Ketvirtadienio Perkūnkalbė: metas varyti dievą į medį

Dažnai girdime: „Nevaryk dievo į medį“ – seną lietuvišką posakį, menantį laikus, kai dievai išties gyveno ir reiškėsi per medžius. Šventi medžiai ir šventi gojai buvo vienais svarbiausių baltiškų alkų.

Ištarmę „Nevaryk dievo į medį“ šiandien galime suvokti dvejopai: pirma, kaip draudimą medį sieti su dievu, turėti medį sau dievu arba – medyje sau dievą; antra, ir matyt senesne prasme, kaip nurodymą į bereikalingas perteklines pastangas – nedaryk to kas jau padaryta, kas ir taip jau yra. Jei dievas yra medyje arba medėje (miške), tai ir nereikia jo ten varyti – bergždžias bereikalingas tai darbas.

Vadinasi anuomet mūsų protėviams dievai gyveno medžiuose. Ir, atrodo, apsigyvendavo ne patys, o žmogaus pastangų dėka: buvo „įvaromi“, įprašomi, „įkeliami“  į medžius.Kovingosios krikščionybės ir rajosios civilizacijos plėtrai išsikerojus gyvoji gamta virto mėsos ir medienos talpykla, joje nebeliko vietos dievams. Dievai neteko savo būstų medžiuose, akmenyse ir net žvaigždėse…  Ir apleido mus mūsų dievai. Pasklido tauta po pasaulį – kas į vakarus svaresnių kūnų ieškoti, kas į rytus tyresnės dvasios pasisemti… Nudžiuvo šventi ąžuolai, o per naujus sodinukus dievų balsas taip ir nepasigirsta.

Atėjo laikas į medžius sugrąžinti dievus, arba medžius sugrąžinti dievamas. Kaip tai padaryti?

Vienas uoliausių mūsų senojo tikėjimo metraštininkų Motiejus Pretorijus XVII a. aprašė dievo varymo apeigą į pasirinktą savo dydžiu arba pavidalu iš kitų išsiskiriantį medį.  Apie tai jam nusišypsojo laimė išgirsti iš vieno seno žemaičio:

…kai vaidulis (vaidila – J.V.) sužinodavo apie tokią vietą ar tokį medį, jis turėdavo tris dienas ir tris naktis pasninkauti ir kviesti savo dievą, kad jis tą medį užimtų ir kartu per jį padėtų ten ateinantiems žmonėms. Dėl pasiininkavimo ir maldų dievas nusileisdavo į tą medį, bet ne bet kaip, o su garsiu ošimu, kartais ir baisiu murmesiu. Bet jeigu toks murmesys nepasigirsdavo per tris dienas, jis turėjo eiti šalin ir vėl ateiti po kelių dienų, dvi paras pasninkauti ir melstis, o jeigu ir tada dievas nenusileistų, tai jis turėjo įsidrėksti krūtinę, kad ištrykštų kraujas. O jeigu ir tada murmesio nebūtų, jis turėjo atsinešti savo vaiko kraujo ir juo ištepti tą medį, kad jame apsigyventų dievas. Tada (jų nuomone) dievas į medį tikrai ateinąs, po ko reikia aukoti aukas, arba kaip jis sako, švęsti šventę (IV, 3, §14).

Nelengva varyti dievą į medį, o ir ne bet kas tai gali padaryti – tik galingas žmogus – vaidila arba valdovas. Kaip matome lengva ranka  ar pamokslu dievo į medį neįvarysi. Tik ypatingomis žmogiškosiomis pastangomis, atsidavimu ir pasišventimu, aukojimusi ir pasiaukojimu ­– savo kūno prakaitu ir krauju gali viltis vėl sugrąžinti nebyliems gamtos kūnams dievo buveinės vaidmenį.

Šis pavyzdys dar kartą parodo, kad baltai „negarbino“ medžių kaip tokių, tiesiog medžiai buvo pripildomi prasmės, ir kaip regimieji medžiaginiai simboliai įgaudavo dvasinę galią tarpininkauti tarp žmonių ir dievų. Pirmoji ir svarbiausia prielaida tokią galią iškviesti ir patirti buvo – pagarba.

Štai ką patyrė M.Pretorijus iš prietaringo valstiečio įsikalbėjęs su juo apie vieną šventu laikomą Ragainės valsčiaus ąžuolą:

Po ilgo pokalbio iš jo sužinojau, kad jis ir į jį panašūs gerai žiną, kad ąžuolas, žiūrint į jį apskritai kaip į medį, nereikalaująs jokio garbinimo, tačiau jie šitą medį, išskirdami iš kitų, garbina todėl, kad jiems neva dievų ir protėvių aiškiai prisakyta, jog jeigu jie šitam medžiui neparodysią pagarbos, tarkime, jeigu jie jo neapsaugotų ir nukirstų arba apkapotų, tai jie garantuotai būtų nubausti, ir jis galėjo pateikti daugybę šito pavyzdžių. Jis pareiškė, kad jie tiek pat nedaug tenusideda Dievui, nieko blogo nedarydami tam medžiui (ir tai, sakė jis, esąs visas garbinimas), kiek nenusideda Dievui, nieko blogo nedarydami pastatytam kryžiui, kuris paprastai irgi esąs daromas iš ąžuolo. Proseneliai jam aiškinę, kad Dievas prie tokių ąžuolų dažnai iškviečiąs angelą, kuris pamaldiesiems darąs gerą, o blogiesiems – bloga, ir kadangi jiems taip išaiškinta, sakė jis, kad nesą bloga tenai ką nors paaukoti, tai jis ir darąs – ne medžiams, o angelui arba daugiau Dievui, kuris ten angelą pasodinęs.

Šis valstiečio išaiškinimas pastoriui Pretorijui suprantamais krikščioniškais terminais – tikra etnologijos pamoka ir šiuolaikiniams tyrinėtojams bei baltiškos religijos aiškintojams vis negalintiems arba nenorintiems nusimesti baltų kaip „gamtameldžių“, kaip gamtos kūnus ir reiškinius esą „garbinusių“ „pagonių“ supratimo.

Argi nematyti iš paprasto (o gal ir nepaprasto) žemaičių valstiečio pamokos, kad medžiai, gyvūnai, ugnys, akmenys, dangaus šviesuliai ir visa nuostabi gamta mūsų prigimtinės kultūros žmonėms reiškėsi kaip dieviškos galios ženklai-nešėjai, G.Beresnevičiaus žodžiais tariant, kaip „sankabėlės“, kaip tarpininkai tarp žemiškosios-kūniškos žmogaus būties ir neapčiuopiamų neregimų, tačiau labai žmogui reikalingų dieviškų kosminių galių.

Medžiai ne tik buvo, bet ir dabar gali būti laidininkais, perduodančiais mūsų maldas ir mintis dievams. Mūsų užduotis nelengva, bet įmanoma – medį vėl paversti šventu dievų sostu, kad jo šakose įsisukusio vėjo šuoruose kaip anuomet pasigirstų dievų balsai…

Ir tada ant kalno augantis senas galingas ąžuolas taps ta realia religine gija, šventa  jungtimi, siejančia mūsų žemišką, kūnišką būtį su aukštesnėmis dieviškomis Visatos galiomis.

Turime pasistengti ir vėl įvaryti dievus į mūsų medžius. Gražinę dievams jų namus žemėje – atkursime sutraukytas gijas tarp dūstančių mūsų sielų ir gaivaus dvasinio vėjo ošiančio dieviškųjų aukštybių erdvėse.