Kęstutis Urbonas, www.tiesiaisviesiai.lt
Prisipažinsiu – eidamas į šį renginį buvau iš anksto nusistatęs, kad pamatysiu kažką tokio blogo… Visa tai buvo suformuota žiniasklaidos, nušviečiant ankstesnes eitynes. Tačiau viskas buvo priešingai. Tiek pilietiškumo, patriotiškumo, tautinių dainų, keliančių lietuviškumo dvasią, esu matęs tik 1989-1991 įvykių metu.
Visas renginys praėjo sklandžiai. Jokių išsišokimų, jokių užgauliojimų, tiesiog švarus savo patriotiškumo deklaravimas. Renginį stebėjo gausios žurnalistų pajėgos, filmavo eitynių dalyviai, eitynes fiksavo ir civiliais rūbais apsirengę pareigūnai. Po renginio daugelis juokavo, kad nebus ką parašyti didiesiems dienraščiams, nes nebuvo jokio incidento.
Nėra skandalo? Padarysime…
Vakare internetinėje žiniasklaidoje pasirodžius pirmosioms žinutėms apie eitynes, pasipylė ir komentarai, neva eitynėse dalyvauja skinai, naciai, agresyviai nusiteikę jaunuoliai. Paprastai neskaitau komentarų po straipsniais, bet šį kartą buvo įdomi žmonių reakcija į rimtą pasiūlymą keltis iš sąstingio ir pradėti rūpintis savo tautiškumu. Nieko keisto. Nuomone tokių komentarų nepavadinsi. Vien patyčios, smerkimas, šmeižtas bei oponuojančių komentatorių puldinėjimas. Buvo gausiai pašiepiamas tokių asmenų dalyvavimas tautos budinimo reikaluose. Tačiau pagalvokime, kas gali rašinėti tokius komentarus? Tai suklaidinti, niekada tokiame renginyje nedalyvavę, prieš Lietuvos tautiškumą, savitumą ir tradicijų išsaugojimą nusistatę asmenys.
Į viešumą patekus informacijai, kaip teisėtvarkos organų atstovai derindavo savo veiksmus bei režisuodavo įvykių nušvietimą, taip formuodami visuomenės nuomonę, aš tikiu, kad šį kartą yra lygiai tas pats. Jei tai yra tiesa, tai tokie veiksmai parodo, kad už mūsų valstybės saugumą atsakingų asmenų galvose sukasi nešvarios mintys. Kažkam tokie žygiai labai nepatinka, todėl visomis išgalėmis stengiamasi sumenkinti eitynes organizavusius, jose dalyvavusius asmenis. Atkreipkime dėmesį, renginį organizavo Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga (tikslus ir veiklos aprašymus galite rasti čia ), dalyvavo Lietuvių Tautinis Centras (aprašymas ir platesnė informacija čia ). Šios organizacijos yra pagrindinės kovotojos už tai, kad Lietuva išliktų lietuviška. Koks asmuo gali siekti pakenkti organizacijai, saugančiai jo tautybę? Tik nusistatęs prieš tautą.
Sugalvotas incidentas
Kaip jau minėjau, eitynės pasižymėjo fotokamerų, fotoaparatų gausa. Kiekvieną eitynių sekundę kas nors tikrai fiksavo, jei ne žurnalistai, tai dalyviai, jei ne dalyviai, tai spec. tarnybų atsiųsti stebėtojai. Jeigu būtų įvykęs incidentas, jis tikrai būtų parodytas. Juk šiais technologijų laikais galioja nuostata – jei nėra vaizdo youtube.com , reiškia to nebuvo. Internete pasirodė tik lrytas.lt filmuota medžiaga prie komisariato ir jame. Kaip žinia, būtent „Lietuvos ryto“ žurnalistai buvo pastebėti aptarinėjantys žinių scenarijų su prokurorais (plačiau apie tai čia).
Todėl organizatoriams nevertėjo teisintis, ar spaudoje minimi asmenys yra iš dalyvavusių organizacijų. Tai yra sąmoningas bandymas sukompromituoti renginį. Tokiu būdu siekiama sukurti atstumiantį įvaizdį asmenims, kurie niekada nėra dalyvavę tokiuose renginiusoe, kad tai netaptų masiniu reiškiniu, kuris galėtų peraugti į apčiuopemesnę kovą už Lietuvos tautinį išsaugojimą, aktyvesnę kovą prieš mums taip brukamą lietuvių tautai nepriimtiną vakarietišką požiūrį kad ir į tą patį homoseksualizmą. Šią temą paliečiau ne šiaip sau. Eitynėse tikrai dalyvavo provokatorės, kurios sveikinimų sakymo metu tyčia šūkavo, trukdė klausyti pasisakančiųjų, ne savo renginio metu garsiai reiškė nepagarbą renginyje išsakomai nuomonei. Kita vertus, faktas, kad tokioje vietoje neįvyko incidentas tik dar kartą įrodo, kad eitynių dalyviai buvo nusiteikę draugiškai ir tolerantiškai.
Įsitikinsite tik patys pamatę…
Labai gaila, kad Lietuvoje yra tokia situacija, kai neišeina pasitikėti Teismais, Prokuratūra ir Policija. Šios eitynės, jų neigiamas atvaizdavimas, dalyvių tapatinimas su „skinais“, „naciais“ ir kt. parodo, kad Lietuvoje yra suinteresuoti asmenys, kuriems nereikia, kad lietuvis išliktų lietuviu. Tik sudalyvavę tokiame renginyje pamatysite tikrąją padėtį, pamatysite, kad eitynėse dalyvauja kultūringi, išsilavinę žmonės, susipažinę su savo tautos istorija, Lietuvos patriotai, save realizuojantys kovoje už lietuviškumą, o ne šlaistydamiesi gatvėmis, smurtaudami ar pažeisdami kitų žmonių teises. Renginio dalyvių tarpe daugiau buvo ilgaplaukių, panašių į gėlių vaikus, nei skustagalvių, nemažai buvo ir vyresnio amžiaus žmonių, nepriklausančių jokioms organizacijoms, tačiau trokštančių, kad Lietuva išliktų tokia, kokią mums išsaugojo protėviai.
Kad įsitikintumėte tuo, ką aš sakau, Jūs privalote sudalyvauti tokiose eitynėse. Tada negalės niekas jūsų apgauti, kad renginio dalyviai yra agresyviai nusiteikusių, žmones mušančių skustagalvių grupė. Tik pakeitus požiūrį į tokius renginius galima tikėtis, kad bus išjudintas okupantų mums paliktas pūlinys, kuris priešina mus tarpusavyje ir skaido mūsų vienybę, be kurios mes negalime toliau gyventi. Vienybės ir Viešumo!
O tai “Lietuvai- lietuviams!” ne užgauliojimas? Ką bandai apgauti autoriau? Kaip manai, ką turėtų jausti Lietuvoje esantis, bet neturintis Lietuvos paso žmogus? O kaip supranta šį šūkį Lietuvos, lenkas, rusas, gudas, vokietis, totorius ir daugelio kitų tautų atstovai?
Tie mūsų protėviai yra lygiai tokie patys atsikėlėliai, tam tikra prasme- šitų žemių okupantai, kurie praslinkus amžiams apsitvėrė savo tautine tvora ir pareiškė, kad ši žemė yra jų. Deja, bet žemė priklauso visiems, taip pat ir vabalams, paukščiams ir žuvims. Tautiniu pagrindu atsiradę dariniai, dažnai- naudojant klaikią prievartą, yra baisi klaida, sukėlusi galybę skausmo ir kančių. Tautinėmis vėliavomis to nepavyks užmaskuoti. Visi žmonės yra tik žmonės, ir visi turi teisę gyventi ten, kur stovi. Nacionalizmui seniai laikas keliauti į istorijos šiukšlyną. Į tautines valstybes suskaldytus žmones lengva valdyti, lengva išnaudoti, lengva kvailinti, lengva išprovokuoti smurtui.
toleratinis fasiste , kol lietuviai Lietuvoje nesijaus oriai , saugiai ir drasiai, tol nebus gyvenimo niekam.
Na va, matyt vienas iš tų mandagesnių eisenos dalyvių…
Bet rimtai, gal kas paaiškins koks ryšys tarp tautinių idealų puoselėjimo ir orumo, saugumo ir drąsos. Aš, pvz., ir be tautinės valstybės (kurios nevirškinu, nes ji atiminėja mano pinigus, o ir šiaip knisa protą) jaučiuosi pakankamai oriai, nebijau nieko ir daugmaž darau ką noriu (ypač kai šalia nėra policininkų, bažnytininkų ar dar kokių susireikšminusių keistuolių). Kadangi aš save laikau lietuviu Lietuvoje, tai man neaišku kur čia ta parke.
Šūkis Lietuva- lietuviams šiais laikais skamba kvailai (kur dėsim nelietuvius?) Kitas dalykas, jog beveik visos Europos valstybės yra tautinės (Lenkija, Vokietija Prancūzija i t.t.) 1993 taikiai skilo paskutinė federacija- Čekoslovakija.
Kaip “vyresnis” paukštis galvoju 🙂 jog, lengviau kvailinti ir valdyti tuos, kurie yra bandoje, kurie neturi savo Tėvynės, kuriems “priklauso”-(o gal nepriklauso tada niekas ?) visa žemė. Jei vienoje vietoje viską sulesė ar kaip kokie kormoranai viską dar ir…, tai keliauja į kitą vietą. Man patinka vadinamo filmo “K-PAKS” mintis – “K-PAKS” planetoje nėra šeimų, ten vaikus ugdo, auklėja visa visuomenė, nėra ten teisėjų ir nusikaltėlių, visi už viską atsakingi, bet labai abejoju, kad ištrindami tautines, o tuo pačiu ir atsakingų asmenybių ribas, mes galėtume pasiekti tokią palaimą. Kvailiems užtenka bet kokios priežasties, kad sukelti audrą, pykti, bet protingi gali susitarti, gyventi santarvėje būdami labai skirtingi, todėl turėtume siekti darnos skirtumuose, o ne bijoti kitokių.
Klajokliai keliavo po žemę, kol pradėjo ne tik “vartoti” gamtą, bet ir kurti joje, todėl jokio nepatogumo nejaučiu prieš visai pirmuosius šios mūsų! žemės žmones, kuriuos išstūmė mūsų genų protėviai. Tik sėsliai čia apsigyvenę, pradėję derėti su vietine gamta, papildę ja savo savybes jie padėjo darnos pamatus. O dabar maistas iš viso pasaulio, išveistas neaišku kaip, neaišku kaip mus įtakojantis. Tikriausiai net ir tas maistas “kviečia” mus ištrinti tas tautines ir visas kitas savitumo ribas, o ką jau kalbėti apie dvasios prievartą… 🙁
Šios žemės svečias visada turi galimybę tapti ir jos šeimininku, jei tik gerbs ir tausos šią žemę bei ja jau turinčius ryšį žmones.
galvojimas apie nacionalizmą, patriotiškumą, tautiškumą gali ir trukdyti dvasios kelionęi į skaidriausiąją šviesą… kreipkime mintis link esminio visa ko šaltinio
kiekvienai žemei, kiekvienai tautai tam ir duotas tautiškumas, tam ir duota kultūra ir tikėjimas pritaikytas pagal to krašto gamtą, sąlygas ir žmonių sąmoningumą, kad jį išgyvendamas į jį gilindamasis žmogus gyvenimo pabaigoje pasiektų tą skaidriausiąją šviesą.
neišgyvenęs savo kultūros, savo tautiškumo ir ryšio su gimtąja žeme žmogus neturi į ką atsispirti, kad link tos skaidriausios šviesos pasistiebtų. žmonės negimsta iš oro, iš inkubatoriaus į sterilią aplinką, todėl jam reikalingas tautiškumas, tautiška kultūra ir tos žemės būdas kreipti žmogų skaidriausiosios šviesos link.
Jei nebūtų vienos religijos atstovų tarpe atsiradę drąsių žmonių, tai kurią kalbą vis dar vartotų tos religijos bažnyčiose ir aišku, jos įtakojami žmonės ? O juk jie taip pat kvietė į tą “skaidriausią šviesą, link esminio visa ko šaltinio”… 🙂 Jei, kaip kad mūsų bajorai ištrynę tautiškumo sienas mieliau bendraudami kaimynų kalba, vartodami svetimą, vadinamą kultūrą, būtų taip pat sugebėję… 🙂 pasielgti ir visi mūsų kraštiečiai, tai dabar visi sėkmingai ir bendrautume lenkų ar kokia kita kalba ? Bet gi, gal turėtume dar didesnę bėdą, nes jau šiandien visiems reikia kuo greičiau pradėti bendrauti “pasauline anglų kalba” ? Tai kur ta šviesa, kur tos ribos ? Jei viską užlieja ta šviesa ir nebelieka jokių ribų, tai jau ir viskas ? 🙂
Galvoju ne apie nacionalizmą (keistas reiškinys ir žodis), ne apie patriotiškumą (taip pat ne man šis -iškumas), bet apie paprastą meilę ir tą patį prasmingąjį, gerąjį ryšį su savo motina, protėviais, su motina žeme į kurią svečiuosna galiu pasikviesti visą garbingą pasaulį ir dėl kurios numirti nėra gėda, nes tai nėra kvaila, tai prasmingiausio gyvenimo kelias.
