Vytautas V. Landsbergis, www.alkas.lt
Vytauto V. Landsbergio pokalbis su Jonu Meku
V.V.L.: Jonai, lietuviškumas – tau padeda ar nepadeda?
Jonas Mekas: Aš žiūriu į visą tautiškumą šitaip – jis yra laike ir visą laiką keičiasi. Keičiantis ir laikui, ir visam pasauliui labai sunku išlaikyt (ir beveik beprasmiška bandyt išlaikyt) viską, kaip buvo. Sakysim taip, kaip Lietuvą, lietuviškumą aprašė Daukantas. (Ten, beje, irgi daug kas buvo jo fantazija).
Ypač dabar sunku išlaikyt tautiškumą, nes viskas labai greitai greitai keičias. Anksčiau kiek mėnesių praeidavo, paskui savaičių – kol laivas perplaukdavo per Atlantą, kad nuvežtų naujausias žinias iš Paryžiaus į Niujorką. O dabar viskas per 1 minutę! Aš įdedu, sakysim, į internetą savo filmuką, o sekančią minutę jis jau gali būti žiūrimas ir Japonijoj, ir Brazilijoj, ir Aliaskoje, ir Lietuvoje.
Viskas eina pirmyn – ir visa informacija, naujausia mada, ar gėrimas naujas… Kombinacijos gėrimų ar valgių Niujorke už valandos jau yra Teksase ir taip toliau.. Nebegali to sustabdyt. Negali sustabdyt, negali išlaikyt Daukanto Lietuvos. Tai būtų nesąmonė. Ir aš manau, kad niekas negali sustabdyt, pakeist XXI šimtmečio technologijos, naujos Pasaulio situacijos. Ir Europa vienijasi, ir kultūra, ne tiktai pinigas… O Lietuva – jau dalis Europos, tai irgi negali to išvengt.
V.V.L.: Bet gal visgi liks kažkoks lietuviškas prieskonis?
Vis tiek yra gamta, dar tam tikras gyvenimo stilius, yra tam tikros tradicijos… Yra du spėliojimai: arba šita visa informacija mus visus sulygins ir padarys vienodais. Arba bus kita, atvirkščia tendencija, kuri jau dabar pastebima – atsibosta žmonėms tas vienodumas, panašumas. Bus „vystomasi“ į kaimelius, bandoma apsaugot ne tik savo kalbas, bet ir savo tarmes ir t.t. ir t.t. Labai sunku atspėt į kurią pusę viskas nueis per ateinančius sakysim 15 metų. Nereikia net 100 metų.
V.V.L.: Ir tavo dienoraštyje, ir bendraujant su tavimi ne kartą pabrėždavai, kad esi ūkininkas nuo Biržų krašto.
Negaliu aš iš savo vaikystės pabėgt. Viskas dar yra many. Bet tie, kurie auga dabar, kurie dabar yra 20–15 metų amžiaus, jie jau auga nebe kaip kaimiečiai. Lietuvoje beveik jau nėra kaimo. Jie auga trupučiuką tarptautiniam ore. Bet aš užaugau kaime ir mano galvojime (kai pažiūriu į viską, nesvarbu kokioj kultūroj ar civilizacijoj) vis tiek yra tai, kas mane suformavo. Viskas, ką matau, yra labai susirišę su mano vaikyste.
V.V.L.: Atsimenu gražius tavo tekstus iš dienoraščio, kai maždaug 1950-ais metais rašei, kad negalėsi būti australu, ar brazilu, ir bus liūdna, kai per Kalėdas nebus sniego. Jautėm tą visą nostalgiją, skaitydami per sieną slaptai atvežtus „Metmenis“.
Bet vis tiek ateina laikas – sakysim dabar – kai nėra sniego. Viskas eina į priekį. Kartais klausia manęs, ar tu nepasiilgsti Lietuvos? Aš sakydavau, kad aš kaimietis. O kur tavo tėvynė? Lietuva? Ne, sakau, kultūra. Buvo laikotarpis, kai aš išėjau iš kaimo į kultūrą. Mano namai dabar yra kultūra.
Bet paskiau pradėjau abejot ir dėl kultūros. Nes ta kultūra, civilizacija… Tada sakau – ne, mano namai yra kinas, poezija, menas. O dabar aš net ir iš ten išėjau. Dabar esu galbūt kur nors, kur nežinau. Aš viską apleidau. Viską pamečiau ir numečiau. Ir dabar aš nei jokiam krašte. Namai net ir nereikalingi….Man jokios nuosavybės nereikia. Mano namai… Aš galiu automobilį išsinuomot bet kur. Kodėl turiu pirkt, tai kam man jo reikia. Aš nežinau dabar, kur dabar esu. Ir man tas nerūpi.
Kai klausia, ar nepasiilgsti Lietuvos?.. Aš pasiilgstu to, ką aš valgydavau, kai buvau vaikas,. Tas vis dar yra labai fiziška. Ir aš galvoju, kai einu į restoraną – aaa… jei turėčiau tuos valgius, su kuriais užaugau! Arba aš galvoju apie akiratį – ką mano akys anuomet matydavo…
V.V.L.: Kartais svarstoma, kas būtų ispanai, jei nebūtų turėję Servanteso ar Gojos. Kas būtų prancūzai, be Diuma, Apolinero ar be kitų. Kaip tau atrodo, ar Lietuva turi tokių figūrų?
