Alvydas Medalinskas, www.DELFI.lt
Kiekvienas Anapilin išeinantis žmogus palieka atminimą apie save, savo darbus, o taip pat ir valią: rašytinę ar žodinę, kaip galėtų atrodyti gyvenimas, kai pačio žmogaus nebus gyvųjų tarpe. Čia būna sudėtos išėjusio žmogaus rūpestis, viltis, nespėti atlikti darbai ir neįgyvendintos svajonės. Ši valia visiems artimiesiems tampa šventa ir siekiame ją įvykdyti.
Matyt, nesuklysiu pasakęs, kad daugeliui Lietuvos žmonių poetas Justinas Marcinkevičius, jo eilės, išsakyti žodžiai buvo ir liks artimi iki širdies glūdumų. Todėl visiškai suprantama, kad daugelis iš mūsų norėtų matyti įgyvendintą jo valią, kuri reiškė rūpestį dėl to, kas yra svarbu mums visiems, Lietuvos valstybei ir mūsų tautai. Sunku patikėti, bet šiandieninėje Lietuvoje tautos šviesuolių, inteligentų, intelektualų, net ir tokių, kaip tautos sąžine vadinto poeto J. Marcinkevičiaus balso valdžia dažnai negirdėjo. Ar gali bent dabar kažkas pasikeisti, ar ši valia bus išgirsta, išėjus Poetui?
Kiekvienas žmogus pats pasirenka vietą, formą ir būdą, kaip savo tą valią išsakyti. J. Marcinkevičius atėjo į Mokslų akademijos salę, kur praleido nemaža valandų kaip šios garbingos institucijos narys, kaip akademikas. Mokslų akademija yra gerbiama visame pasaulyje institucija, telkianti tautos mokslo šviesuolius. Tik Lietuvoje nori valdžia ją sumenkinti iki eilinės institucijos lygio, dėl ko J. Marcinkevičius stipriai išgyveno. Ši salė liudija tuos nuostabius Sąjūdžio laikus, kai tada dar sovietinė valdžia, išgirdo mokslo ir kūrybinės inteligentijos balsą ir iš ten po visą Lietuvą nuvilnijo laisvės siekio dvasia. Bet vėliau ta dvasia buvo užmiršta, Sąjūdžio idealai paminti, apie tai ne kartą su širdgėla kalbėjo J. Marcinkevičius.
Praėjusį savaitgalį jis iš šios salės iškeliavo į Anapilį. Palydimas ne tik savo šeimos, artimųjų, bet ir didžiulio būrio žmonių, bendraminčių, tų, kuriems šis žmogus, jo žodžiai, kūryba tapo dalimi savo sąžinės balso, dalimi mūsų pačių. Net keista buvo vakare žiūrėti televizijos siužetą ir matyti, kad tikrai smarkiai snigo. Buvome visi užkloti baltai nuo galvos iki kojų, bet nejutome. Neprailgo ir kelionė nuo Mokslų akademijos iki J. Marcinkevičiaus poilsio vietos, nes tai buvo Prisiminimo ir Apmąstymų kelias apie Poetą.
Visą tą laiką negalėjau užmiršti poeto Rimvydo Stankevičiaus žodžių, pasakytų išlydint Poetą iš Mokslų akademijos salės apie tai, kad galbūt J. Marcinkevičiaus netektis privers mus pagalvoti apie Lietuvą, savo valstybę.
O literatūrologė Viktorija Daujotytė priminė J. Marcinkevičiaus žodžius, išsakytus, kaip testamentą Lietuvai praėjusių metų lapkričio 23 d. toje pačioje Mokslų akademijos salėje. Tai buvo paskutiniai J. Marcinkevičiaus vieši žodžiai, išsakyti tokioje gausioje auditorijoje ir užfiksuoti entuziastų video kameros. (Siužetą rasite teksto apačioje – DELFI).
Iki šiol prisimenu ir pokalbį su J. Marcinkevičiumi, kai nutarę kartu su bendraminčiais grįšti prie mokslo, kūrybinės inteligentijos susitelkimo idėjos, nusprendėme surengti pirmąjį Visuomeninio diskusijų Forumo ,,Tauta, Piliečiai, Valstybė‘‘ susitikimą ir labai norėjome tai padaryti mums visiems labai brangioje Mokslų akademijos salėje, liudijančioje laikus, kai inteligentijos balsas ir autoritetas Lietuvoje pasiekė didžiausias aukštumas. Labai troškome, kad tokiam renginyje savo žodį tartų J. Marcinkevičius.
Kai Forumo idėją lapkričio mėnesį jam tik ėmiau dėstyti, išgirdau žodžius, kad sveikata yra nekokia ir abejones, kad vargu ar galės dalyvauti. Bet poetas viską išklausė, o tada gana netikėtai tvirtai tarė: ,,Gerai, ateisiu“. Ir pridūrė: ,,Jei sveikata leis‘‘. Ir vėl pasakė: ,, Bet labai pasistengsiu“. Žinant, kaip nelengva J. Marcinkevičių įkalbėti tarti savo žodį dėl jo įgimto kuklumo, net ir Sąjūdžio metais daugiatūkstantinių mitingų metu ar Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo metu, supranti, kaip, matyt, svarbus buvo J. Marcinkevičiui šis apsisprendimas išsakyti savo mintis lapkričio 23 d. Mokslų akademijos salėje, skatinant inteligentijos telkimosi procesą.