Manęs Latvijoje neužgavo šūkis “Latvija – latviams, latgaliams ir lybiams [t.y., etninėms tenykštėms tautoms]”, nesuprantu, kodėl Lietuvoje turėtų kažką užgauti šūkis “Lietuva – lietuviams!” Nebent tuos, kuriems kliūva tautinės valstybės.
Žinoma, kad Lietuva – lietuviams. O kam dar? Visi kiti tegul būna pagal seną patarlę: “Jauskis, kaip namie, tik nepamiršk, kad esi svečiuose”. Keista, kad spauda bando rašyti tik kas “įvyko” blogo, o kas gero atsitiko per eitynes?
Ne Lietuva- lietuviams, o Žemė- visiems (žmonėms, augalams, gyvūnams, bakterijoms). Šita civilizacija padarė kelias žiaurias klaidas. Visų pirma, kad iškėlė žmogų virš gamtos pasaulio. Neseniai perskaičiau, kad žmoguje yra daugiau mikrobų ląstelių nei paties žmogaus ląstelių, t.y. tam tikra prasme žmogus yra vaikščiojantis mikrobų maišas, arba mikrobų ir žmogaus junginys, nes išnaikinus visus mikrobus žmogaus kūne jis tuojau pat mirtų. Lygiai taip pat žmogus mirtų iškirtus visus medžius ar užteršus visą vandenį. Tai tiek iš tos žmogaus didybės. O tai, kad jo kišenėje tyliai dūzgia iPodas, ar, kad jis mojuoja tautine vėliava nekeičia nieko.
Antra klaida, kad patys žmonės buvo pradėti skirstyti pagal dirbtinai sureikšmintus ar sukurtus požymius. Pradžioje tas buvo daroma vien dėl “skaldyk ir valdyk”, o vėliau tai tapo kultūros, tradicijų dalimi ir tuo pagrindu kūrėsi, o tiksliau- buvo kuriamos tautos ir, svarbiausia, tautinės valstybės. Visos be išimties valstybės buvo kuriamos naudojant prievartą ir (galios elitui) siekiant savanaudiškų tikslų. Tų vietovių gyventojai buvo žudomi, pardavinėjami, išduodami ir apgaudinėjami iki tol, kol sutikdavo prisijungti ir, žinoma, mokėti duoklę savo karaliui ar kokiam kitam “valstybės kūrėjui”. O tos vėliavos, patriotinės ašaros ant skruostų, himnai ir “tautos dvasios” atsirado tik kaip priedanga ir palengvinimas elementariam žmonių išnaudojimui. Tas vyksta ir šiandien. Liūdna, bet jokios romantikos čia nėra.
Ir nieko čia blogo nematau, kad “Lietuva – lietuviams!”. Bėda ta, kad kai kurie nori žemes, miškus ir kitą turtą išparduoti užsieniečiams.
Kita bėda ta, kad viskas išmonopolizuota tiek, kad paprastas žmogus jau nesugeba išgyventi Lietuvoje ir privestas išsilakstyti po užsienius. Ir galima tik džiaugtis, kad dar yra jaunimo keliančio tautinę dvasią. Pagarba organizatoriams.
Nesiruošiu tavęs žeminti, ponuli. Neverta tau aiškintis ar aiškinti, nes tavo tikslai čia rašant yra aiškūs. Esi elementarus interentinis trolis. Jei aš klystu – tai kelios mintys tau pamąstymui…
Į tavo namus atėjęs svetys neturėtų reikalauti, kad pagal jo norus būtų perdažyta virtuvė, o kilimas, gulintis kolidoriuje yra įžeidžiančiai minkštas. Niekas nekvietė to svečio, jis pats norėjo ateiti. Atėjus svečiui, reikale dalyvauja du objektai: svečias ir šeimininkas. Duotuoju atveju šeimininkai nesistengia išvyti lauk, įžeidinėti, ar kitaip pažeisti kultūringo bendravimo su svečiu normas. Klaidingas, jūsų ponuli, požiūris į visą tai. Atkreipkite dėmesį į visus ginčus, kylančius tarp Lietuvos lietuvių ir mažumų. Visas nepasitenkinimas ir naujų teisių reikalavimas kyla būtent iš jų. Tai ir homoseksualai, ir lenkai, ir rusai ir žydai. Ir visa tai vyksta ne derybų o spaudimo keliu.
O kaip supratau iš paskutinto komentaro, tai jūs, ponuli, bandote neigti visą pasaulio pasidalinimo ir gyvenimo tvarką? Tokiu atveju linkiu nusipirkt bilietą ir skrist gyvent į kosmosą, nes mintimis jūs jau dabar ten.
Tu šitoj žemėj esi lygiai toks pat svetys ir atėjūnas kaip ir bet kuris kitas žmogus, todėl visų teisės į ją yra lygios- reikia kalbėtis, derėtis, rasti tai kas jungia, bandyt išgyvent, o ne “aš čia gaspadorius, o tu svečias”. Savo trobelėj gali tokiom zajavkėm mėtytis.
Na,žydų, homikų, rusų, lenkų spaudimas yra lygiai toks pat išpūstas reikalas kaip “tautos dvasia”. Aišku, visų nagai į save riesti tai bando spaust pinigą ar privilegijas. Tarp kitko, lietuviai juos dešimteriopai lenkia, todėl tokių priešų ieškojimas man juokingai atrodo, kai vietinės tautinės utėlės kraują siurbią be problemų.
Ir nieko man neigt nereikia- nacionalizmas paseno, nebeatitinka šiandienos reikalavimų, nesugeba atsiplaut praeityje lieto nekaltų žmonių kraujo ir veda pasaulį į pražūtį kurdamas priešus, įtampas ir karus. Velniop tautininkus ir tautines valstybes, velniop jų privilegijas ir BVP, tegyvuoja žmogaus ir gamtos pasaulio simbiozė.
Eisenoj nedalyvavau (sostinėj prie signatarų namų dainavom), todėl nežinau ar skambėjo tie šūkiai iš tiesų. bet jeigu skambėjo, tai nereikia apsimetinėti naiviais – jums galbūt jie reiškia ką kitą, bet Europoje nuo III reicho laikų jie visų pirma asocijuojasi tik su visiems puikiai žinomais dalykais (kaip ir svastika, kad ir kiek šventas ženklas ji kam bebūtų). Todėl viešas tokio šūkio skelbimas yra provokacija. Jeigu jūs iš tiesų tokie nekalti, ar jums sunku suformuluoti tą pračią prasmę, tik kitais žodžiais ją perteikiantį šūkį?
niekaip nesuprantu. tu smerki tokias mintis, “Lietuva lietuviams”? Ar smerki tų minčių išsakymą viešai ? Kuo tu čia ką kaltini ? Kodėl kažkas turi kažkuo apsimetinėt ? Štai tu sakai, kad dainavai prie signatarų namų. Kam tu tai darei? Tu apsimetinėji patriotu, tautininku ?
1) niekuo aš neapsimetinėju – elgiuosi taip, kaip man atrodo teisinga ir tiek.
2) nieko aš nesmerkiu. tiesiog rypavimai dėl šio šūkio atrodo veidmainiški. juk puikiai suprantate, kokias asociacijas jie kelia. tą patį galima kitais žodžiais pasakyti. tuomet mažiau bus kliaučių oficiozams kabinėtis.
3) tiek LDK, tiek Vilniaus istorija tuo ir žavi, kad čia nuo seno santarvėj gyveno įvairių tautybių žmonės. taip, lietuviai šito krašto šeimininkai. bet skirtingai nuo kai kurių kaimynų, nesistengė pažeminti ar išnaikinti/išvyti kitų tautų. šitam kontekste tokie šūkiai atrodo mažių mažiausiai nebrandžiai vaikiški.
Koks kurinys skamba šiame filmuke?
Seinuose mačiau grafiti ant namo sienos: “Polska dla Polaków”. Grįžęs namo, pasižiūrėjau, kiek Lenkijoj procentų lenkų. Pasirodo, 97 proc. Spėkit iš trijų kartų, kodėl? 🙂
Jigu kada nors bus sukurta pasaulinė valstybė, ir ji rinks mokesčius, turės policiją, bus joje ir korupcija ir garniai…
O kur aš pasisakau už pasaulinę valstybę? Pasaulinė valstybė dar didesnis briedas kaip tautinė valstybė.
Kažkokia valstybė vis tiek bus- kitaip pasaulis taptų Somaliu
Manau, kad pagaunu ką tu turi minty, bet, šia prasme, pasaulis jau seniai yra Somalis. Kiekviena valstybė apsistačiusi tvorom ir traukia paklodę į save, bandydama bet kokia kaina išsilaikyti paviršiuje. O paviršiuje vietos nėra daug. Pirmo Pasaulio gyvenimo lygis fiziškai įmanomas tik 20% planetos žmonių (tiek yra resursų visoje planetoje). Būtent todėl atsiranda somaliai, brazilijos ir jamaikos. Atsiranda todėl, kad žmonių vardu plėšikavimus vykdo valstybės, o gautas turtas daugiausiai atitenka galingiesiems.
Lietuvos resursai irgi labai riboti, valstybė silpna (negali plėšt kitų šalių), todėl plėšimai vykdomi daugiausiai vidinėje rinkoje. Spėju, kad čia irgi panašiai 20% tunka, o visi kiti sviesto ant duonos neturi vaikams užtept. Ir dar kartą pasikartosiu, prie to mes atėjome būtent dėl prievarta sukurtų tautinių valstybių veiklos. Ne dėl vieno ar kito valstybės veikėjo ar valdininko, ne dėl Briuselio ar žydų, o dėl tautinių valstybių. Tai sistema, ir bet koks žmogus patekęs į jos vidų tampa sraigteliu, kurio funkcija- kaupti gerbūvį viršūnėms ir sulaikyti nuo maišto apačias. Man panašu, kad tautininkai gaus nemažai vietų savivaldybėse. Paminėsit dar mano žodį, visi jie virs tokiais pat klounais, kokiu virto Buškevičius Kaune.
Na gerai jau, savo pasirodymą šitame portale baigiau. Peace.
Darau išvadą: arba garnys anarchistas, arba debilas.
Jeigu Lietuva suprantama kaip eksteritorialia tauta, tai šūkis “Lietuva – lietuviams” yra logiškas. Tačiau Lietuvos Respublikai toks šūkis yra antivalstybinis, antipatriotiškas ir priešingas pilietinėms dorybėms.
Nemanau,kad būti patriotui( mylinčiui savo šalį,namus,šeimą ir visą tai kas jam yra vertybė) yra blogai .Mums lietuviams labai trūksta vieningumo, nesam vieninga tauta kad ir kaip gaila bebūtų, tačiau yra tokių žmonių kurie nori visa tai keisti (vienyti tautą) juk vienybė – tai stiprybė. Nesakau, kad rasizmas yra gerai, to neturėtų būti, bet nacionalizmas yra teigiamas požiūris į savo šalį,tautą,rasę. Didžiuokimės jog esame lietuviai!
Keistos nuomonės skamba. Jau dabar vis garsiau pasigirta iš didžiųjų Europos valstybių, ne tik teritorijos, bet ir įtakos prasme, pasisakymų, kad daugiatautiškumas tose valstybėse nepasiteisino. Ir jau pradedama galvoti apie sugrįžimą prie senesnio tautinio identiteto. Bet pas mus, kaip visada, vis atsiliekame nuo visų mažiausiai 50 metų. Vieni jau suprato klydę, o mes bandom kartoti anų klaidas iš jų nepasimokę. Nejaugi tik po 50 metų suprasime, kad ir mes klydome? Ak palaukit, po tiekos laiko gi mūsų jau nebebus ir būsime lenkais, baltarusiais ar dar kokiais egzotiškais margučiais. Svarbiausia, kad tik ne lietuviais.
