Skelbiame Europos Parlamento nario, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, Nepriklausomybės Akto signataro prof. Vytauto Landsbergio kalbą, pasakytą Lietuvos valstybės gynėjų konferencijoje „Aukščiausioji Taryba – paskutinioji barikada“, šiandien sausio 12 d.
„Sveiki, gynėjai!
Prieš 20 metų jūs apgynėt Lietuvą. Jūs apgynėte viltį ir kitoms tautoms į rytus nuo Lietuvos, bet dabar kalbame apie mūsų šalį ir jos likimą. Dar po metų, kai jau subyrėjo bankrutavusi prievartinė Sovietų Sąjunga, pasirašėme su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu 1992 m. sausio 18 dienos komunikatą apie užsilikusios nuo kažkada Raudonosios armijos, tapusios išvedama iš Lietuvos rusų kariuomene, išėjimą be jokio įteisinimo ir vilkinimo. Tų pačių 1992-ųjų liepos mėnesį Helsinkyje pasiekėm kaip tik tokio sprendimo kartu su Rusija, Europa ir Amerika. Rugsėjį buvo pasirašytas ir Rusijos kariuomenės išvedimo tvarkaraštis. Tuomet galėjo tikrai atrodyti, kad esate apgynę Lietuvą visiems laikams.
Šiandien taip neatrodo.
Rusija po Jelcino ne tik neišvedė savo slaptosios paliktos kariuomenės, bet ją dar stiprino. Čia esantieji suvokia ir prisimena, kad sovietų slaptosios tarnybos turėjo kariuomenės dalinių statusą, tačiau armijos išvedimo grafike tie daliniai nefigūravo. Kodėl? Todėl, kad formaliai jie buvo panaikinti anksčiau, o koncepcija „išeinant pasilikti“ daugelio priedangos ir veteraniškųjų struktūrų plotmėje, nekalbant jau apie neprisipažinusią agentūrą, pasirodė veiksminga be jokių sutarčių. Kita vertus, Lietuvai nebuvo leista sukurti tikrų, efektyvių, valstybę ginančių saugumo struktūrų. Jei būtų pavykę, jei ne Vlado Kvaraciejaus ir Vytauto Pociūno mirtys, šiandien mūsų šalyje gal nesiautėtų ardomųjų jėgų portalai kaip antai stribus liaupsinąs „pokaris“ ar jaunimėlį nuodijanti „anarchija“; nebūtų nemokamai platinami panašaus pobūdžio spaudos leidiniai. Jų produkciją dalyti kainuoja daug, nors redakcijų sąskaitose – nė cento, o bedantė teisėsauga neturi priemonių ar drąsos imtis jų juodųjų sąskaitų ir atskleisti, kas visa tai finansuoja. Ką jau bekalbėti apie teisėtvarkos „organų“ metodišką infiltravimą Minsko, Kaliningrado auklėtiniais; apie atvirai antivalstybinių, kagėbinių bei revanšo partijų finansavimą; apie neobolševikų ir fašistų raudonųjų vėliavų plevėsavimą Lietuvos miestų aikštėse. Štai kodėl, gynėjai, sakau, kad Lietuva nebuvo apginta visiems laikams. Jūs padarėte, ką galėjote, mirtino pavojaus – karinio užpuolimo valandą, bet prieš lėtinę infekciją nepakako nė Sausio 13-osios imuniteto.
Nusigyvenom iki to, kad niekinama pati mūsų brolių ir sesers gyvybės auka, viešai sakoma, kad į juos šaudė savi – Lietuvos pasieniečiai iš televizijos bokšto. Vienas jau miręs Miunhauzenas ten stovėjęs ir stebėjęs, kaip prie jo kojų atšokinėjo iš viršaus atlekiančios kulkos; kitas neva „strategas“ dar patvirtina – taip, mums reikėjo aukų, – o jūs tylite, ir kai kurie net simpatizuoja agresoriaus advokatams.
Netylėkit nors šiandien.
Netylėkim kiekvieną kartą, kai silpnapročiai arba apmokami ruporai virkauja, kokia gera buvo okupanto valstybė, kuri net Kalėdas draudė švęsti! Kunigus už nepaklusnumą suvažinėdavo, jei ne kitaip – prisiminkim Lenkijoj komunistų saugumo siaubingai nužudytą kunigą Jeržį Popieliušką arba pasikėsinimą į Šventąjį Tėvą. Beje, mokytojai ir auklėtojai sovietinėje Lietuvoje, vieni liepiami ir išsigandę, kiti pataikaudami šėtonui, kartais klausinėdavo anuomet vaikučių gruodžio 25-ąją: o ką vakar valgėt vakarienės? Garbė tiems, kurie taip nesielgė, nors galėjo tuoj netekti darbo. Bet iš kur tebėra tos nelemtos sovietijos garbintojų, dabar jau savo vaikaičius šeimose nuodijančių?