Jau visiškai priartėjus šiai dienai, turėjau dar vieną pokalbį su J. Marcinkevičiumi ir jis pasakė žodžius, kurie pasirodo, tapo lemtingi: ,,Aš turiu kai ką pasakyti‘‘. Tada, žinoma, dar negalvojau, kad abu kalbame apie renginį, kuriame J. Marcinkevičius nusprendė išsakyti savo valią Lietuvai, o tai reiškia – mums visiems.
Kalbant apie Forumą, jis taip pat dar paklausė, ar tai netaps vienkartiniu renginiu, kai pakalbama ir išsiskirstoma be jokių rezultatų ir išgirdęs mano viziją, jog norėčiau, kad būtų surengtas ne vienas Forumo susitikimas Mokslų akademijos salėje ir šie pokalbiai galbūt dar šią vasarą atvestų vėl į Vingio parką, kur plevėsuotų daugybė trispalvių, o žmonės šypsotųsi ir tiesiog nekalbėtų apie valdžią nei blogai, nei gerai, tik bylotų apie Lietuvą. Ką gali kiekvienas dėl savo valstybės padaryti, kad patikėtų savo jėgomis, o valdžia išgirstų šį žmonių žodį ir kad tokiame renginyje bei šiame naujame Lietuvos telkimosi procese dalyvautų ir jauni žmonės. J. Marcinkevičius pridūrė: ,,Gražu, gražu‘‘. Jo balse skambėjo liūdesys, o kartu ir viltis, kad Lietuvoje galima kažką pakeisti. Visai kaip lapkričio 23 dieną.
Šią kalbą, kuri, tikiuosi, netrukus bus išspausdinta, kad žmonės perskaitytų, nepakanka tik skaityti. Ją reikia matyti. Laimingi buvo tie, kurie galėjo ją girdėti tada, lapkričio 23 d. Mokslų akademijos salėje, nes buvo galima jausti ir pačio renginio atmosferą. O svarbiausia, tas pauzes tarp žodžių, tarp tų trijų svarbiausių poeto norų, kuriuos šiandien jau žino visa Lietuva. Bet išgirdo tik tada, kai J. Marcinkevičius išėjo į Anapilį. Galbūt ir teisūs yra tie, kurie sako kad neretai Lietuvoje išgirstame žmogų tik tada, kai jo nebelieka. Taip buvo ir su kitu mylimu tautoje poetu: Sigitu Geda, kurio paskutiniais metais daug kas nenorėjo girdėti. J. Marcinkevičių pagarbiai išklausydavo, bet po to valdžia, elgėsi taip, kaip jai atrodė geriau, nes, kaip pažymėjo pats Poetas savo kalboje: valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų.
Tris savo norus jis ištarė su įgimtu kuklumu, pradėjęs žodžiais: ,,Noriu labai nedaug“. Ir tęsė: ,,Pirmiausia noriu, kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas ir iš paskutiniųjų sustabdytas. Noriu, kad būtų apgintas Donelaičio memorialas Tolminkiemyje. Noriu, kad lietuvių kalbai būtų išsaugotas, apgintas valstybinės kalbos statusas“. Ir po to frazė, rodanti, kad norų būtų ir daugiau. Norų ne sau, bet Lietuvai, kai poetas pasakė: ,, Pradžiai tiek“.
Dabar, kai į tuos paskutinius J. Marcinkevičiaus norus visi atkreipė dėmesį, pasigirdo kalbų, kad du iš jų jau yra įvykdyti. Ir Donelaitis apgintas, ir dėl Gedimino kalno darbų sutarta. Bet ar tikrai? Visi žinome, kad tik po mūsų inteligentų veiksmų, gelbėjant Tolminkiemį, sukruto Lietuvos valdžia, bet J. Marcinkevičius pasakė savo žodžius jau po to, kai mus pasiekė raminanti žinia iš Karaliaučiaus. Ar tai nereiškia, kad jo širdyje buvo nerimas, kad puolimas prieš Tolminkiemį dar gali pasikartoti ir jis ragino visus mus būti budriems, kad ko bloga neįvyktų. Gedimino kalno irimas yra ir Lietuvos irimo simbolis. Nepaisant visų pareiškimų, kad dėl darbų sutarta, matyt, būta dar ir kito nerimo, kuris atsispindėjo kitame pokalbyje, kad visi darbai, kai prasidės vyktų be suktybių, pasipinigavimo, kaip, deja, pas mus įprasta.