Paantrinsiu globalistui garniui. Pagal patį yra visai normalu užeiti pas kaimyną ir jam nurodinėti, kaip gyventi. Galų gale gal ir žmona pasinaudoti, juk ne bala neištaškysi. Kodėl kaimynas dabar turi žmoną, o pats ne. turi būti lygybė brolybė. Pagal patį, visk s turi būti bendra ir neturi būti tam jokių, net menkiausių, minčių ar prieštaravimų. Kas čia per nusiteikimas prieš nacionalizmą? Jei viena tauta apsišiko nesuprasdama iš kurios pusės jis valgomas, tai kodėl kita tauta turi išsižadėti visko?
http://www.youtube.com/watch?v=dRLU3q8fr3M
Ar daug dar manančių jog mums išlikti lietuviais nėra jokių pavojų? Globalizacijos, kompiuterizacijos, ir visko įkainavimo pinigais laikotarpiu? Kai “krūčiau” ir madingiau išpažinti kokį budizmą, kai patogiau ir papraščiau rašyti šveplu sms-iniu stiliumi, kai ekonominiai emigrantai dirbdami nežmonišką valandų kiekį juodžiausią darbą išsvajotam užsieny gimdo vaikus ir didžiuojasi , kad jų sūnus gimė AIRIJOJ ir jo vardas KEVINAS, kai vaikų darželyje pasirodo “tolerntiškos” švietimo programos mokančios apie meilę tarp princo ir princo(dėmesio-ne princesės), kai svetima valstybė ruošiasi įvesti savo švietimo sistemą , savo raštą , koreguoti įstatymus ir t.t., ir t.t. Aš manau , kad Lietuva-lietuviams, kol dar yra lietuvių. O tai greitai tapsime pasaulio piliečiais. Pasaulio be ribų , be šaknų, be ramybės ir be tapatybės. Nes pasaulio valstybės piliečiui svetimi tokie žodžiai , kaip tauta , tapatybė , protėviai, tradicijos, šaknys, gimtinė…
Pakartosiu, kad šūkis “Lietuva – lietuviams” visiškai tinka bendraujant lietuviams tarpusavyje. Tačiau nepateisinamas jo demonstravimas ten, kur gyvena kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiai. Jie gali suprasti, kad siekiama apriboti jų pilietines teises. Kam to reikia?
Kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiai ir šalies svečiai privalo būti lojalūs Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir gerbti Lietuvos Respublikos įstatymus ir tada jokių problemų nekils.
Šūkis Lietuva-lietuviams pažeidžia Lietuvos piliečių, kurie nėra lietuviai, teises
Švelniai tariant, yra keista, kai jauni žmonės pasirodo esą taip nutolę nuo tikrovės, kovoją su šmėklomis. “Lietuva – lietuviams” yra baisus nacistinis šūkis. Demokratinėje valstybėje tokios eitynės susilauktų eitynių šalia, kuriomis žmonės pasakytų, jog jie nepritaria anų nuomonei, teigiančiai, kad Lietuvoje yra pageidaujami tik lietuviai, kad jie čia yra išskirtinė aukštesnė tauta, o visi kiti tik pakenčiami iki tam tikro laipsnio. Šitaip skanduoti gali tik neorūs, nevisavertiškumo kompleksų kamuojami žmonės. Juk galime laisvai visur kalbėti lietuviškai – tik kabėkime, tik kalbėkime taisyklinga, švaria lietuvių kalba ir kitataučius tokios kalbos išmokysime. Juk Lietuvoje valstybinė kalbayra lietuvių kalba. Deja, dabar, jei mokėtum tik lietuvių kalbą, su ne vienu lietuviu nesusikalbėtum – tiek jų kalboje kalbos šiukšlių, svetimybių, žargono. Ar taip kalbėti verčia Lietuvos kitataučiai? Ar kitaučiai purkštauja spaudoje dėl kalbininkų, atseit, varžomų jų laisvių kalbėti išdarkyta, suniokota lietuvių kalba? Ne, tai vis tie patys lietuviai. Ne vienas kitatautis tikrai kalba švaresne, vaizdingesne lietuvių kalba, nei tūlas lietuvis. O skandavimas: “Briuseliui nepasiduosim, savo žemių neparduosim” iš viso verčia suabejoti tų žmonių sveiku protu ir orientavimusi Lietuvos tikrovėje. Kas juos puola, kas iš jų tas žemes kėsinasi atimti? Kol Briuselis pradės pirkti tas žemes (kažkoks nesusipratimas), tai Lietuvos turčiai LIETUVIAI PATYS PASIĖMĖ ir apsitvėrę tvoromis turi susigriebę (jiems net pirkti nereikėjo – pasiėmė) gražiausias Lietuvos žemes. Net savo tėviškių negali atsiimti tie, kurie sovietmečiu buvo išvaryti nuo ežerų, prie jūros, miškuose buvusių sodybų. Tai kuo čia dėtas Briuselis? Tokiomis eisenomis tik kusrstom susikaldymą ir keliam baimę ne tik kitataučiams, bet ir sąžinigesniems lietuviams. Baisiausia, kad vyriausybė ir žmonės tai toleruoja… Ar nebus per vėlu, kai pamatysim jų (eisenose einančių) ne tik demonstracijas, išgirsime žodžius, bet ir pajusime konkrečius, prieš kitataučius nukreiptus, veiksmus, darbus? Juk jiems neįtinka, Lietuvoje nepageidaujami yra ir kai kurie lietuviai.
Na gerai: “Lietuva – turkams ir kinams!”
Dabar tinkamas?
Pone K. Urbonai, jei lietuviai jaučia, kad jiems kas nors draudžia saugoti savo tautškumą, į jį kėsinasi ar nori sunaikinti, tai surati reikia konkrečius kenkėjus ir priešntis jų konkretiems veiksmams, o ne abstrakčiai, labai nedviprasmiškai, skanduoti “Lietuva – lietuviams”. Tas šūkis nė kiek nepasako, kad Lietuvoje skriaudžiami lietuviai, kad jų teisės apribojamos, jei manote, kad tuo šūkiu būtent tai norėta pasakyti. Tuo šūkiu nedviprasmiškai ir labai tiesmukai pasakoma, kad Lietuvoje gali gyventi tik lietuviai, o visi kiti yra nepageidaujami. Ar Jums nebaisu? Ar nemanote, kad kuo nors ir Jūs tiems teisuoliams galite neįtikti ir Jums bus irgi pasakyta: “Lietuva tik TIKRIEMS lietuviams, o ne tau”?
Gal ir kilnią idėją žmonės turėjo (kaip teigia šio straipsnio Autorius), bet jai išsakyti paisrinkti visai netinkami žodžiai. Gaila.
“Baisiausia, kad vyriausybė ir žmonės tai toleruoja”
Baisiausia yra tokiems svaičiotojams kaip Elena, kad niekas nesupranta tokių jų svaičiojimų 🙂 Lietuva-lietuviams nacistinis šūkis? Išsiplaukite galvą ir istoriją pasiskaitykite, tada sužinosite, kad šis šūkis atsirado tada, kai nacizmo pasaulyje dar nebuvo. Apie tai, kad kitataučiai ypač gerai šneka lietuviškai, net geriau už lietuvius, tai siūlau nuvykti į Visaginą ar Šalčininkus ir ten paklausyti lietuvių kalbos. 🙂
Bet aš suprantu jus Elena, sunku jums kai jūsų nesupranta, o dauguma tautiečių išgirdę jūsų vėjus, tiesiog pasukiotu pirštą prie smilkinio.
Tikriausia pulsite mane įtikinėti, kad jus ne viena kovotoja kuri taip mąsto. 🙂
Išeikite į gatvę ir paklauskite kam priklauso Lietuva, deja teks nuvilti, bet dažniausias atsakymas bus – lietuviams. 🙂
Keista, kad tokie žmonės kaip “Garnys” nesuvokia, kad visi žmonės kuo nors reiškiasi – ir ne tik kalba, bet tarkim ir savo apranga ir daugybe kitų dalykų. O tai reiškia, kad žmonijos pasidalijimas į grupes – ne tik tautines, bet ir bet kokias apskritai – išliks visais laikais. Tai, kas žmogui svarbu, jis paprastai stengiasi išsaugoti. Jei atsiranda daugiau žmonių tą patį dalyką laikančių svarbiu, susikuria atitinkama bendruomenė. Būtent tas identifikavimasis su kokia nors vertybe ir yra pagrindas pasidalijimui, ir skaidymuisi į grupes. Būtina suvokti, kad nėra kažkokio išskirtinio ryškaus skirtumo tarp tautinių ir netautinių grupių – visų jų pagrinde glūdi kokia nors vertybė ir didesnio ar mažesnio laipsnio identifikavimasis su ja. Tarkim, karaimai juk susiformavo visų pirma kaip religinė grupė, kaip žydų sekta. Tačiau istorijos bėgyje ji virto tautine grupe (paprasčiau – tauta). “Garnys” taip pat turi savo pažiūras, jam taip pat svarbios tam tikros vertybės, jis nori, kad taip pat kaip jis mąstytų ir kiti. O prie ko tai veda? Jei tokie kaip “Garnys” turėtų daugiau valios, noro, jie tarkim galėtų stengtis suformuoti savo grupę, o susiklosčius atitinkamoms sąlygoms istorijos bėgyje susiformuotų “garniečių” etninė grupė. Taigi, ponas”Garny”, jūs esat vienas iš begalinės daugybės žmonijos grupių atstovas. Jūs turite teisę ginti savo grupinius interesus, bet lygiai taip pat ir mes – lietuviai – tai yra tie, kurie besąlygiškai identifikuojamės visų pirma su šia tauta – turiome teisę ginti savo grupės interesus (jūs taip pat pagal pasą gal lietuvis, bet jūs aiškiai su lietuvių tauta savęs neidentifikuojate). Ir, patikėkit, aš neabejoju, kad mano grupės – lietuvių tautos – vertybės yra didesnės vertės už jūsų. Su pagarba, Ramūnas.
Na, Kirvis yra kirvis. Kapojatės, nes gyvenate demokratinėje ir kultūringoje šalyje ir žinote, kad ne kiekvienam ranka pakiltų užsimoti prieš kitą, bet ir liežuvis neapsiverčia iš kitų tyčiotis, juos niekinti… tai tada ir esate tokie “drąsūs”, o iš tikrųjų – tik pilni tuščios puikybės.
Žinai, Ramūnai, žmonės, kad ir kaip dirbtinai besiskirstytų į kokias nors grupes ar grupuotes, vis tik visi yra vienos ir tos pačios grupės – mes visi esame žmonės – Dievo Kūrėjo lygiateisiai ir lygiaverčiai vaikai. Tai puikiai įrodo žmogaus gimimas ir mirtis – kaip ateiname visi į šį pasaulį vienodai nuogi ir beturčiai, taip visi vienodai tokie pat ir išeiname, nepasiimdami nieko, ką kas išsikovojo, užsigrobė ar užsidirbo per visą gyvenimą. Rūdyjantys ir pūvantys turtai ne visada labai guodžia ir likusiuosius. Išlieka tik žmogaus geri darbai padaryti kitam žmogui, šilti žodžiai, pasakyti kitam žmogui, meilės kupni žvilgsniai, nulydėję ar pasitikę kitą žmogų… Tai ar verta čia, būnant šioje Žemėje taip trumpai, tarpusavyje rietis, kažin ko nepasidalinti, prieš ką nors pūstis, o kitus žeminti? Kam Jums to priešinimosi, grupavimosi reikia? Kokia viso to prasmė? Ar tuo galėsite pasidžiaugti prieš savo protėvius, kai juos sutiksite Amžinybėje?
Tai Jūs, pone Jonai Vaiškūnai, jaučiatys turįs teisę nusakinėti, kam priklauso Lietuva, o kam ne. Tai Jūs ir galiute paskelbti (Jus cituoju):Na gerai: “Lietuva – turkams ir kinams!” Aš tokių dalykų niekam nenurodinėju ir nenusakinėju.
Aš manau, kad Lietuva yra visų tų, kas joje gyvena, kas laikosi Lietuvos Konstitucijos, kas joje ir jai dirba, kas joje vaikus augina ir tikisi, kad ir jie dirbs šitai šaliai, ją puoš ir puoselės. Mylėti Lietuvą ir laikyti ją savo namais, Tėvyne gali kiekvienas, kas ją myli ir linki jai gero, stengiasi dėl jos. Lietuviu save vadinti gali kiekvienas, kuris jaučiasi priklausąs šiai tautai. Tai žmogaus asmeninis reikals ir apsisprendimas. Ir niekas jam to nenurodys. Nė vienas protingas žmogus net nebandys kitam nurodyti, kokiai tautai jis gali save priskirti, kokiai negali. Arba kam gali jo Tėvynė būti namais, o kam negali.
Beje, gal paklauskite tų turkų arba kinų, ar labai jiems reikia Lietuvos? Jie juk turi Turkiją bei Kiniją. Reikia Jums, pone Jonai Vaiškūnai, Turkijos arba Kinijos? Norite, kad kinai arba turkai savo šalyje skanduotų “Turkija – lietuviams” arba “Kinija – lietuvimas?” Tai kodėl manote, kad aniems labai jau reikia Lietuvos, kai jie joje nei gyvena, nei žada gyventi? O jei kinas ar turkas gyvena Lietuvoje, čia dirba, čia moka mokesčius, puošia, kuria savo darbais Lietuvą, laikosi jos Konstitucijos, tai, žinoma, kad Lietuva jam yra tokie pat namai, kaip ir bet kuriam kitam lietuviui, ar kitos kilmės žmogui, savo namais laikančiam Lietuvą. Nereikia įsivaizduoti, kad esame tokie ypatingi, jog visiems būtinai reikia Lietuvos ir lietuvių. Kiekvienas turi savo tautybę, savo šalį, kurioje gyvena, ir kiekvienam gana to.
