www.alkas.lt
Vakar sausio 8 d. Neringos savivaldybė paminėjo 235 – tąsias Martino Liudviko Rėzos gimimo metines. Ta proga pristatytas restauruotas XIX amžiaus pradžios lietuvininkų kultūros veikėjo paminklas bei įteikta jo vardo kultūros ir meno premiją.
Šiais metais Liudviko Rėzos kultūros ir meno premiją buvo skirta Neringos gyventojai, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresniajai mokslo darbuotojai Doc. Dr. Nijolei Strakauskaitei.
Juodkrantėje gyvenanti doc. dr. Nijolė Strakauskaitė beveik 20 metų nuosekliai tyrinėja Rytų Prūsijos, Klaipėdos krašto kultūros, švietimo istoriją, didžiausią dėmesį skirdama Kuršių nerijos praeičiai. Istorikė nuosekliai tiria ir asmenybių, gyvenusių Kuršių nerijoje, svarbą ir įtaką šio krašto raidai ir regiono gyventojų identitetui. Viena tokių asmenybių – Liudvikas Rėza.
„Šia premija įprasminame XIX amžiaus pradžios tautosakininko, poeto, kultūros veikėjo, gimusio Kuršių nerijoje, vardą. Mums, kaip mažai savivaldybei, itin džiugu, kad antrus metus iš eilės teikiama premija ir vėl atiteks neringiškei, savo reikšmingais darbais puoselėjančiai Kuršių nerijos istoriją ir kultūros paveldosaugą“, – teigė Neringos savivaldybės meras Vigantas Giedraitis.
Visuomenei buvo pristatyta ir restauruotas vienas vertingiausių šio karšto skulptūrų – medinis paminklas L. Rėzai Pervalkoje, kuris buvo pastatytas dar 1975 metais minint jo 200 metų gimimo jubiliejų. L. Rėzą vaizduojanti skulptūra ant Skirpstų kalno žvelgia į 1790 metais smėlio užnešto gimtojo Karvaičių kaimo vietą. Jo atminimą įprasmina ąžuole išrėžtos L. Rėzos eilėraščio „Nuskendęs kaimas“ eilutės:
Nuskendęs kaimas
Mielas keleivi, sustok prie šitų liūdnųjų griuvėsių!
Vos prieš keletą metų ties pirkiom čia sodai žydėjo,
Ir kaimelis nuo miško tęsės link marių pakrantės.
Šiandien tačiau ką matai? Vien vėjo nešiojamą smėlį.
Ak, nurieda čionai ne vienam skausmo ašara skruostu.
Kurgi kaimelis romus, kurgi žydintys sodai?
Vieniša sverdi pušis, ir niūkso varginga lūšnelė,
Šliejas prie šlaito jinai, sukrypusi ir samanota.
Jiedvi beliko – pėdsakas liūdnas to, kas čia buvo.
Ten, užu miško, lyg milžinas kalnas stiepėsi kopos
Ir pro aukštus medžius žvelgė į plačiąją jūrą.
—————————————————————
Nešė vėjai smėlį pašlaitėn pro medžių viršūnes,
Smėlin paskendo giria – užuovėja vargšo kaimelio.
Žengiančių kopų joks pylimas jau nebūtų sulaikęs!…
