Paprastai manoma, kad velnias, be jokios abejonės, gyvena kur nors požemyje, kokiuose nors pragaruose ar pragarmėse, blogiausiu atveju – pelkėse. Bet kokiu atveju velnio gyvenamoji vieta turi būti kiek galima žemiau, kur nors po žeme, ten, kur drėgna ir karšta, kur kunkuliuoja karščiausios lavos upės. Dėl to velnio taip paprastai nesutiksi ir nepamatysi, o jei kam ir pasiseka, tai nebent kur nors kryžkelėje, tamsią gūdžią naktį dylant mėnuliui. Ir niekad nebūtum pagalvojęs, kad pas velnią į svečius užeiti gali būti paprasta, tačiau būtent tokį pakvietimą netikėtai pasisekė gauti.
Turint mintyje, kad velnias yra velnias, iš karto galima suprasti, kad tikslaus adreso niekas nenurodys. Vis dėlto apytikriai kelią žinojau – velnias įsikūręs Vilniaus rajone, Bubų kaime, tankiame Elniakampio miške.
Šiandien šį mišką dažniausiai jau vadina Elniakampiu, bet čia gyvenantys senoliai pašnibždomis mišką dar šaukia Velniakampiu – tokį vardą jis atsinešė iš žilos senovės. Miškas tai miškas, bet ko tame miške ieškoti? Kur būtent įsikūręs velnias?
Tikrieji velnio namai išaiškėja tik jau beveik pasiekus Velniakampio mišką. Pasirodo, šiame miške įsikūręs ir tokio paties pavadinimo piliakalnis. Jei paklaustumėte apylinkėje gyvenančių žmonių, niekas šio piliakalnio parodyti negalėtų – atrodo, kad jo paprasčiausiai nėra – ir tik visai netoliese įsikūrusių sodybų šeimininkai nedrąsiai rodo piliakalnio pusėn – 400 metrų nuo sodybų į mišką. „Bet ten geriau neiti, – dar baimingai perspėja, – daug kas paliudys – ten būta velnio.“
Keista pasidaro jau vien todėl, kad į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą Elniakampio piliakalnis įtrauktas dar 2005 metais, bet turistų srautų nėra iki šiol. I tūkstantmečio pradžią menantis piliakalnis, archeologams čia iškapsčius brūkšniuotosios ir gruoblėtosios keramikos pavyzdžius, taip ir liko niekam nežinomas, o vietinių gyventojų dar ir kruopščiai slepiamas.
Kodėl, paaiškėja netrukus. Užtenka pamatyti piliakalnį. Piliakalnis tankiai apaugęs mišku, jį sunku atskirti nuo aplinkinių kalnų – Neries regioninio parko teritorija labai kalvota. Jį supa du vardų neturintys upeliai, kurių vieną maitina gyventojų šventu laikomas šaltinis, tekantis į rytus. Piliakalnis visai neparuoštas turizmui. Šlaitai statūs, tačiau nei medinių laiptelių kaip Kernavėje, nei apžvalgos aikštelių čia nepamatysi.
Prieš akis tik didelis, tankiai spygliuočiais apaugęs kalnas, iš pažiūros labai panašus į tą mituose vis iškylantį akmeninį Perkūno kalną, kurio papėdėje, Pakalnės šalyje, įsikūręs velnias. Kyla noras nueiti ir pabelsti kažkur į žemę, paprašyti nakvynės. O gal ant kalno yra šulinys, į kurį įšokusi išvysiu obuoliais apsunkusią obelį? O gal kur apačioje rasiu žalvario vartus? Puolu dairytis Pakalnės šalies vartų, bet tenka nusivilti – jų nėra.
Ir vis dėlto pasirodo, kad buvo. Apsižioplinau per savo kvailumą. Išėjus iš miško, tenka vėl susitikti su iš pradžių perspėjusiais senoliais – piliakalnio geriau neieškoti, nes ten gyvena velnias. Apie velnią ir piliakalnį čia sklando kelios legendos. Šiaurės rytų papėdėje į aušros pusę teka gyventojų Alkos vardu pavadintas upelis. Jis maitinasi iš po žemių trykštančio šaltinio vandenimis.