Klausykit, Elena, jūs turbūt iš Mėnulio nukritusi, jei visiškai nesiorientuojate realioje situacijoje. Negi jūs visiškai nejaučiate lietuvių tautai iškilusios grėsmės? Jūs ką visiškai neskaitote laikračių, nežiūrite televizoriaus, neklausote radijo, nebuvote prisėdusi prie interneto? Negi jūs nežinote apie katastrofiškus emigracijos mastus? Gal jūs gyvenate miške ir nebendraaujate su žmonėmis ir nematote, kad ir tiems tebegyvenantiems Lietuvoje lietuviams Lietuvos ateitis visiškai nusiapjauti – nusispjauti ar ji priklausys Rusijai, Lenkijai ar dar kam nors – svarbu kad tik nauji šeimininkai dešros duotų. Jūs samprptaujate taip, tarsi ta dar tebesanti santykinė lietuviškai kalbančių lietucvių dauguma egzistuotų amžinai. Jūs turbūt visiškai neišmanote istorijos. Jūs turbūt nežinote, kad XIX am. pab. vadinamosiose lietuviškose gubenijose lietuviškai kalbančių buvo tik 52 procentus. Jūs turbūt nežinote, kad sovietinėje Latvijoje latvių buvo belikę tik 52 procentai. Ar jum tai normali situacija? Jūs gal to norėtumėte ir Lietuvoje? Negi jūs nesuvokiate, kad už tai, kad lietuviai dar vis vyrauja Lietuvoje daugeliui žmonių reikėjo kovoti,m padėti galvas. Jiems tai buvo vertybė. Ar jūs norėtumėte, kad geografinėje erdėje, kuri tarki dar vadintųsi Lietuva, nebeliktų lietuviškai kalbančių. Bet jums aišku į tai nusispjauti. O jei nenusispjauti, tai įsikalkit į savo galvą – už tai reikia kovoti, ne abejingai pareikšti – visi, kurie gyvena Lietuv oje turi lygias teises (negi jūs nesuvokiate, kad tautų grupių santykį labai lengvai galima pakeisti, jei visi bus tokie kaip jūs. Atsiprašau
Atsiprašau, už aštresnį toną, bet to reikia, nes tokie žmonės kaip jūs nesuvokiate realios sitaucijos.
Tas renginys primena G.Beresnevičiaus esė “Traukinys į niekur” – kai kitais metais tų keliautojų beliks mažiau…
Kitąmet ateikit, sudalyvaukit – jei ne dėl savęs, tai dėl jų…
Manau, kad didžioji dalis diskusijos dalyvių susidarė nuomonę iš spaudos. Aišku, jeigu skaityti “Lietuvos rytą”, kuriame jau straipsnio pavadinime pateikiama melaginga informacija apie incidentą, kuris įvyko kitoje vietoje ir nesusijęs su eitynėmis. Tą informaciją platino ir BNS, manau, kad gėda žurnalistams. Jiems reikia sensacijų, arba mokami pinigai už melą. Kažkodėl “rimti” žurnalistai nepastebėjo provokatorių, o gal juos ir patys pasamdė? Negirdėjo gražių lietuvių liaudies dainų, Tautos himno, nematė ir jaunų šviesių veidų, bet į pirmą vietą įkėlė nuotraukas jaunuolių skustomis galvomis. Bet jų buvo tik keletas iš tų kelių šimtų. Taip skanduotė “Lietuva – lietuviams” šokiruoja, bet jaunimas parodė, kad jiems rūpi Lietuva.
Taip, taip Elena bailiai mes. Čia tik jūs drąsi atvirai svaičiodama vėjus iš kurių dauguma tautiečių juokiasi. 🙂 Iš kur mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležinės? 😀
Lietuva – lietuviams nėra lygu Lietuva tik lietuviams.
“Šiandien, sakydami „Lietuva – lietuviams“, turime galvoje tris dalykus:
1. Laisva Lietuva, nepriklausanti jokioms užsienio valstybėms ar viršvalstybiniams dariniams. Žinoma, reikia skirti viršvalstybinius darinius nuo tarpvalstybinių, kuriuose valstybės išsaugo savo suverenias galias.
2. Lietuviška Lietuva, kurioje lietuvių tauta sudaro valstybės pagrindą. Istorinės tautinės mažumos yra gerbiamos, išimties tvarka atskiriems užsieniečiams gali būti suteikiamas prieglobstis ar pilietybė, tačiau masinė svetimšalių invazija reikštų grėsmę vietinei visuomenei.
3. Demokratinė Lietuva, kurioje lietuvių tauta su kitais valstybės piliečiais turi aukščiausią valdžią. Svarbiausi valstybės reikalai sprendžiami tautos ir piliečių valia, o politinės institucijos – tik jų įrankiai.” M.Kundrotas
Lietuvių tauta sudaro valstybės pagrindą(80 proc) ir be šūkavimo Lietuva-lietuviams…
Patikslinu – dabar jau 84 procentai.
Tačiau Lenkijoje lenkai sudaro 97 procentus. Ir jie aktyviai rėkia, kad Lietuvoje dar per mažai sulenkintų.
Nieko keisto, juk daugiau kaip pusė dabartinės Lenkijos teritorijos yra buvusios baltų tautų žemės (iki pat Varšuvos – jotvingių Veržuvos – imtinai).
Tačiau siekiama atsiplėšti dar nemenką gabalą (“kresų”) ir iš lietuvių, ir iš ukrainiečių.
Ir visokios “Elenos”, “Antanai Kinčiai” bei “Garniai” tam aktyviai suteikia visapusišką paramą – o štai kada Lenkija užgrobs visą Lietuvą, tada jie, matyt, bus ypač patenkinti.
Deja, bet tokių išsigimėlių-mankurtų Lietuvoje per pastaruosius 20 metų “sorošistai” priveisė nemažai. Ne be reikalo tam buvo mesta dešimtys milijonų litų, dolerių ir markių, o dabar – ir eurų.
O kam daugiau reikalinga Lietuva, jei ne lietuviams? Jeigu nebūtų lietuvių tautiniu pagrindu kuriama valstybė, tai būtų sievierozapadnyj kraj, osterterritory arba Vilenšyzna…
Antras variantas: na, gerai , Lietuva-ne lietuviams. Ar jau patenkinti garniai, Elenos ir kiti? O gal jums gėda būti ir vadinti lietuviu? Man -ne gėda. Todėl sakau :Lietuva-lietuviams.
Reikia stiprinti lietuvybę Vilnijoje, bet tai neturi nieko bendro su rėkavimu: Lietuva-lietuviams Kaune… geriau tie rėkautojai tyliai apsigyventų Vilniaus raj- lietuvių ten daugiau būtų
Būdama tokia nusidėjėlė ir nevisaprotė, išlindusi iš nežiania kur (arba iškritusi iš mėnulio, kaip čia kažkas teigė), turėčiau pirmiausia ponų atsiklausti, o kas gi, Jūsų leidimu, yra lietuvis? Kam konkrečiai Jūs atiduodate Lietuvą, o iš ko ją atimate? Kokie tie ypatingi ypatingojo lietuvio bruožai, kad staiga visas pasaulis gviežiasi įsikurti Lietuvoje arba išsidalinti jos žemes ir patapti tais nuostabiaisiais lietuviais? Atsiprašau už ironiją, jei ji ką nors žeidžiai, bet pyktis tiesiog nematau jokio reikalo, tik Jūsų karišką nusiteikimą norėčiau kaip nors sušvelninti.
Lietuva tik mums, lietuviams, yra ypatingas ir vienintelis, nepakartojamas kraštas. O visi kiti turi savo “Lietuvas” -savo gimtąsiais šalis, savo tėvynes, kurios jiems pačios pačiauios ir ypatingiausios yra. Ir visiems visko gana, visiems visko užteks. Būkim Lietuvos “druska”, bet mokėkime gyventi santarvėje ir gerbdami patys save bei kitus.
Todėl ir ponia “iš miškų” (aš, beje, irgi esu dzūkė) gali nesivarginti, kam atiduoti Lietuvą. Niekas jos tokios malonės neprašo ir niekas jos to daryti neįpareigoja. Lietuva ne pati save dalina, o tie žmonės, kurie joje gyvena, ją sau pasiima ir ją laiko savo gimtine, savo namais, savo Tėvyne Lietuva. Todėl jie Lietuvą ir myli,ir saugo, ir puošia.
Kuo baigiasi tokių “ypatingųjų” kokios nors tautos atstovų užkariavimai ir savęs statymas aukščiau už kitus, liudija nesena Europos istorija. Neduok Dieve, kad tai vėl kartotųsi. Patriotiškumas yra kiekvieno žmogaus įgimtas ir natūralus bruožus, bet kai jis dirbtinai persūdomas arba slopinamas – tai jau yra blogai. Tai jau nenatūralu. Tai jau prieštaraujau žmogaus prigimčiai. O visa, kas dirbtinai kuriama, kas yra nenatūralu, nėra gerai ir atsisuka prieš patį žmogų. Šiandien Lietuva nėra nei okupuota, nei aneksuota, neturi jokių kenkėjų ar priešų, tai todėl būtina juos dirbtinai susikurti? Kitaip neįdomu gyventi? Gyventi ir džiaugtis gyvenimu, kiekviena diena, kiekvienu sutiktu žmogumi Jums per maža? Būtinai reikia priešų, reikia kovos, reikia turėti kam pyktį ir pagiežą išlieti? Ar tai čia jau tikras gyvenimas? Ar tai čia jau graži Lietuva? Man tai taip visai negražu… Va aš einu sau ir šypsausi – ir man visi šypsosi. Kiekvienas prakalbintas gražia lietuvių kalbą – taip pat ir man atsako. Ir su visais susišneku, ir visus myliu.
Elena,
pridurkit-ir žydkrikščionybę mylit…Va jezau, kokia Jūs…
Tikrai taip! Esu krikščionė. Todėl ir artimo meilė man nesvetima. Tikiuosi, kad ir Jums.
Linkiu visiems prasmingo savaitgalio ir kad parskridęs vyturėlis pažadintų ne tik žemę, bet ir mūsų širdis, jausmus pavasariui. Tetirpdo mūsų širdžių meilė ir švelnumas mūsų širdžių ledus ir turėsime pavasarį ne tik gamtoje, bet ir savo širdyse. Lietuvoje.
Importinė žydkrikščionybė Lietuvoje – man neartima, kaip ir jos išpažinėjai su žydimperialistiniu entuziazmu viską apžegnoti tradicija.
Perduok savo Jahvei – Johvui, kad jam Perkūnas nesiklaups.
Tačiau jūsų artimo meilė kažkodėl neapima lietuvių tautos. Sakote mylinti visus žmones, tačiau vieną iš tautų pasmerkiate sunaikinimui. Atleiskite, keista ta jūsų meilė.
Komentaras skirtas “Elenos” artimo meilės sampratai. Ir dar: įdomu, kaip jūs sureaguotumėte, jei kas nors pareikalautų atsisakyti, to, kas jums taip brangu, pav. kad ir tos pačios krikščionybės. Pamąstykit apie tai. Gal tada ir mus – lietuvių tautos patriotus – geriau suprasite.
Neblogai pažįstu davatkas ir davatkinus.
Jie neblogai saldžiabalsiauja žyd(švent)raščių “artimo” ir “meilės” dominantėse,dalindami savigarbos neturinties sriubas ir “gerus” linkėjimus su tikslu – plėstis.
Čia kaip gudri pelnyta pergalė taškais – diena dienon su visa savo armija – galutinai sukrikščioninti Lietuvą.
Kol neturėsime “sunkiosios artilerijos” – SAVO Dievų pantiono, tol nuo šitų abraominių “sesių” ir “brolių” neatsiginsime.
Ramūnai, kas iš Jūsų reikalauja atsisakyti lietuvybės? Aš ją turiu ir nežadu prarasti. Ją turėjau ir sovietmečiu, ją man perdavė seneliai, tėvai, buvę stalininių konclagerių kaliniai, vėliau Sibiro tremtiniai. Ją perdaviau ir aš savo mikiniams, būdama dar sovietinės Lietuvos lietuvių kalbos bei literatūros mokytoja. Ją perduodu ir pačios savo vaikams. Lygiai tas pats ir su krikščionybe – kaip buvau pakrikštyta lietuvių kataliko kunigo tremtinio Sibire, prie močiutės parengto altorėlio mūsų namuose (barake), prie kurio rinkdavosi maldai visi tame kaime gyvenę lietuviai tremtiniai, taip šį tikėjimą, dėka tėvų, išlaikiau ir sovietmečiu, ir dabar, nors niekada nestokojau jokių epitetų ir pašaipos. Juk dažnai žmogus kalba net ir tai, apie ką nieko nenutuokia. Tebūna Dievas jam teisėjas, o aš džiaugiuosi gerais žmonėmis ir kilniais jų darbais savo artimui, savo kraštui, Tėvynei.