Bolševikėliai antai įsteigė kažkokį raudoną „frontą“, nors tikrasis Lietuvos frontas tebėra nubrėžtas krauju nuo pat Sausio 13-osios. Tos linijos, Sausio 13-osios linijos vienoje pusėje – Lietuvos piliečiai, tikri piliečiai širdyse; kitoje pusėje – velniai žino kas, nuo įsitikinusių priešų iki neteisybės užgautų, Lietuva suabejojusių ir lengvai suvedžiojamų varguolių. Bet vaitojimo mada juk apėmus ir visai neblogai gyvenančius. Kur jie nueis, kam nors pasiūlius riebesne nafta apteptą riekę ar gazo kromą?
Todėl sakau – stiprinkim Lietuvos frontą, demokratijos frontą, kuriame stovi piliečiai nesibaidantys žodžio patriotas – tai normalus tėvynę mylintis žmogus, – ir dirbantys jai, reikalaujantys teisingesnės Lietuvos, ir nesutinkantys Sausio 13-osios mūšio už mūsų ir kitų laisvę vadinti kažkokiais, kažkaip Vilniuje įvykusiais, beasmeniais „įvykiais“.
Kai Michailas Gorbačiovas telefonu paklausė: kas ten pas jus darosi, atsakiau: ne pas mus darosi, o jūs mums darot.
Agresija ir nusikaltimas yra agresija ir nusikaltimas, tarptautinis ir karinis, kadangi sovietų kariuomenė su štabais Kremliuje žudė civilius gyventojus kitoje, užpultoje valstybėje – mūsų, o ne jų Lietuvoje. Tai pripažino ir Strasbūro teismas. Beveik 20 metų reikėjo, kol Prezidentei reikalaujant kažkurie pusiau Lietuvos prokurorai išdrįso pasakyti, kad 2×2=4. O kad žudikai kažkur tebesipuikuoja anuomet gautais medaliais, čia ne mūsų, bet kitos šalies garbės problema. Ten, bene pačioje Maskvoje, slepia ir nuteistą Sausio 13-osios nusikaltėlį. Bet štai Kaune, kaip girdėjau, vietiniai gudruoliai toliau įrenginėja lentą bemaž anoniminiams „įvykiams“ atminti. Noriu tikėtis, kad gal čia tik gandas. Bet ir tokiose neva smulkmenose kaip okupantų vadinimas taikos sargybiniais, tęsiasi arba iš naujo veisiasi senoji dvasinė okupacija. – Gal nereikia teisybės, esam tokie maži…
Prisimenu kai kada labai aiškų monsinjoro A. Svarinsko posakį: „Jie atėmė mums laisvę, atėmė jaunystę, atėmė sveikatą, bet neatėmė proto“.
Tegul vis dar būna tų – ir vis daugiau, kuriems niekas neatėmė proto.
Todėl protų mankštai dar šį tą papasakosiu.
Jūs laikėt vieną gynybos barą, o mes, politikai, laikėme kitą. Žinoma, jūs – tai tie, kurie neišsilakstė. Ir mes – kurie neišsilakstėme. Su mumis ir tie, kurie buvo pasiųsti su Lietuvos misija į Varšuvą, Taliną, Stokholmą. Vienas įgaliotinis budėjo Vašingtone ir jau sausio 7-ąją spėjo neutralizuoti neva Lietuvos, o iš tikrųjų KGB deleguotą provokatorių. Agresijos išvakarėse tokia “Lietuva” turėjo apsiskelbti norinti keisti valstybių sienas! Kitas diplomatas deputatas budėjo Maskvoje ir palaikė ryšius su rusų demokratais. Kaip tad atrodė sausio 13-14-ąją mūsų tarptautinės politikos frontas?
Rusijos prezidentas Sausio 13-ąją kreipėsi į kareivius iš Rusijos, tarnaujančius sovietų kariuomenėje: nevalia kelti ginklo prieš tautas, kurios nori laisvės. (Tuos žodžius, jo balsą, transliavome į puolikų tankistų ausines). Dar naktį jis jau skambino smurtininkų ir savo silpnybės vergui Michailui Gorbačiovui: „Prekratite eto bezobrazije!“ – Baikite tą bjaurastį! Nutraukti sovietų smurtą pareikalavo Lenkijos premjeras Tadeušas Mazovieckis, Jungtinių Valstijų ir Jungtinės Karalystės vadovai. Vytautas Landsbergis iš Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salės, pasinaudojęs Maskvos televizija, apeliavo tiesiai į SSRS vadovą: „Prezidente, pasižiūrėkit į savo rankas!“ Puiki žurnalistė Tatjana Mitkova galėtų patvirtinti, ar tai buvo leista transliuoti. Viskas dar sekmadienį.