Gyventojai pasakoja, kad dar jų močiutės, čia gyvenusios, upelio vandenį vadino stovinčiu ir turinčiu gydomųjų savybių. Dėl to iki šiol žmonės vertina šį vandenį – parsineša jo į namus, prausiasi skaudamas vietas tikėdamiesi išgyti. Ir čia man atsiveria akys. Prisimenu viską apie stovintį vandenį. Stovintis vanduo – tai dangiškas vanduo, su lietumi atkeliavęs iš dausų. Paprastai toks vanduo susikaupia ant dubenėtų akmenų su laumės ar velnio įspaustomis pėdomis. Šis vanduo neteka ir neturi sąlyčio su žeme, todėl jis vadinamas stovinčiu dangišku vandeniu.
Tik pasirodė keista, kad vietiniai šaltinio vandenį, trykštantį iš po žemių, vadina stovinčiu. Pradėjau jausti, kad būsiu priėjusi mitologinį kalną. Leidau sau daryti tokią prielaidą – jei tai iš tiesų Perkūno akmeninis kalnas, ant kurio įsikūręs jo dvaras, tai po kalnu turėtų būti velnio karalija, Pakalnės šalis dar vadinama Paskandomis. Ieškoti reikėjo visai ne šulinio, o šaltinio, trykštančio iš po kalno.
Apie šaltinio vandenį pasakojama ir tokia istorija: Kartą vienas gyventojas sunkiai susirgęs. Kvietė jam daktarus net iš Lenkijos. Bet niekas nepadėjo. Tuomet viena sena moteriškė patarė atsinešti Alkos upelio vandens ir leisti atsigerti. Žmogus iš karto ir pasveikęs. Šaltinio šventumu tikima iki šiol. Nors ir negali paaiškinti jo paslapties, žmonės semiasi to vandens į butelius ir vežasi namo. Daugelis ne dėl to, kad tiki jo šventumu, bet dėl to, kad tokia tradicija – taip darė visos kartos.
Stebuklingojo šaltinio paslaptis aiškėja pasiklausius legendų apie patį piliakalnį. Sakoma, kad Neries upe rąstus plukdę sielininkai priplaukę prie piliakalnio tuoj pat išlipdavo ir eidavo atgal į seniai praplauktą karčiamą gerti, o tik po to grįždavo toliau plukdyti. Taip nutikdavo, nes šį piliakalnį, anot vietinių gyventojų, valdo Velnias. Taigi Velniakampis greičiausiai yra autentiškas kalno pavadinimas.
Sakoma, kad būtent Velnias užkerėdavęs sielininkus, kad šie eitų pirma išgerti, o tik po to plukdytų rąstus. Be jokios abejonės, Velnio demonizavimas yra jau krikščionybės padarinys. Būtent Velnias, kaip vienas iš senovės lietuvių dievų, yra Alkos upelio šventumo puoselėtojas, nes lietuvių mitologijoje jis siejamas su turtais, sveikata ir išmintimi.
Reikėjo dar kartą grįžti prie piliakalnio. Be jokios abejonės šis paslaptingas, žmonių beveik nelankomas kalnas turi kažkokią keistą dvasią. Papėdėje trykštantis šventas šaltinis, liūliuojančios vėjyje eglės, piliakalnį apraizgiusios legendos tik patvirtina – čia būta velnio.