Keistas jūs žmogus, “Elena”. Gyvenat šia diena. Anot jūsų (gal ne vivisai jūsų žodžiais, bet esmę manau pakankami gerai perteikiu): aš visiems gera, man visi geri, aš visiems šypsausi, man visi šypsosi, aš visiems gražia lietuvių kalba kalbu, man visi gražiai lietuviškai atsako, aš perėmiau iš tėvų tikėjimą, tikiu į gerąjį Dievulį, jis mane globoja, jis geras visiems. Tai ko daugiau norėti, Ramūnai, ar ne? Gyvenimas gražus ir mielas, saulutė šviečia, mėnuliukas šypsosi, paukščiukai čiulba. Idilija. Visi žmonės vienas kitą myli, džiaugiasi vienas kitu. Harmonija. Ko gi tu Ramūnai ir į tave panašūs prie manęs kabinėjatės? Gyvenimas gi toks gražus. O ar jūs nors kartą pagalvojote, kad dėl to idiliško gyvenimo kažkas turėjo kovoti, gal net galvą padėtį (tos jūsų išgyventos pašaipos dėl tikėjimo yra nulis palyginus su tuo, ką teko išgyventi kitiems). Ką jūs būtumėte tarkim atsakiusi pav. sovietiniam tardytojui, kuris jums pasakytų: sakyk, kad tas tavo Jėzus Kristus yra šūdas, mėšlas, išsižadėk jo. Jei ne, aš suspardysiu tave, nudirsiu tavo odą ir “pakepinsiu” tave lygintuvu? Ką, ar ir tada nedėtumėte jokių pastangų apginti savo tikėjimą, savo Dievą, savo vertybes, o tiesiog pasakytumėte: mylėkim vienas kitą, aš sutinku su viskuo, ką jūs man sakote, nesipykim, būkim draugais. Ar taip? Negi jūs neturite jokių vertybių, kurias gintumėte besąlygišųkai. Negi jūs nesuvokiate, kad konfliktas kaip toks yra būtina, niekaip neeliminuojama būties savybė. T.y. konfliktai buvo, yra, ir bus visais laikais. Vadfinasi, ir būtinybė sąmoningai stoti į vieną ar kitą pusę, angažuotis vienoks ar kitoms vertybėms , idėjoms , vaizdiniamas. Konflikto nėra tik Dievuje, bet aš tikiuosi, kad jūs nelaikote savęs Dievu?
Etnosas krikščionėjimo šimtmečius po krikšto tebesiremia baimės (teismų, bausmių)indoktrinacija – tai toks “nupenėtas” božnycinis “arkliukas”, kuris “veikia” ir turbūt dar ilgai “veiks”- nuolat pagąsdinant “savo” tikinčiuosius ar “ne savo” netikinčiuosius.
Šiuo atveju sumistintas BUVĘS valkataujantis Jahvė-Johvas neapsakomai žiaurus – (pacituojant)- “Reikia pagonis mušti geležine lazda…”
Tokie pareiškimai-nurodymai žydreliginiuose mokymuose savaime išaukia priešiškumą – (jam pačiam duot į dūdą).
Štai iš čia ir atsiranda religiniai karai, kurių kurstytojos ir kurstytojai su “šventraščiais” jau ne integruoja į PAGONIŠKĄ Lietuvą, o uzurpuoja, kaip aš sakau – okupuoja.
Tik, žinoma, šiandieninė okupacijos raiška jau kita – juodaskvernių ir jų kolaborantų saldžialiežuviavimas ir dideli, DIDELI pinigai.
Dar pridėsiu. Besąlygiška vertybė yra ta, už kurią žmogus pasiruošęs atiduoti tai, kas jam brangiausia (paprastai tai yra jo paties gyvybė). Pagalvokit, “Elena”, ramiai, atsitraukusi nuo dienos rūpesčių, darbų, savo širdyje, ar jūs turite tokių vertybių (idėjų, vaizdinių). Jei tokių atrasite, tai žinokit, kad tos vertybės (idėjos, vaizdiniai) jums ir yra svarbiausios, būtent jos ir apsprendžia jūsų konkrečius kasdienius veiksmus. Tai jokiu būdu neturi būti tauta – niekas jūsų neverčia jai besąlygiškai angažuotis – kiekviena turim savo kelią. Na, o jei paaiškės, kad tokių neturite … Ką gi, Dieve padėk jums atrasto tokių, kad pagaliau pajustumėte gyvenimo pilnatvę. Svarbu tik, kad jūs pati suprastumėte, kas jums svarbiausia ir nemeluotumėte nei sau, nei kitiems. Sėkmės jums.
Kad ją kur Perkūnas trenktų.
Mielasis Ramūnai, mano vardo nereikia rašyti kabutėse, nes tai yra neišgalvotas, o tikras mano vardas.
Ačiū Jums už rūpestį, bet nuraminsiu Jus, kad vertybes turiu ir už jas kovoju, jas ginu. Tas žodis “kovoju” man labai nepatinka, bet jis yra gal ir neišvengiamas, kai noriu pasakyti, kad, toleruodama ir gerbdama kito žmogaus pasirinkimą, nuomonę, jokiu būdu neatsisakau savo. Mano supratimu, ginant savo nuomonę yra labai svarbu, kaip tai darai – griebiesi įžeidinėjimų, paniekos, žeminimo ar laikai savo oponentą sau vertu oriu žmogumi, galinčiu ir kitaip nei tu galvoti. Tuo labiau, kad tie galvojimai, nuostatos, mąstymas su amžiumi, su patirtimi dažnai kinta. Išlieka tik amžinos vertybės – žmoniškumas, sąžiningumas, dorumas, ištikimybė ir pagarba žmogui, jo gyvybės šventumas.
Mes kalbame, manau, apie tuos pačius dalykus – apie tai, kad žmogui būtina turėti vertybes ir jas ginti. Tik nesutariam dėl to gynimo būdų, žodžių. Dėl to viename savo komentarų ir rašiau, kad eisenos dalyvių idėja nėra bloga, bet žodžiai, jų pasakymo būdas bei tonas parinkti netinkamai. Tai reikia, manau, sakyti kitaip – neužgaunat kitų ir taip neįsigyjant nereikalingų priešų, bet įgaunant daugiau draugų.
Kadangi pati nesu joks autoritetas, vertas dėmesio, tai parašysiu a+a Justino Marcinkevičiaus žodžiais: “Ir doriausias kardas už nedoraiusią arklą nedoresnis”.
Ir dar: “Visada žemėje per maža gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame užgniažę juos savo širdyse.
Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtume…”
Tikėti galima daug kuo (Perkūnu, Jėzumi, Alahu..), jei tik tai daro žmogų geresniu, labiau mylinčiu, doresniu ir teisingesniu – tobulesniu. Jei nuo to tikėjimo žemėje tampa tau pačiam, o kartu ir kitiems lengviau ir šviesiau gyventi. Nereikia laukti, kol žmogus numirs, kad drįstume jam pasakyti, kaip jį mylėjome. Sakykime tai gyviems. Todėl ir rašau – myliu Jus visus, kad ir kaip Jūs gyvenate, kad ir kaip mąstote, jei tik darote tai iš MEILĖS ir su MEILE. O dėl formos, dėl žodžio, jo pasakymo vietos ir būdo reikia ginčytis, kad rastume geriausią ir iškalbingiausią. Juk turime tokią turtingą lietuvių kalbą. Bet ir ginčytis juk galima su meile, be pykčio ir neapykantos, kalbant konkrečiai, o nesileidžaint į asmeninius įžeidinėjimus ir priekabiavimus.
Ačiū visiems, man rašiusiems.
Atsakymas Elenai.
Visgi esu ne ponia ir net ne dzūkas:-), tiesiog aukštaitis.
Jeigu pas jus patriotiškumas, tautiškumas ar tiesiog atsakomybė ir pagarba savo šaknims bei praeičiai būtų nors kiek didesnis nei jūsų pasyvumas, apatiškumas ir pasitenkinimas patogia buitimi, tai iškarto suprastumėte, jog “Lietuva-lietuviams” yra šis tas daugiau. Jūs ir kiti panašiai mąstantys pritempia šiam šūkiui vienintelę šovinistinę prasmę ir supranta tarsi šiuo šūkiu būtų varomi lauk visi iš Lietuvos kas nelietuviai ir skirtingos odos spalvos.
Lietuviai žinomi kaip svetingi ir vaišingi žmonės. Ir būti Lietuvoje ne lietuviu nėra ir nebus jokių sunkumų.O mums mūsų šalies karti istorinė daugelio okupacijų praeitis mena , deja, daug tokių “svečių”, kurie užmiršo, jog yra svečio teisėmis ir užsibuvo gerokai ilgiau, nei dera. Dabar akivaizdžią karinę okupaciją keičia kultūrinė, ekonominė , politinė, religinė ir kitos okupacijos. Mūsų mažai tautai atsispirti globalizacijos įtakai, repolonizacijai, kapitalizmo, vartotojiškumo intervencijai labai sunku, po šūkiu “Lietuva-lietuviams” telpa ir “Stop emigracijai”, “Kalbėk taisyklingai ir lietuviškai”, “Stop repolonizacijai”, “Saugok gamtą”, “Nešiukšlink”,”Gerbk gimtą žodį”, “Pirk lietuvišką prekę” ir t.t ir t.t.
o jūs tolerantiškai šypsotės ir žiųrite į lenkiškai užrašytus gatvių pavadinimus, šypsotės ir pakuojate siuntinį į Airiją išvykusiems giminaičiams, šypsotės ir perkate Maximoj lenkiškus obuolius, ispaniškus pomidorus, kiniškus česnakus? Tiesiog gyvenate sočiai ir patogiai…
Ir kad nebūtų rašymas tik dėl rašymo, tai drįstu pasiūlyti vieną kitą šūkį kitam šių patriotiškai nusiteikusių žmonių žygiui.
Ginant lietuvių kalbą, jos statusą:
“Reikalaujame vykdyti Kalbos įstatytmą”
“Reikalaujame nuimti nelietuviškus viešuosius užrašus”
Juk kalbos įstatymas numato, kad viešuosiuose užrašuose dominuoti turi užrašai lietuvių kalba, o kitomis kalbomis (šalia lietuvių kalbos) galima rašyti tik nustatytose vietose (viešbučiai, traukinių bei autobusų stotys, uostai ir pan. vietos).
“Maksima”, rašyk savo vardą lietuviškai”. Juk lietuvių kalbos raidyne raidės “x” nėra.
Dėl emigracijos:
“Lietuvoje turi užtekti darbo, vietos ir duonos kiekvienam Lietuvos vaikui”.
“Seime, ką padarei, kad Lietuvos vaikai galėtų išgyventi Lietuvoje?”
“Lietuvi, Tavo namai – Lietuva.”
“Lietuvis myli Lietuvą ir dirba joje bei jai”
Dėl Lietuvos žemės:
“Turtuoli, nuimk tvoras iš Lietuvos miškų, nuo ežerų, Baltijos, nes tai priklauso visiems mūsų žemės – Lietuvos – vaikams.”
“Prichvatizuotojau, grąžink, ką pasivogei”.
Deja, tokios kartą ar du per metus rengiamos eisenos didelio poveikio nedarys, bet jei taip organizuotai rinktumės prie Seimo ir reikalautume vienokių ar kitokių gyvybiškai svarbių įstatymų kūrimų, senų atnaujinimo arba atgaivinimo, tai būtų poveikis kur kas didesnis. Turite labai svarbų dalyką – organizuotą žmonių grupę. O tai demokratinėje valstybėje jau yra jėga, nes ji pasako piliečių dalies nuostatas, reikalvimus. Tuo bereikia protingai ir civilizuotai, demokratiškai naudotis.
Juk šiandien niekas ir nieko Lietuvoje dėl įsitikinimų, dėl nuomonės ar pažiūrų turėjimo įkaitintais lygintuvais nekankina. O kitatučiai ateina į Lietuvą ne su ginklu, o taikiai, politikų jiems palankiai nutiestu keliu. Jei šitiek metų esame abejingi politikų sudarytoms sąlygoms, verčiančioms žnones emigruoti, tai nepykime, kai į lietuvių vietą atvyksta imigrantai iš kitų šalių – jie irgi yra tik politikų žaidimų įkaitai: vieni politikai išvaiko iš savo šalių saviškius, o kiti, kitose šalyse juos priima ir paverčia juos vergais, žemesnės kastos žmonėmis, tarnaujantiems sėsliesiems šalies žmonėmis.
Taigi, būkime gudrūs, budrūs ir netapkime politinių žaidimų marionetėmis. Raskime negerovių priežastis ir tikruosius negrovių kūrėjus, o neieškokime atpirkimo ožių tarp net už save silpnesnių žmonių.
Tiesiog aukštaičiui “iš miškų”:
Na, matote kaip lengva apsirikti, kai žmogaus nepažįsti, kai apie jį susidarai nuomonę tik iš vieno kito sakinio.
