmonių, kurie būtų pajėgūs kartu judėti link profesionalumo ir išjudinti abejingą miesto visuomenę. Tačiau yra atsidavusių žmonių, bandžiusių ir tebebandančių suformuoti nors kiek puresnę dirvą, užauginti menui neabejingų jaunų žmonių kartą. Tarp jų buvę mano dailės mokytojai Irena ir Arnas Arlauskai (Arlauskas – dabartinis Kultūros centro direktorius), Kelmėje įkūrę Dailės mokyklą, vėliau prijungtą prie Meno mokyklos, kurioje iki tol buvo tik muzikos disciplinos. Savo jėgomis, minimaliomis sąlygomis, jie sugebėjo išauklėti ne vieną būsimą Dailės akademijos studentą, ir iš esmės buvo pirmoji „meno salelė“ Kelmėje. Tuos laikus atsimenu su didele nostalgija ir dėkingumu. Arlauskams palikus Dailės studiją, jos mokinių pajėgos vis jaunėjo ir tebejaunėja, krypsta į „dailę ir darbelius“, nors juk ir tai vis geriau negu nieko.                           

Kultūros salelės ir kelmietiška savastis                           

Jei reikalai su profesionaliaja daile liūdnoki, tai visai kas kita su liaudies amatų plėtojimu. Nuo 1988 metų būtent šis miestas kasmet tampa liaudies amatininkus ir meistrus, tyrinėtojus ir entuziastus sutraukiančiu centru. Kiekvieną vasarą čia vyksta tradiciniai „Žemaičių etnomuzikavimo ir liaudies amatų kursai“, kuriuose kiekvienas gali išbandyti save darydamas kankles ar žalvarinius papuošalus, pindamas iš vytelių ar beržo tošies, dainuodamas, šokdamas, etc. Šis intensyvios dienotvarkės renginys su užsiėmimais, koncertais ir paskaitomis, kultūrinės veiklos stokojančiame mieste, mums, dailės mokyklos mokiniams, gal ir pernelyg nesimpatizuojantiems liaudies kultūrai ir etnografijai, būdavo širdies atgaiva, galimybė pamatyti ir išgirsti kažką naujo ir praplėsti akiratį. Manau, ir dabar „Vasaros kursai“ vaidina tokį vaidmenį.                           

Į liaudies kultūros puoselėjimą, pratęsimą ir sklaidą orientuota ir kita graži iniciatyva – nuo 2004 metų rengiami liaudies skulptorių simpoziumai. Akmens skultptūra Kelmėje atgijo ne šiaip sau – būtent čia gyveno ir kūrė vienas žymiausių liaudies akmentašių – Juozas Liaudanskis, kurio skulptūros dar ir dabar tebėra ikoninės miesto reprezentantės. Mintis pratęsti akmentašybos tradicijas kilo Arnui Arlauskui ir jo pirmyn genama idėja, kurios rezultatai kas du metus „nutūpia“ įvairiose miesto vietose, susilaukia vis didesnio palaikymo. Iš pradžių neturėję savo vietos, kalę akmenį po atviru dangumi, šiandien akmentašiai jau turi savo pastatą ir nemažą sklypą, kuriame ateityje yra mintis įkurti platesnę ir atviresnę visuomenei liaudies amatų (o gal ir ne tik?) zoną.                           

Yra ir kitų realių planų, kaip pagerinti miesto kultūros apytaką. Po Kultūros centro renovacijos ketinama įrengti kelių aukštų parodų galeriją buvusiame vidiniame kiemelyje bei teatro sceną buvusiuose nenaudojamuose kultūrnamio salės rūsiuose. Jei šis planas pavyks (jau teko vartyti paruoštą projektą, tereikia pinigų), atsiras nauja terpė, kurioje bus įmanoma rutulioti bent kiek ambicingesnius vaizduojamojo, ne tik taikomojo, meno projektus. Vieta, kurioje galėtų susitikti ir bendrauti idėjų žmonės, kuriems negana vakare įsijungti televizorių.                           

Vienintelė ryški, nuolat funkcionuojanti „salelė“ kaip vieta, šiai dienai yra minėtas, neseniai renovuotas Gruževskių dvaras-muziejus ir seniausias Lietuvoje dvaro svirnas. Gražioje vietoje, ant upės šlaito stovintis istorinis ansamblis traukia dėl bent keletos priežasčių. Čia prasidėjo 1831 metų sukilimas (jo vėliavą kabo ekspozicijoje), čia yra vienintelė Lietuvoje indėnų etnografijos ekspozicija (nes Kelmėje gyveno Karlo Majaus knygų vertėjas Jonas Vadeikis). Taip pat muziejuje kabo su Gruževskiais besibičiuliavusios Sofijos Riomerienės paveikslai. Pastaraisiais metais dvaras-muziejus atgimė: vysto plačias ir įdomias edukacines programas, jame vyksta klasikinės muzikos koncertai. Įsiliejus į projektą „Menas senuosiuose dvaruose“ tapo ir svarbiausiu (o gal bene vieninteliu?) Kelmės parodiniu tašku. Tačiau parodos ir vaizduojamojo meno propagavimas nėra muziejaus misija ir prioritetas – greičiau alternatyvios vietos nebuvimas lėmė, kad šiandien pamatyti profesionaliojo meno arba bent jau jo atšvaitų žmonės keliauja būtent į dvarą.                           

Valgant pas buvusius mokytojus žirnių košę su spirgais ir besišnekučiuojant apie mažo miesto kultūros reikalus, kad ir kaip melancholiškai nuteikė kelias valandas prieš tai pilko miesto centre pamatytas sniege besirutuliojantis personažas, visgi apėmė optimizmas. Kiek gražių planų yra prikurta ateičiai, kiek energijos jau išlieta ir dar ketinama išlieti. Prisiminiau tą pačią seną tiesą, kad provincija egzistuoja tik žmogaus mąstyme. Tačiau kad provincija, kaip kokios piktžolės, nesuvešėtų žmogaus prote, poreikiuose, polinkiuose, visgi būtinas kultūrinis bendradarbiavimas su dideliais miestais: be „mažojo brolio“ komplekso, o sąmoningai, išlaikant savo savastį ir suvokiant, kad ne visad mažame mieste pasiteisins didelio miesto modeliai. O jei kalbėsime apie savastį, Kelmė ir kelmiškiai ją neabejotinai turi – juk žemaičiai (kad ir ne gryniausi).