Sunkiausia valdžiai, žinoma, bus įvykdyti trečią Poeto norą: apginti lietuvių kalbą. Bet gal tikrai laikas ir kitai valstybei, kuri nuolat spaudžia mus kažką keisti lietuvių kalbos rašysenoje, pasakyti, kad to neleidžia daryti nei mūsų įstatymai, nei Konstitucija, o dabar ir pagarba išėjusio į Anapilį tautos sąžine vadinto Poeto norams. Ir, ar negalima įsiklausyti į J. Marcinkevičiaus ne kartą keltą problemą dėl užsienietiškų vardų rašymo lietuvių kalba. Daug dar reikia padaryti Lietuvoje, apginant lietuvių kalbą. Gal dabar tai bus išgirsta.
Savo kalboje lapkričio 23 d. J. Marcinkevičius ne kartą ištarė žodžius: ,,Pradžiai tiek‘‘. Kokie tie kiti Poeto norai Lietuvai gali pasakyti jo artimieji, draugai, mokslininkai, Sąjūdžio žmonės ir poetai. Kai ką galima išskaityti eilėse ar pasakytose kalbose, kurios galėtų būti išleistos Lietuvoje, kaip viena knyga. Tikrai žinau, kad buvo dar vienas svarbus tikslas, kurio siekė J. Marcinkevičius, bet valdžia jį atsisakė girdėti. Noras, kad ant Tauro kalno Vilniuje iškiltų Tautos namai. To siekė tautos šviesuoliai Jonas Basanavičius ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir net organizavo vajų, renkant lėšas tarp lietuvių savo krašte ir užjūryje bei išpirko sklypą ant Tauro kalno. Bet visi darbai buvo sustabdyti, kai lenkai užėmė Vilnių. Po to atėjo vokiečių, sovietų okupacija. Tarybiniais metais ant Tauro kalno išdygo profsąjungoms perduotas pastatas, kuris, kaip ir dalis kito profsąjungoms priklausiusio turto po neaiškių veiksmų atiteko verslui. O J. Marcinkevičius čia regėjo ateityje pastatytus Tautos namus ir dar gruodžio mėnesį, likus keletui dienų, iki lemtingos traumos, kalbėjo apie tai savo bendraminčiams.
O prisimenant lapkričio 23 dieną, išliko dar vienas J. Marcinkevičiaus rūpestis. Tada jis atėjęs į Mokslo akademijos salę ir apsižvalgęs aplinkui, pasakė: ,,O, matau, kad čia yra nemaža jaunų veidų“. Ir pridūrė: ,,Gerai, kad yra. Gerai, kad jaunimas ima vėl dalyvauti diskusijose apie valstybės ateitį kartu su mumis, o mes turime neužmiršti to paties jaunimo problemų, nes tai yra mūsų valstybės ateitis. Ir karčiai pridūrė: ,,nors pensininkams Lietuvoje irgi yra nelengva. Menininkams taip pat“.
Trečiasis Forumo susitikimas ir bus apie jaunimo problemas. Tikiuosi, kad jame matysime dar daugiau jaunų veidų, nei lapkričio 23 d. Ir, kad patys jauni žmonės kalbės apie savo rūpesčius ir viltis Lietuvoje, kuria taip tikėjo. J. Marcinkevičius ir ragino mylėti. Bet pradžioje prisiminsime Justiną, kurio, deja, jau nebus tarp mūsų. Apie jį žodį tars po vieną žmogų iš akademijos, Sąjūdžio ir Poetų bei Rašytojų pasaulio. Šių trijų pasaulių darna ir bendras triūsas daugiau nei prieš 20 metų prikėlė Lietuvą. Galbūt vėl prikels…
Visuomeninis diskusijų forumas „Tauta, piliečiai, valstybė“ kviečia 2011 m. vasario 22 d. (antradienį) dalyvauti diskusijoje ,,Ką padaryti, kad studentai neemigruotų iš Lietuvos?“
Renginys vyks Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje
(Gedimino pr. 3, Vilnius)
Pradžia – 18 val.
Renginys šį kartą bus suskirstytas į dvi dalis.
Pirmojoje dalyje, renginio įžangoje prisiminsime išėjusį į Anapilį poetą Justiną Marcinkevičių
Antrojoje dalyje svarstysime, ką galima padaryti, kad studentai, jaunimas, neemigruotų
Dalyvaus
VU TSPMI profesorius Vytautas Radžvilas
VU Chemijos fakulteto profesorius Vytautas Daujotis
Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentas Arūnas Mark
VU TSPMI studentas Vytautas Sinica
Tarptautinės teisės ir verslo akademijos studentė Laura Jankauskaitė
Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos docentas Jonas Malinauskas
Renginį ves politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas
Kviečiame dalyvauti ir pareikšti nuomonę mokslinės, akademinės bendruomenės, kultūros ir meno pasaulio žmones, studentijos atstovus, visuomeninių organizacijų narius, – visus, kam rūpi Lietuvos valstybė ir jos ateitis, tuos, kurie yra įsitikinę, jog tauta ir piliečiai turi imtis atsakomybės bei iniciatyvos už savo valstybės ir tautos likimą.