Lygiai taip pat, deja, ir Jūs klystate, kai apie mane darote savo išvadas, kurios nieko bendro su manimi neturi. O dėl to, kad aš gyvenu nebadaudama ir visai patogiai, nes mano materialiniai poreikiai yra labai kuklūs, Jūs nesuklydote.
O Lietuva yra man labai svarbi… iki skausmo svarbi. Tai liudija visas mano gyvenimas, mano kuklūs, pagal mano išgalias nuveikti darbai.
Elenai,
Atsiprašau, nes dabar matau, jog parašėme beveik tą patį.
Kas įdomiausia, kad ir rašėme tuo pačiu metu:)
Smagu, kai pavyksta susikalbėti.
Okupacinė žydkrikščionių religinė ideologija valstybinėje ideologijoje tandeme akivaizdžiai – avelėms ir avinams “m’orališkai” ganyti. Didesnės valstybinės šventės, žiūrėk, niekaip neapsieina be importinių žydkrikščioniškų “mišių” importuotose božnycose – pagarbinti autoritarinį Jahvę /Johvą – nors valstybė ir turėtų būti atskirta nuo božnycos.
Liūdniausia, kad patys modifikuoti lietuviai palaiko tuos importus. Kodėl ? – Parašysiu kitą kartą.
Tik keletas pastabų, tikiuosi jau paskutinių. Ponia Elena, žmogų galima pažinti tik iš to, kuo jis reiškiasi, šiuo atveju – iš to, ką jis rašo šiame tinklalapyje. Taigi, neturėtumėte stebėtis dėl komentarų jūsų atžvilgiu. Ką parašot, atitinkama ir reakcija. Neturiu nieko prieš tai, ką jūs surašėte savo komentare 2011 02 27 at 19:21. Tačiau nelabai suprantu, kodėl jūs visa tai supriešinate su aptariama eisena. Aš pats tarp kitko joje nedalyvavau. Ta eisena kiek suprantu užtruko geriausiu atveju tik kokią valandą kitą – ne daugiau. Negi jūs rimtai manote, kad dalyvavimas tokioje eisenoje trukdo jos dalyviams siekti viso to,ką jūs išvardijote savo komentare. Juk tokia eisena vyksta tik vieną kartą per metus – negi iš tiesų jūs jos dalyvius laikote kvailiais, kurie visus metus nieko neveikia ir tik ruošiasi tai eisenai, šūkio Lietuva – lietuviams skandavimui? Jei taip tai labai apsirinkate. Jos dalyviai supranta ir ir tai ko jūs atrodo nesuprantate – kartais reikia viešai, atvirai, pademonstruoti, išsakyti savo poziciją.
O grįžtant prie to, kad žmogų galima pažinti tik iš to, kuo jis reiškisi, tai aš pacituosiu jus pačią, kad jūs suprastumėte kitų diskusijos dalyvių reakciją į jus.
“Kokie tie ypatingi ypatingojo lietuvio bruožai, kad staiga visas pasaulis gviežiasi įsikurti Lietuvoje arba išsidalinti jos žemes ir patapti tais nuostabiaisiais lietuviais?”.
Po paskutinio jūsų protingo komentaro gal jau nebevertėtų grįžti į praeitį, bet vis dėlto: negi jūs iš tiesų tokia naivi, kad manote, jog kokie turkai ar kinai (jūsų mintys buvo sąlygotos J. Vaiškūno komentaro), o galima pridėti – ir rusai, lenkai ar dar kas nors – veržiasi į Lietuvą tam kad taptų lietuviais? (kuo remdamasi jūs tvirtinate, kad turkai, kinai ar dar kas nors keliasi į Lietuvą norėdami tapti lietuviais?) Negi sunku suvokti, kad jie ir Lietuvoje siekia išlikti rusais, lenkais, etc. Ką manyti apie žmogų, kuris mąsto taip naiviai, arba – nepykit – kvailai?
Tiek to, užtenka to, kad jums kaip matau taip pat brangi Lietuva (nors truputį). Ir pabaigai palinkėčiau jums platesnio žvilgsnio – istorinio ir filosofinio. Tada ir vertinimai bus daug brandesni.
Be abejo, Ramūnai, kiekvienas žmogus, kur jis begyventų, išliks tuo, kuo gimė. Net nesaugodamas savo tautiškumo, nesidomėdamas savo kilmės šalimi, net tyčia nekalbėdamas savo mamos (gimtąja) kalba ir neigdamas savo kilmę, jis vis tiek nuo savęs niekur ir niekada nepabėgs. Jo genai ilgesio šauksmu gali prabilti net kelintoj jo ainių kartoj. Todėl nesiginčiju, kad kinas niekada netaps lietuvių kilmės, lietuvių tautos žmogumi. Kaip ir lietuvis, kad ir kiek jis būtų gyvenęs kokioje nors kitoje šalyje, netaps tos kitos tautos žmogumi.
Bet jis gali tapti tos šalies, kurioje nuolat gyvena, ištikimu ir patikimu, sąmoningu piliečiu. Juk ne kas nors kitas, o piliečiai apsprendžia šalies politiką, nes tik piliečiai renka savo atstovus į valdžią. Taigi, tautybė ir pilietybė nėra tapatūs dalykai ir nereikia jų painioti.
Beje, šį savaitgalį Vokietijoje viešėjo Turkijos premjeras. Kaip žinote, Vokietijoje gyvena daug turkų – turkų tautybės ir Turkijos pilietybės žmonių. Vokietija, jei suteikia turkui, įvykdžiusiam visus keliamus reikalavimus dėl Vokietijos pilietybės gavimo, Vokietijos pilietybę, tai neleidžia jam turėti Turkijos pilietybės, nes Turkija nėra ES narė. Tai ką gi sako Turkijos premjeras, kreipdamasisi į savo trautiečius Vokietijoje? Ogi jis ragina kuo puikiau išmokti vokiečių kalbą, siekti Vokietijoje kuo aukštesnio išsilavinimo, bet neapleisti ir savo tautiškumo, savo tradicijų, mokėti turkų kalbą neprasčiau už vokiečių. O tiems turkams, kurie turi Vokietijos pilietybę ir dėl to jie yra praradę Turkijos pilietybę, jis siūlo turkiško paso pakaitalą, “turko kortą”, kad tiems žmonėms parodyti, jog jų Turkija neišsižada, jų neatstumia, o atvirkščiai – laiko Turkijos sūnumis ir dukromis. Beje, pastaruoju metu iš Vokietijos į Turkiją išvyksta daug jaunų turkų, gavę puikų išsilavinimą Vokietijoje. Vokietijos parlamente, politikoje, visuomeniniame gyvenime reiškiasi daug turkų kilmės Vokietijos piliečių, kurie visi, be išimties, kaip piliečiai yra vokiečiai, bet kaip tautiečiai – turkai. Jiems niekas negalėtų prikišti savo tautiškumo atsižadėjimo ar gimtosios kalbos nemokėjimo, tradicijų nesilaikymo, kaip ir niekas neprikiš, kad jie nėra geri, veiklūs Vokietijos piliečiai. Tai toks faktas palyginimui ir pamąstymui…
Norėčiau, kad ir Lietuvoje būtų pagaliau išmokta atskirti tas dvi sąvokas (tautybė ir pilietybė) ir pripažinti kitataučius lygiateisisias ir lygiaverčiais Lietuvos piliečiais, nors jie turi kitos tautos kilmę, nors jie namie kalba nelietuviškai, nors jie turi kitas tradicijas ir švenčia kitokias šventes. Bet valstybinės šventės yra valstybinės, valstybinė kalba yra valstybinė, valstybinės mokyklos yra valstybinmės mokyklos ir todėl Lietuvoje turi galioti valstybinės – lietuvių – kalbos įstatymas. Todėl visi Lietuvos piliečiai privalo mokėti šią kalbą, šios šalies istoriją bei tradicijas, švęsti valstybines Lietuvos šventes. O valstybinėse mokyklose turi būti dėstoma tik valstybine Lietuvos Respublikos kalba, o ne bet kokia kita. Privačiose mokyklose – taip, bet ne valstybinėse. Ir nereikia dėl to buitiškai rietis – pakanka pareikalauti Valstybinės kalbos įstatymo vykdymo – kiekvienos to įstatymo raidės, be jokių išimčių vykdymo. Jei įstatymas netobulas, reikia reikalauti jo tobulinimo – štai kokia yra demokratinės valstybės piliečio pareiga. Jis turi galimybę problemas spręsti civilizuotai, per įstatymus, o ne purkštaudamas dviprasmius ar visai nesuprantamus (kaip kas nori, taip tas juos po to aiškinasi) šūkius.
Gatvių pavadinimus privaloma rašyti lietuviškai (to reiklauja įstatymas). Visas aptarnaujantis personalas (pardavėjos irgi) privao mokėti lietuviškai. Bet visada pribloškia, kai į pardavėją (ar kitą panašų darbą dirbantį žmogų) kreipiamasi nelietuviškai ir ji klientui atsako NElietuviškai, nors pačios gimtoji kalba yra lietuvių kalba. Tai kas ją verčia taip elgtis? Kas ją verčia pasiduoti to įžūlaus kliento spaudimui? Juk ji yra pdėties šeimininkė. Joks kitatautis niekur nepasiskųs, kad jo neaptarnavo jo gimtąja kalba, kaip būdavo sovietmečiu. Bet jau 20 metų gyvenam neokupuoti, o elgiamės kaip svetimi savo namuose. Ir pykstam ant tų rusų, lenkų, kad jie nekalba lietuviškai. Ar Jūs, pone Ramūnai, kalbėtumėt, jei gyventumėt Lenkojoje lenkiškai, jei visi su Jumis kuo mieliausia bendrautų lietuviškai? Aš tai ne, nes kalbą išmokti reikia pastangų, o kodėl turėčiau tai dsaryti, jei man nėra tokios būtinybės?
Tai štai dėl ko pykstu ant pačių lietuvių, kurie patys su savimi nesusitvarko, o kabinėjasi prie kitataučių ir nori, kad tie “lietuviškesni” už pačius lietuvius būtų. Atsimenu vaikystėje, kai dar nelabai seniai buvom grįžę iš Sibiro, tėtis išgirdo vieną mano pusserę dainuojančią rusišką dainą (žaidėme koncertą), tai jis jos ir paklausė: “Tai ar lietuviškų dainų nemokat, kad rusiškas reikia dainuoti?”. Pasidarė gėda ir ta pastaba liko atminty visam gyvenimui. O kokias dainas lietuvaičiai dainuoja šiandien? Ar negraudu, ar nepikta? Kokia okupacija, kokie niekadėjai kitataučiai juos verčia net mažiuliukus vaikus mokyti angliškų dainų, kai klodai neišdainuotų lietuviškų guli? O ko klausosi lietuvaičiai (net ir emigracijoje!), kokias TV laidas žiūri? – taigi, be rusų kalbos nė krust…
Vasario 16-jai rengiau parnešimą ir peržvelgdinėjau Lietuvos istoriją nuo valstybės susikūrimo iki jos valstybingumo praradimo bei vėl atkūrimo 1918-ųjų metų vasrio 16-ąją ir atkreipiau dėmesį į tokį faktą, kuris mane privertė susimąstyti ir net kažkaip kažkiek suprasti tą mūsų kai kurių tautiečių polinkį slavams – jau nuo Lietuvos susikūrimo, LDK laikais Lietuvos valdovai visada krypo ir valstybės ribas plėtė į Rytus… Net LDK laikais metraščiai buvo rašomi senąja slavų kalba, kai kitur Europoje buvo vartojama lotynų kalba. Kodėl taip buvo, kodėl taip yra?
Taigi, todėl, kad vis dar turime Lietuvos valstybę, lietuvių kalbą, įgavusią net valstybinės kalbos statusą, galime ne tik džiaugtis, bet ir privalome neapsakomai branginti tai.
O dėl tos mano pašaipos, kad lietuviai save laiko ypatingesniais, aukštesniais už kitus, tai rašiau irgi su širdgėla, nes pasipūtimo, savęs kėlimo aukščiau už kitus ne tik kad nelaikau teigiamu žmogaus, tautos bruožu, bet tai laikau ne tik kad neigiamu, bet netgi kenkiančiu bruožu. Juk lietuviai, bent jau savo dainuojamojoje poezijoje, visada kėlė kuklumą, svetingumą kaip vieną gražiausių žmogaus bruožų, o ne pasipūtimą. Kadangi manau, kad būtent kuklumas rodo “didesnę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir, žinoma, pagarbą kitiems” (J. Marcikevičius), tai manau, kad savęs kėlimas aukščiau už kitų tautų žmones rado taip manančių žmonių kultūros, inteligentiškumo stoką – tai vidutinybės, o ne oraus inteligentiško ir kultūringo žmogaus (tautos) bruožas. Gerbkim save patys, tai gerbs mus ir kiti. Bet kai patys ne pačiom gražiausiom spalvom save nudažom, tai nėra ko ieškoti atpirkimo ožių tarp svetimų.