Kiekvienas kraštas, kiekviena kultūra turi savo gaires. Tai lyg karoliai, kurie susideda iš įvairių brangakmenėlių, kurie ir apibūdina šiuos karolius. Kultūra… Aš nežinau, ar praeitis yra pozityvu ar negatyvu. Mes jau nei rašom nei galvojam, kaip Donelaitis ar kiti… Bus daug kas visiškai kitaip, kai dar už penkiolikos metų pasižiūrėsim į dabartinius savo geriausius poetus, dailininkus, filosofus, menininkus…
Ir nežinau, kiek įtakos mums darys visa tai, kas yra praeity. Mes nenorim išmest. Mes laikom. Mums dar labai brangu. Bet mes vis tiek esam jau visai kitur.. Panašiai kaip vaikai auga ir žiūri, kaip tėvai elgiasi – taip ir mūsų kultūra dabar žiūri, kas yra praeity. Mes trupučiuką imituojam tėvus. Tas veikia mus taip, kaip tėvai turi įtakos vaikams. Bet jau vaikų vaikai imituos savo tėvus, nebe senelius.
Visą laiką viskas keičiasi. Kai raketa skrenda į kosmosą, į Mėnulį, į erdves – numetama tai, kas stumia tą raketą. Visą laiką nukrinta viena dalis. O tai, kas nukrinta, į dulkes pavirsta. Nukrenta ir pranyksta, pasidaro vėl žemės dalis. Tai tokia realybė ir nieko negalim išlaikyt, sulaikyt. 2000 metų bandėm kaip nors išlaikyt, o po to jau nebegalim išsaugot. Evoliucija vyksta savy. O visi ten menai, paveikslai, ar net bažnyčios… Viskas į dulkes.
Bet liks galvojimas. Sielos išsivystymas liks. Visas psichologinis sudėjimas viduj – tai tęsis toliau. Ten ir yra mūsų namai, ten lietuviškumas, kuriame užaugom. Ten visas mūsų galvojimas, sudėtis vidinė yra apspręsta, nuspręsta to išsivystymo.
Esu kažkada rašęs, kad niekas negali pakeist pačios viršutinės dalies to medžio, kuri prasidėjo kaip lietuviai, kaip Lietuva. Niekas negali to pakeist. Nei prancūzai, italai ar anglai…
Dabartinė karta yra subtiliausia, nesvarbu į kurią pusę nuėjo. Gali išsigimt, gali eit žemyn, gali eit aukštyn. Bet vis tiek ji subtiliausiai reprezentuoja tai, kas dabar yra Prancūzijoj, ar Italijoj, ar Ispanijoj, ar Lietuvoj. Mes patys reprezentuojam tą lietuvišką sielą.
Donelaitis, Daukantas, K. Binkis ar Galdikas reprezentavo lietuvišką sielą… Dabar prieinam prie Jurgio Mačiūno, Vilius Orvido – jie tikrai išreiškia tą Lietuvos sielą subtiliausiai, giliausiai. Ir tada prieini prie kitų menininkų, poetų, o kartais ir prie labai paprasto, kasdienio žmogaus. Bet jų nėra daug. Nes jie giliausiai, turtingiausiai išreiškią tą momentą, tą tašką, kuriame yra mūsų civilizacija, kultūra. Jie geriausiai, subtiliausiai išreiškia apibūdina ir inkorporuoja. Todėl svarbu, kad mes susipažintumėm, žiūrėtumėm, turėtumėm. Ir išsaugot reikia tiek, kiek tik galima.
Kodėl tiek pinigų mokama už deimantą? Nes jie yra reti, labai brangūs. Tai koncentruota energija, kuri užkrečia ir kitus ta energija. Todėl mes visada norim (ir reikia!) išsaugot mūsų geriausius menininkus. Turėtumėm būt atviri tai energijai. Tai aš vėl už Orvidą, už Jurgį Mačiūną, už visus poetus, menininkus, filosofus, šventuosius, tie kurie darė viską, kad žmonija būtų subtilesnė… Jie rizikavo gyvenimu, mirė laužo ugny kaip eretikai. Bet jie darė viską, kad žmonija būtų subtilesnė nei paprastai yra. Ir todėl Jurgis, Orvidas, ir visi kiti yra labai svarbūs.
Ar ne per daug dėmesio skiriama tam ubagui, kuris anksčiau turėjo Tėvynę, o paskui viską išbarstė?
Su filmavimo kamera įkaušęs valkataujantis prisiekęs turistas.
Tartum sada-maza-chistinė pilietybė – be kurios kankiniui vis dėlto kažkas darosi, net jei kad ir pamačius ar išgirdus lėktuvą.
Tačiau atviras, todėl įdomus… straipsnis taip pat.
Baranauskai, nemėgstuknist smegenų, bet jums dažnai būdingas polinkis kažką pažeminti ir sumenkinti: tas ubagas, tas idiotas ir tt… Nekaip save reprezentuojat.