Elniakampio piliakalniui, priešingai nei daugeliui kitų, savo aplaidumu valdininkai tik padeda – tik turistinių takų neišvagotas kalnas gali būti gyvenamas velnio. Elniakampį prisipažįsta lankantys vietiniai gyventojai, kai kurie sakosi čia ateinantys pasimelsti, apgalvoti gyvenimą, pabūti vienumoje. Ramybe ir paslaptimi dvelkiantis Elniakampis šiandien turi ne tik istorinę, bet labiausiai mitologinę reikšmę…
O kaži Jonas Vaiškūnas Velnią demonizuoja irgi krikščionybės paveiktas? http://w ww.delfi.lt/news/ringas/lit/jvaiskunas-dievas-ar-velnias-lietuvio-sielos-gelmej.d?id=12595895
Atrodo, kad net žymiausias Velnio buvusios dievystės šalininkas Vėlius taip nemano: „Antagonistiniai folklorinio velnio santykiai su dangaus mitinėmis būtybėmis, ypač Perkūnu, rodo, kad jau tolimoje senovėje (praindoeuropiečių laikais) buvo prasidėjęs šio galingo, veiklaus žemės ir požemio mitinio dievo (tiksliau – jo prototipo), kurio valdžioje buvo ne tik mirusieji, bet ir gyvieji (gyvulių augintojai ir žemdirbiai, amatininkai ir žyniai), nužeminimo procesas, o jį galutinai užbaigė krikščionybė.“
Norint suprasti velnio vaidmenį mitologijoje – pagonybėje tai jisai sietinas su skorpiono zodiaku, kuriam pavesta sielos įsikūnijimas į naują gimstantį kūną, tai mirties ir gimties virsmas. lyvis
Miglė aplankė ir aprašė kalną prie Neries. O kitoje Neries pusėje dar svarbesnė mums vieta-
Karmazinų slėnis su trimis piliakalniais. Galima sakyti, kad ten prasidėjo Romuvos sąjūdis. 1967 m. – Kernavėje,
o Dūkštose ir Karmazunuose vyko pirmoji Ramuvos ekspedicija, rodos 1969 metais. Apie Elniakampį arba
Velniakampį mums pasakojo vietiniai gyventojai, bet mes ten nebuvome nuėję. Tad Miglė, rūpindamasi Universiteto Ramuvos atkūrimu, aplankė šią mistinę vietą.
Velniakampio piliakalnis yra Neries vingyje, arba kampe. Baltarusiai Nerį vadina Velja, kas, manau, yra nuo lietuvių Vėlija, t. y. Velnio sferai priklausanti upė. Mitologine prasme Nerį galima būti lyginti su Indijos Gangu. Vilniaus mikrorajono pavadinimas Valakampiai taip pat, manau, iškreiptas iš Vėliakampiai. Be to, Toporovas rašė, kad Vilnelė ir Vilnius gali būti iš Velnelė ir Velnius. Tad, gali būti, kad pavadinimas Velniakampis žymi tik Neries vingį, o Velnias gyvena kažkur ties Vilnelės ir Neries santaka.
Neris toje vietoje su į ją įtekančiu upeliu Elna išpaišo ELNIO kontūrą. V (Ragai elnio) – elniakampis. Elnias šventaragis
Aciu, Migle, gera buvo keliauti su Tavim.
Amatininkų globėjas Velnias, pasivertęs geležiniu vilku, liepė Gediminui įkurti Vilnios (<Velnios?) miestą. Šis paliepimą įvykdė ir į įkurtą miestą pakvietė atvykti visos Europos amatininkus.
Čia buvo Getauto sapnas?
Norbertas Vėlius teigia, kad Gedimino sapnas – tai dievo ženklas:
https://alkas.lt/2010/12/12/norbertas-velius-%e2%80%93-cia-ir-ten-video-ii/
. Kurio dievo? Toporovas manė, kad Velnio. Aš manau taip pat.
Mano kieme Pugainiuose ties Šiurmonimis buvo keltas. Vienas Pugainiuose, kitas Šiurmonyse.O Šiurmonyse žydo karčiama
As cia buvau!!!!!!!!
Kur deklaravo, ten ir gyvena. O deklaravo čia:
Panevėžio rajone užfiksavo itin retą reiškinį – vandens velnią: neįtikėtina, kad tai vyksta Lietuvoje
– tv3.lt/naujiena/video/panevezio-rajone-uzfiksavo-itin-reta-reiskini-vandens-velnia-neitiketina-kad-tai-vyksta-lietuvoje-n1166011