Ten žygiuojantiems jaunuoliams palinkėčiau daugiau pilietiškumo ir aktyvumo šalies politiniame bei ekonominiame gyvenime. Jie verti pagarbos jau vien todėl, kad dar vis gyvena Lietuvoje, o nevažiuoja svetur. Bet reikia išmintingai, aktyviai kurti Lietuvą, ieškoti su visų tautų žmonėmis, gyvenančiais Lietuvoje, bendrų sąlyčio taškų, o ne skirtumus akcentuoti, ne juos kelti ir ties jais buksuoti. Mes buvome, esame ir būsime skirtingi žmonės, bet gyvenome, gyvename ir gyvensime šitame žemės lopinėlyje – Lietuva vadinamame, ir turime “vardan tos Lietuvos”, vardan savo paties kiekvieno atskirai ir visų kartu gerovės gyventi santarvėje ir solidžiai. Juk “visus mus jungia vienas vardas _ Lietuva”, tai ir burkimės po tuo vardu, nesistumdydami, nebaksnodami vienas kitam pirštu į tas vietas, kurios ne tokios kaip mano.
Ponia Elena, aš jums uždaviau labai konkretų klausimą, susijusį su jūsų mąstymo logika, o jūs man prirašėte ištisą paklodę, nors ir labai gražių ir protingų dalykų, bet visiškai ne į temą. Aš jūsų klausiau: kuo remdamasi jūs teigėte, “kad staiga visas pasaulis gviežiasi įsikurti Lietuvoje arba išsidalinti jos žemes ir patapti tais nuostabiaisiais lietuviais?”. Mano manymu, tai visiškai absurdiškas, neatitinkantis tiesos teiginio prasmę turintis klausimas. Ir būtent tas tokio teiginio absurdiškumas ir sukėlė bent jau man labai neigiamą nusistatymą jūsų atžvilgiu. Dabar gi jūs šalia daugybės dalykų, visiškai nieko nessusijusių su mano pateiktu jums klausimu, teigiate, kad “nesiginčiju, kad kinas niekada netaps lietuvių kilmės, lietuvių tautos žmogumi. Kaip ir lietuvis, kad ir kiek jis būtų gyvenęs kokioje nors kitoje šalyje, netaps tos kitos tautos žmogumi”. Taigi, dabar jūs teigiate iš esmės visiškai priešingą dalyką.Ką tada manyti apie jūsų mąstymo logiką? Lygiai taip pat mano paskutiniame komentare buvo ir dar vienas labai konkretus klausimas: kodėl jūs eiseną supriešinate su visiais kitais pozityviais darbais tautiškumui išsaugoti? Atsakymo vėlgi nesulaukiau. Moralas toks: išmokim gerbti vienas kitą ir nepilstykim iš tuščio į kiaurą. Stenkimės kalbėti aiškiai, tiksliai, konkrečiai. Ir neklaidinkim vienas kito. Jeigu savo pirmuosiuose komentaruose būtumėt rašiusi taip kaip paskutiniuosiuose, nebūtų iškilę jokių ypatingų prieštaravimų. Tik jūs privalot suprasti viena: nė vienas iš mūsų nesam aiškiaregis ir žmogų suprantam tik iš to kaip jis pasireiškia. Jei jūs pirmuosiuose savo komentaruose rašėtė švelniai tariant nelogiškai, tai tik jūs pati dėl kitų diskusijos dalyvių reakcijos ir kalta. O šiaip aš jus suprantu: išgąsdino šūkis “Lietuvia – lietuviams”, iškilo jūsų vaizduotėj kažkokie baisūs vaizdai, ir visa jūsų logika išgaravo. Vėlgi moralas toks: reikia stengtis nepasiduoti emocijoms, ponia Elena.
Viskas. Mylėkim savo tautą, kovokim dėl jos. Viso geriausio. Linkiu jums gyvenime visokeriopos sėkmės.
Ačiū už moralus.
Man rašiusiųjų mintys manęs nestebino ir nebuvo netikėtos. Ypač piktos ir pagiežingos, nes šiandien stebina jau tik gerumas, pakantumas, pagarba kitam žmogui… deja.
Kadangi aš neteigiau, “kad staiga visas pasaulis gviežiasi įsikurti Lietuvoje arba išsidalinti jos žemes ir patapti tais nuostabiaisiais lietuviais?”, tai negaliu ir paaiškinti, kodėl Jūs manote mane taip teigus ar tai įrodinėjus ir atsakyti į tokį nežinia iš kur kilusį Jūsų klausimą.
Atvirkščiai – tai buvo mano klausimai tiems ponams, kurie mane visaip vedė į protą. Tai aš, tokia neišmanėlė ir prašiau man paaiškinti: “Būdama tokia nusidėjėlė ir nevisaprotė, išlindusi iš nežiania kur (arba iškritusi iš mėnulio, kaip čia kažkas teigė), turėčiau pirmiausia ponų atsiklausti, o kas gi, Jūsų leidimu, yra lietuvis? Kam konkrečiai Jūs atiduodate Lietuvą, o iš ko ją atimate? Kokie tie ypatingi ypatingojo lietuvio bruožai, kad staiga visas pasaulis gviežiasi įsikurti Lietuvoje arba išsidalinti jos žemes ir patapti tais nuostabiaisiais lietuviais?”, nes iš šūkio “Lietuva – lietuviams” susidariau nuomonę, kad dabar Lietuva lietuviams nepriklauso, nes kažkas ją lako savo galioje ir lietuviams neatiduoda jos. Tačiau kadangi manau, kad Lietuva ne kam kitam, o būtent lietuviams šiandien priklauso labiau nei kada nors, tai vėl susidariau nuomonę, kad žmonės nori pasakyti, jog ne bet kokiems lietuvimas, o tik kažkokiems, turbūt, kuo nors ypatingiems. Kol kas man čia niekas nepaaiškino, kodėl dabar Letuva ne leituvių. O jei ji lietuvių, tai kodėl reikia šaukti: “Lietuva – lietuviams”? Arba tada bent paaiškinkite, kokiems lietuviams. Ką laikote, kam leidžiate būti lietuviu, o ko juo nelaikote, kam neleidžiate? “Štai klausimas koksai…”
O skanduotė “Briuseliui nepasiduosim, savo žemių neparduosim” – kaip tai suprasi? Ateina Briuselis užgrobti Lieuvos žemių?
Į antrą klausimą galiu atsakyti dar kartą trumpai: todėl, kad ta eisena dvelkia ne tautiškumu, o nacionalizmu, kurio aš nepateisinu ir bijau, jo negaliu toleruoti.
Todėl ir tie mano klausimai buvo dėl eisenos dalyvių galimai traktuojamo lietuvių išskirtinumo, viršenybės prieš visus kitus Lietuvos gyventojus, nes “nacionalizmas – tai tokia situacija, kai kalbama: „Mes – visų protingiausi ir visų geriausi, visi tai žino ir todėl nori mus sunaikinti.“ Čia mažų mažiausiai trys loginiai netikslumai: anaiptol neįrodyta, kad mes protingesni ar geresni už kitus; anaiptol nebūtinai visi tai žino ar turi žinoti; pagaliau – visiška nesąmonė, kad visi aplink tik ir galvoja, kaip mus sunaikinti. Istoriškai, žinoma, visaip būdavo: ir mes kai ką naikinom, ir mus kai kas naikino, tačiau paprastai naikino ne svetima tauta, o svetima VALDŽIA, o tai visiškai skirtingi dalykai. Be to, sava valdžia gali lygiai taip pat naikinti tautą kaip ir svetima – pavyzdžių istorijoje pakanka.” Todėl dar kartą raginu – neieškoti priešų ten, kur jų nėra, o matyti realybę ir jos negeroves. Ir jas sustelkus naikinti.
Turėti bendrą idėją, tikslą – yra viena. O kokiu keliu eiti, kad tą tikslą pasiekti, reikia susitarti. Manau, kad dėl to čia ir diskutuojame, klausinėjame bei atsakinėjame.
Jei kam pasirodė, kad aš ką nors bandau mokyti, o tuo labaiu moralizuoti, ar “įmušti” savo tiesą, savo nuomonę, tai Jūs susidarote neteisingą nuomonę. Arba aš labai neaiškiai reiškiu savo mintis. Nesijaučiu už nieką protingesnė ir galinti reikalauti laikytis mano nuostatų. Kviečiu tik diskutuoti ir mąstyti, kad rastume tinkamiausią būdą padaryti Lietuvą gerais namais visiems jos vaikams.
Ačiū, pone Ramūnai, kad linkite man sėkmės. Jums jos irgi linkiu kuo nuoširdžiausiai.
Turiu silpnybę reaguoti į kiekvieną neteisingą teiginį. Deja, negaliu šiai silpnybei ir dabar atsispirti. Taigi, paskutinį kartą dar pakomentuosiu jūsų komentaro vieną teiginį ir tikiuosi baigsim šią užsitęsusią diskusiją.
Dabar, t.y. “2011 02 28 at 22:38”, jūs rašote: “Kadangi aš neteigiau, “kad staiga visas pasaulis gviežiasi įsikurti Lietuvoje arba išsidalinti jos žemes ir patapti tais nuostabiaisiais lietuviais?”, tai negaliu ir paaiškinti, kodėl Jūs manote mane taip teigus ar tai įrodinėjus ir atsakyti į tokį nežinia iš kur kilusį Jūsų klausimą”.
Tai netiesa, nes jūs tai rašėte komentare “2011 02 24 at 21:07”: “Kokie tie ypatingi ypatingojo lietuvio bruožai, kad staiga visas pasaulis gviežiasi įsikurti Lietuvoje arba išsidalinti jos žemes ir patapti tais nuostabiaisiais lietuviais?”.
Manau, kad komentarai nebereikalingi.
P.s. atsiprašau, dar kartą paskaičiau jūsų paskutinį komentarą ir matau, kad savo teiginius turiu patikslinti. Tarkim, kaip jūs dabar paaiškinote savo požiūrį, šis teiginio formą turintis klausimas “Kadangi aš neteigiau, “kad staiga visas pasaulis gviežiasi įsikurti Lietuvoje arba išsidalinti jos žemes ir patapti tais nuostabiaisiais lietuviais?”, neišreiškia jūsų požiūrio, o yra taikomas oponentams. Tokiu atveju jis kvalifikuotinas kaip primityviausia demagogija, nes nė vienas iš jūsų oponentų niekur neteigė, kad turkai, kinai ar dar kas nors siekia įsikurti Lietuvoje tam, kad taptų lietuviais (o kadangi akivaizdu, kad jūsų oponentai (ypač Vaiškūnas, nes į jo mestelėtą frazę – “o gal Lietuva – kinams ir turkams” jūs pirmiausia suregavote) tokios nesąmonės nerašė ir negalėjo rašyti (jei nesutinkant – pabandykit įrodyti, kad rašė), o jūs vis dėlto ją parašėte, manau, kad visiškai pagrįstai iki jums paaiškinant dabar savo požiūrį, aš laikiausi nuomonės, kad šis teiginys išreiškia jūsų požiūrį. Demagogija, ponia Elena, yra dar šlykštesnis dalykas net už melavimą. Tai yra sąmoningas savo oponentų laikymas kvailiais.
Ponia Elena, dar kartą turiu konstatuoti, kad jūs gyvenate ne realybe, o kažkokių iliuzijų pasaulyje. Jūs susikūrėt kažkokį mielą svajingą Lietuvos vaizdelį ir juo džiaugiatės, o šalia verda gyvenimas, kuris su jūsų pasaulėliu neturi nieko bendra. Dabar Lietuvojwe gyvena lietuviškai kalbančių lietuvių dauguma, o kas bus ateityje – nusispjauti. Negi jusm neaišku, kad didžiąjai daliai tų statistinių lietuvių lietuviškumas visiškai nusispjauti. Ką, jums neteko girdėti apie milžinišką emigraciją, ką ar jūs nežinit kiek Lietuvo gyventojų nori išvažiuoti, ką, ar jūs nežinot, kad absoliučios jų daugumos emigravimo motyvai yra grynai ekonominiai (važiuosi ten, kur daugiau mokės), ką ar jūs nežinote, kad didžioji dalis išvykusių visiškai nesirūpina savo tautiškumo išsaugijimu, ar jųūs nežinot, kad dižioji lietuvių dalis, gyvenančių Lietuvoje pasiruošę bet kam tarnauti, kas tik pavizgins prieš nosį šlpaia dešra, ar jūs nežinot, kad tautiškumo niveliavimas yra sąmoninga Europos Sąjungos politika, ar jūs nežinte, kad Rusijoje yra galingos jėgos, kurios siekia Baltijos šalių reokupacijos, ar nežinote, kad ir Lenkijoje pakanka jėgų pasisakančių uiž Vilniaus krašto susigrąžinimą, ar jums neteko girdėti Lietuvos polonizacijos planus, nežinot, kad Baltarusijije ir tautiškai nusiteikusi Lukašenkos opozicija pasisako už Vilnius prijungimą prie Baltarusijos. Neteko apie tai jums girdėti? Ar jūs nepalvojot, kad žmonių savimonę labai lengva pakeisti, jei jie patys nesirengia ginti savo tautiškumo.