Į gatves Maskvoje, Leningrade, netrukus ir Kuzbase, su kurio angliakasiais draugavome, išėjo tūkstančiai, net šimtai tūkstančių žmonių su šūkiais: „Šalin rankas nuo Lietuvos!“ „Šiandien Lietuva, rytoj Rusija!“, „Broliai lietuviai, atleiskite!“.
Taip, stovėjome tada su rusais vienoje barikados pusėje už laisvę ir demokratiją. Maskvos vicemeras ir SSRS liaudies deputatas Sergejus Stankevičius pareiškė: „Lietuvos laisvė, tai mūsų laisvė, Lietuvos likimas – mūsų likimas“. Galina Starovoitova „Demrosijos“ posėdy tą kruvinąjį sekmadienį pasakė: jei vyrai bijo, tai boba ves! – “baba povediot” – ir išvedė Maskvoje neregėtas mases su šūkiu „Laisvę Lietuvai!“. Ji vertino agresiją prieš Lietuvą kaip visos Sovietijos perversmą: „perestroika baigėsi, prasideda diktatūros laikotarpis“.
Kas nors, pavyzdžiui, Europos Sąjunga, galėtų paklausti: kur šiandien ta naujoji Rusija?
Tada, nors buvo sekmadienis, Dvylikos taryba Briuselyje kategoriškai pasmerkė SSRS veiksmus ir pareikalavo paaiškinimo: kuri sovietų valdžios struktūra įsakė šaudyti į beginklius lietuvius? Per 19 metų Dvylika išaugo iki 27-ių Sąjungos, o atsakymo vis dar nėr. Lauksime kartu. Dar per 19 metų Rusija gali tapti demokratija. Kol kas ten kaltų nėra, tik ordinai liko išdalyti už tos nakties “žygdarbį”. Beje, Maskvoje nūnai stūkso niūrus paminklas KGB specnazams, kuriame „za doblest“ įrašyta ir šturmo grupė „Alfa“, veikusi 1991 metų sausį. Kada nors tai bus gėdos įrašas. Bet pirmuoju testu, ko linkime, gali tapti Lietuvos Seimo ir Vyriausybės kreipimaisi dėl Sausio 13-ąją nukentėjusių atsiprašymo ir kompensacijos. Premjero laiškas priimtas ir svarstomas.
Prahoje Vaclavas Havelas pasmerkė Lietuvos okupaciją (būtent!), o jo Vyriausybė įgaliojo URMą pradėti konsultacijas su Lenkijos ir Vengrijos valdžia dėl pagreitinto išstojimo iš Varšuvos Pakto. Parlamentarų grupė pareikalavo trauktis iš Pakto tuoj pat. Audringame Čekoslovakijos parlamento posėdy dėl nedelsiamo pasitraukimo dalyvavo ir Lietuvos parlamento atstovas Česlovas Okinčycas. Jei Lenkija ir Vengrija būtų palaikiusios čekoslovakų mintį, kad Varšuvos Paktą reikia likviduoti tuoj pat, Lietuvos drąsa ir auka būtų pasirodžiusi itin didelės tarptautinės reikšmės. Tačiau net atsargūs Vokietijos politikai Bundestage ir URMe, būgštaujantys nepakenkti šalies suvienijimui, prabilo apie greitesnį sovietų kariuomenės išvedimą. Bent prabilo. Lietuva vis tiek atsikratė greičiau.
