Jonui Kazimierui Vilčinskiui – 205
Atrodo, 2000-ųjų žiemą, o gal metais anksčiau, mačiau kurapkų pulkelį pačiame Vilniaus centre, Neries slėniuke, ties Baltuoju tiltu nuo laukų vėjų slapukaujančias. Kiekvieną pavasarį Tauro kalno medžiuose plyšauja (kvatoja?) žalioji meleta, o Vilnelės pakrančių lakštingalos štai jau gal aštuoni šimtai metų susitaikė, kad jų giesmių ne piemenėliai, o sostinės pilėnai klausosi. Įsivaizduoju, kaip žavėjosi šiais koncertais romantizmo epochos vilniečiai.
Nesunku nuklysti į tą metą – XIX a. Lietuvos meno kultūros šedevras Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumas” tarsi epochos dvasios geografijos atlasas – perkelia į 1847 – uosius prie Katedros, kviečia į Šnipiškių priemiestį, Kalvarijas, Verkius, dangina į Antakalnį prie šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, prie Šv. Onos, į Domininkonų gatvę. Kas nenorėtų pasižvalgyti nuo Vizitiečių aukštumos, atsidurti universiteto Didžiajame kieme šaunių studentų ir profesorių būrelyje, ar nuostabiojoje Aušros vartų gatvėje!
J.K. Vilčinskis (1806.02.26-1885.03.02), pakvietęs to meto būrį dailininkų, 1844m. pradėjo kurti vaizdų pasakojimus, kurie štai jau pusantro šimto metų formuoja Vilniaus ir Lietuvos įvaizdį.
Vilčinskio atskleista Vilniaus dvasia veriasi vaizdais ir šiandien!
Šis rašinys skelbtas dienraštyje „Lietuvos žinios“ 2006-02-25.
Jis buvo skirtas J.K.Vilčinskio 200-osioms gimimo metinėms paminėti.