Rašote: Todėl ir tie mano klausimai buvo dėl eisenos dalyvių galimai traktuojamo lietuvių išskirtinumo, viršenybės prieš visus kitus Lietuvos gyventojus, nes “nacionalizmas – tai tokia situacija, kai kalbama: „Mes – visų protingiausi ir visų geriausi, visi tai žino ir todėl nori mus sunaikinti.“ Tai jūsų pačios išsikeltos absurdiškos altrnatyvos – niekas iš dalyvavusių eisenoje lietucių nelaiko protingiausiais. Paprasčiausiai norima būti šeimininkasi savo namuose. Čia analogija su šeima, gyvenančia savo bute ar namuose. Manau savaime suprantama, kad šeima nori pati tvarkytis savo bute ar namuose, ir nesutinka, kad geranoriškai priimtas svečias imtų daryti tvarką. O gal padarom eksperimentą, ponia Elena? Jūs priimkitkokį žmogų pernakvoti pas save, o tas tarkim kitą dieną pareikštų, kad jam nepatinka baldų tvarka ir jis norįs kitaip juos perstatyti. Normalus žmogus tokį svečią gražiai paprašytų tuoja pat apleisti jo namus.
Ramūnai, gražiai rašai apie save: “Negi jusm neaišku, kad didžiąjai daliai tų statistinių lietuvių lietuviškumas visiškai nusispjauti.” – taip matosi, kai skaitau tavo raštelį. bedieviškai daug svetimžodžių prispjaudei!!!
Labas vakaras, pone Ramūnai. Ir su kalendorinio pavasario pradžia.
Ačiū, kad taip jaudinatės dėl manęs, kad taip norite mane ištraukti iš mano susikurto iliuzijų pasaulio, kaip Jūs teigiate, į realybę.
Bet vis tik drįstu Jums ir vėl paprieštarauti ir netgi Jums priminti, kad pati apie save vis tik geriau žinau aš, o ne Jūs. Negyvenu aš jokiomis iliuzijomis, o tik tą pačią šiandienos realybę matau kiek kitaip nei Jūs. Ir viskas. “Kiek žmonių, tiek ir nuomonių”, yra sakoma, todėl ir būtina tas nuomones nors kiek apšlifuoti, nugludinti, kad tų nuomonių turėtojai – žmonės – galėtų tilpti ir vienoje šalyje, ir vienoje miesto, miestelio ar kaimo bendruomenėje, ir šeimoje, klasėje, auditorijoje, gatvėje, troleibuse…
Beje, kodėl Jūs esate tokios blogos nuomonės apie lietuvius, gyvenančius Lietuvoje ir ne Lietuvoje? Negi tik tokius pažįstate? Tai juk bent jau savęs tai prie tokių blogiukų nepriskiriate, vadinasi, tikrai ne visi yra tokie blogi. Jūs neblogas, aš nebloga… ir manau, kad tokių – neblogų – yra dauguma, o ne kenkėjų. Tad daugiau optimizmo ir pirmyn – pirmiausia gerai, gražiai nugyventi šiandieną, o tada ateis ir gražus rytojus. Juk praeities jau nepakeisime, o rytdienos gali ir nebūti, jei šiandien nepadarysime to, ką privalome padaryti šiandien. Padaryti su džiaugsmu, su meile, su viltimi, kad visa, kas daroma su geru nusiteikimu, išeis tik į gera. Tai taip ir gyvenkime… ne priešų, o draugų ieškodami. Jei norite, priimkite tai kaip dar kelis nepataisomos idealistės ir optimistės pasvaičiojimus, nekreipdamas į tai savo rimto dėmesio.
Prigimtinės Baltiškos raiškos, taryt – pagoniškos tvirtovės prioriteto neturėjimas, protėvių principų tęstinumo nepaisymas ir amorfiškumas šiandienoje.
(Žyd)krikščionizmu per laikmečius išmušta tradicija Lietuvoje pasiekė savo – tiesiog priaugino savo importą, jo garbinimą ir siekiamybę – už žadamą atpildą klūpant.
Tokia LT genų inžinerija (naudojant teologinę baime paremtą prievartą)generuoja palikuonims iki gėdingo galo.
“Palaiminimas”, kaip bausmė klūpant, pildosi mirštančios tautos ženklais.
Optimizmas gali būti dvejopas: iliuzinis ir pagrįstas realios situacijos pripažinimu. Iliuzinis subliūkšta kaip muilo burbulas susidūręs su pirma kliūtimi (tiek jis ir tevertas – muilo burbulo vardo). Tik realios situacijos pripažinimas ir iš jo išlaukiantis pastovus optimistinis nusiteikimas gali būti vaisingas. Kvaila būtų kaltinti veidrodį, jei jis parodo kreivą veidą. Galų gale čia veikia paprasčiausias psichologinis ambicijos dėsnis: kuo mes prastesni, blogesni už kitus, negi mes duosimės aplenkiami kitų. Ne, mes irgi galim būti tvirti, gražūs, stiprūs, pasitikintys savimi. Tai galioja kiekvienam atskiram žmogui ir bet kuriai bendruomenei – taip pat ir tautai. Tik realios situacijos pažinimas ir pripažinimas leidžia žmogui ir bendruomenei mobilizuoti visas savo turimas kad ir nedideles jėgas, siekiant užsibrėžto tikslo. Būtent tai daro stebuklus. Jūs turbūt žinot, kad žmogus gali, jei nori, įveikti ir pačias sunkiausias ligas – net ir vėžį. Tiesa, pastarosios ligos atveju daugelis žmonių palūžta, pameta gyvenimo vadžias iš rankų. Užtat kiti, atvirkščiai, mobilizuojasi ir išnaudoja visas likusias savo gyvenimo dienas savo, savo artimųjų ir bendruomenės, sukuria identifikuojasi, labui. Tokie žmonės sužinoję diagnozę, dirba netgi daug intensyviau nei prieš tai. O kai kurie iš jų netgi pasiryžta nepasiduoti šiai baisiai ligai (žinoma tam reikia begalinio tikėjimo ir ryšio su anapusybe). Tą mes matome ir mūsų tautos istorijoje. Mūsų tautos atgimimo patriarchai – Basanavičius, Kudirka ir kiti – nebėgo nuo realybės, o atvirkščiai – besąlygiškai ją pripažino (!!!): jie aiškiai konstatavo, kad mūsų tauta buvo beišnykstanti. Rezultatus jūs žinote ne blogiau už mane: buvo sustabdytas polonizacijos procesas, atkurta valstybė. Aš, ponia Elena, taip pat realybės nebijau ir nuo jos nebėgu, nes žinau, kad mūsų tauta ne kartą buvo ir blogesnėje situacijoje ir kiekvieną kartą ji atgimdavo kaip feniksas. Aš žinau, kad ir dabar ji atgims ir taps dar stipresne, gražesne, galingesne nei bet kada praeityje, nepaisant to kiek ją dabar besmukdytų mūsų pačių abejingumas, neišmanymas, nepaisant to, kokie galingi bebūtų mūsų priešai.
Priešų turėjimas po LT sužydkrikščionintu dangumi tęsiasi istoriniais šimtmečiais – kaip koks prakeiksmas. Anot Petro Cidziko, tas kažkoks prakeikimas prasidėjo tuomet, kai Kęstutis šventvagiškai pagrobė Dievams pasižadėjusią Birutę… Kai į LT ŽEMĘ buvo įsmeigta nauja importvertybė – kryžius – vietoj mūsosios Ugnies.
Dažnai vakarais, savo kambaryje, prie pririnktų ąžuolo gabalėlių, akmenėlių ir džiovintų žolelių uždegu vaško žvakę – Ugnelę Dievams. Ne tam, kad kažko apgailėtinai prašyčiau. Tai būna stiprybės laikas pabuvime, pasisveikinimas.
Tai tokia , sakyt, ta mano repeticinė amžinybė …
Aš jus suprantu, gerb. Vilmantai. Tą patį jaučiu ir aš. Nemanau, kad mūsų krikščioniškosios epochos istoriją galima paaiškinti kokiomis nors profaninėmis priežastimis. Būta kažkokio metafizinio lūžio mūsų dvasioje. Atrodo, mūsų istorija iš tiesų sąlygota kažkokio prakeiksmo. Bet nemanau, kad jis amžinas. Esu tikras, jog esame naujos epochos prieangyje. Perėjiams į ją mūsų tautai bus labai sunkus, kainuosiantis be galo daug kraujo. Paprasčiau tariant neabejotinai būsim okupuoti, padalinti, siskaldyti, išbarstyti, bet tikrai atgimsim. Tiesa, mūsų tauta jau nebuso tokia, kokia buvo tarpukaryje, sovietmetyje ir šį dvidešimtmetį: ji gyvens gerokai didesnėje teritorijoje. Tiesa, lietuviškai kalbantys greičiausiai sudarys jau tik mažumą, bet užtat savimonė bus labai stipri.
“Ko gero” tik tiek beliks – tapti mažuma ir savimone.
Kuo ir kaip išsilaksčiusi tauta ir savimonė būtų stipri ?
Neabejoju, gerb. Vilmantai, kad jūs puikiai žinot apie tam tikras tendencijas baltarusių visuomenėje. Mūsų spaudoje (pav. Liaudies kultūroje ir kt)jau buvo skelbiami Dziermanto interviu, straipsniai. Jis bando atgaivnti krivičių savimonę. Tai gali atrodyti visiška nesąmonė žvelgiant iš šių dienų realijų, tačiau, aš tikiu, kad baltiška savimonė baltarusių visuomenejė atgims. Baltiškasis solidarumas stiprės latvių tautoje. Lietuvių tauta galutinai taip pat neišnyks (tikuosi, kad mūsų išliks pakankami daug – kritinis likutis). Tokie pokyčiai šioje kažkada baltiškoje ervėje bus įmanomi ir todėl, kad netrukus prasidės esminiai geopolitiniai ir galbūt gamtiniai pokyčiai. Žinau, kad tai gal atrodo neįmanoma – žmonės taip pripratę prie stabilumo, kad jiems atrodo, jog tai tęsis amžiais. Bet taip nebus. Ta stabilumo epocha (nuo 1945 m.) jau galutinai eina į pabaigą. Paprastai tariant sparčiai judame į trečią pasaulinį karą. Jis galbūt prasidės lokaliniais karais, bet tikrai išsilies į globalinį. Ir aš tuo labai džiaugiuosi (nepaisant to, kad tas karas labai skaudžiai palies ir lietuvių tautą). To karo išdavoje viskas pasikeis iš esmės. Nebeliks JAV, nebeliks Europos, tikuosi, kad nebeliks ir tokios Lenkijos, kokią mes žinome. Rusija kuriam laikui labai sustiprės, gal net bus trumpam vienvaldė pasaulio lyderė, bet paskui ir ji neabejotinai žlugs. Visa tai sukurs erdvę mums baltams. O kas dėl savimonės, tai iš dalies jau atsakiau – baltiškoji savimonė mums pakeis tą dabartinę lietuviškąją. O kas dėl kalbos, tai ją žinoma ir toliau vartos dalis to naujo baltiškojo etnoso, tačiau, svarbiausia, kad ji (gerokai pasikeitusi) įgaus valstybinės, o gal net ir sakralios kalbos statusą. O baltų etnosas ilgam laikui aišku bus daugiakalbis – panašiai kaip dabar airių tauta.
Ramūnai, viskas bus dar baisiau. Žmonija pasidalins į du lagerius- gėjus ir lesbietes. Jų karuose gims baisiausias iškrypimas, kai gėjai pradės tratintis su lesbėmis ir, baisiausia, kurti tarpusavio šeimas. Visuotinam pasmerkimui, jie atsisakys daugintis mėgintuvėliuose ir pradės daugintis lytiniu keliu. Vėliau, kažkokiam asilui kils mintis nustoti persukinėti laiką du kartus per metus. Nubalsavę jie privers laiką eiti tolygiai. Galiausiai atsisakys rinkimų ir, visuotinam siaubui, atsiras galimybės protingiems žmonėms patekti į valdžią. Gamta bus priversta prisitaikyti prie šių permainų! Kataklizma
O visiems tiems esminiams, netrukus prasidėsiantiems, pokyčiams reikia ruoštis: organizuotis, burtis, telktis, dar sparčiau tyrinėti savo baltiškąją praeitį, kurti potencialius tokio baltiškojo etnoso ir valstybės projektus.
Tai pirmasis tekstas, kuris pabandė įvardinti ateitį. Pripažinkit – tam reikia milžiniškos drąsos ir nuojautos aprašyti.
Prognozinės nuojautos – neįmanomai įvardinamos, tačiau šįkart – pranoko dabar nukvakusią benzininę ar bundančią LT realybę.
Šitą Ramūno parašymą mums verta užsirašyti ir dar ilgai apie jį pagalvoti.
Kažką daugiau prirašyti – man trūksta žodžių…