Lenkijos užsienio reikalų ministras Kšyštofas Skubiševskis pasisakė diplomatiškai: „Sovietų kariuomenės buvimas Lietuvoje neprisideda prie regiono stabilumo“, atseit, nei Lenkijai, nei Europai to nereikia; o NATO, vėl jo mintis, irgi neturėtų būti abejinga „mūsų regiono“ saugumui. Tai buvo reikšmingos įžvalgos ilgesniam laikotarpiui. Gaila, bet ministrui atrodė, kad Lietuvos kelias į nepriklausomybę būsiąs labai ilgas. Iš tikrųjų ligi visuotinio atkurtos nepriklausomybės pripažinimo bebuvo likę aštuoni mėnesiai… Vis dėlto sovietų kariuomenės tolesnio buvimo grėsmė po smurto Lietuvoje darėsi lenkams aiški, kaip niekad. O parama užpultai Lietuvai buvo visuotinė. Liublino miestas net pasiūlė suteikti patalpas ir sąlygas, jei reiktų, Lietuvos vyriausybei išeivijoje. Įgaliojimus tam jau turėjo išsiųstas per sieną su reikiamais dokumentais užsienio reikalų ministras A. Saudargas, aukštų pareigų parlamentarai B. Kuzmickas ir E. Zingeris, jau minėtas Č. Okinčycas. Demokratijos tribūnas Adamas Michnikas, išvykdamas kartu su kitais dviem lenkų parlamentarais tą pačią sausio 13-ąją į Lietuvą, paliko savo redaguojamam laikraščiui „Gazeta Wyborcza“ žodį skirtą broliams lietuviams: „Šiandien Stalino našlaičiai ėmėsi visų diktatūrų paskutinio ginklo: tankų“. Paminėjęs žinomus tarptautinius sudėtingumus, Michnikas buvo kategoriškas: „atmetame bailumo ir kapituliacijos realizmą“. Lietuva jau buvo parodžiusi šios laikysenos pavyzdį, kai Aukščiausiosios Tarybos balsavimu atmetė M. Gorbačiovo sausio 10-osios ultimatumą. Deja, didysis reformininkas pasirodė besąs Stalino našlaitis. Adamo Michniko žodžius čia verta priminti, jis kalbėjo nelyginant visų Lenkijos demokratų vardu. „Šiandien sakome: NE! Nevalia triuškinti Lietuvos laisvės. /…/ Nevalia trypti tautos laisvės ir primesti jai kolaborantų režimą“. Tuo pačiu „Gazeta Wyborcza“ reikalavo „pradėti svarstymus apie Lietuvos suverenumą tuoj pat. Galbūt tai jau paskutinė valanda. /…/ Lietuvos laisvės mirtis reikštų, kad miršta rusų tautos viltys į laisvę“. „Ištikimi savo krikščioniškai, žmoniškai ir lenkiškai tapatybei padarysime mūsų Lietuvos broliams viską, kas galima. Tegyvuoja laisva Lietuva!“
Tokia buvo Sausio 14-oji, kai išėjo tas laikraštis, kai Adamas Michnikas kalbėjo jau tiesiai Lietuvos parlamente („jūsų kova yra kova už mus visu“), kai Lietuvos lenkų sąjunga atsiribojo nuo agresoriaus, besidangstančio neva mažumų gynimu („tai nukreipta ne tik prieš parlamentą, Vyriausybę, ne tik prieš lietuvius, bet ir prieš mus“). O sausio 16-ąją per aukų laidotuves Antakalnyje kalbėjo Lenkijos senatorius Piotras Andžejevskis: „Be laisvos Lietuvos nėra laisvos Europos. Todėl tiek daug mūsų šiandien jaučiamės lietuviais“.
Ir vėl galima būtų paklausti: kur šiandien ta Lenkija?
Tiek to. Svarbiausia yra suvokti ir priminti pasauliui, ką jo labui padarė Lietuva.
Aš apie tai kalbėsiu rytoj Seime.
O dabar – trumpa pabaiga, kaip derinome jėgas: piliečiai arba aktyvioji visuomenės dalis, tarpininkaująs organizatorius Lietuvos Sąjūdis, ir valdžios, pirmiausia Aukščiausiosios Tarybos, sprendimai.
Mūsų ginklai buvo ir politinės priemonės: pasiryžimas kautis AT prieigose bei rūmuose ir sudaryti egzilinę vyriausybę galbūt Lenkijoje ar Švedijoje, tuo galutinai įrašant M. Gorbačiovą į vieną kruvinųjų eilę su Josifu Stalinu ir Saddamu Huseinu. Matyt, greta SSRS prezidento dar buvo žmonių pajėgusių tai suprasti.
Lietuva neliko vietinis dalykas, o įtakojo pasaulio istoriją. Antai JAV prezidentas G. Bušas vyresnysis, kuris Sausio 13-ąją paaiškino misteriui Gorbačiovui, kad jėga nesuteikia jokių teisių – o toks buvo pamatinis dviejų civilizacijų skirtumas išlikęs ligi šiol, – tas pats G. Bušas tartum išgirdęs Lietuvos šauksmą atidėjo karo pradžią Persų įlankoj bent ligi sausio 17-osios.
To prašėme, kad sovietų agresija liktų apnuoginta, taip ir atsitiko.
Dezintegracija, kurios tikėjosi priešas, neįvyko. Susitelkimas ir pasitikėjimas vienų kitais, kurie kalba atvirai ir pasitinka likimą kartu – ši jėga buvo neįveikiama, ji laimėjo“.
