www.valstietis.lt
Lietuvių tautosakos ir etnografinės medžiagos pateikėjo Petro Zalansko (1900–1980), gyvenusio Varėnos rajono Mardasavo kaime, autentiškas pasakojimas dzūkų tarme.
Kūčių stalas
Išsipasnikavį keturias savaites, labai nuoširdžiai visi laukėme šventos Kūčios – valgyti plotkeles. Daryti tai – ceremonija: laukti sulaukti tos valandos, kadu užgims mažas kūdikėlis Jėzus Kristus, pasaulio Išganytojas. Belaukdami, besdžaugdami vidurnaktį ir sulaukiam gimusio kūdikėlio Jėzaus.
O kokis buvo džaugsmas visam pasauliui – negalima nei aprašyti, nei apsakyti tas Kalėdų šventes prisiminus, tos Kūčios vakarienės tas plotkeles ir dvylika patiekalų.
Pirmų pirmiausia tėvulis atneša iš kluono głėbelį šieno, padeda jį ant stalo, o motułė brangiausia atneša iš kuparo baltų, gražių skotercį (staltiesę), kuri balta, švari kaip sniegas, niekur niekur neuživota (nedėvėta). Motułė brangiausia taiso šienelį ant stalo, kloja baltų skotertėłį, ant kurios niekas nebuvo gułėjįs. O mes, visi vaikučiai, žūrom ir klausiam pas motułį:
– Motula, kam tu šitų patałėlį kloji ant stalo? Motułė mūs brangiausia atsako:
– Taigi, vaikeliai, nūnai gims mažas kūdikėlis Jėzus Kristus. Šiton vietełėn, kur bus plotkełė padėta. Užtai tėvelis atnešė šienelio, o aš atnešiau baltų skotertėłį, kad mažam kūdikėliui būtų minkštas baltas patałėlis. Ant tos baltos skotertėłės pirmiausia padeda motułė plotkelas, paskui neša tėvulis dzidelį bakanų duonełės. Tėvulis pjausto, raiko pilnų stalų ir laimina šitų stalų. Ir laimina šitais žodžiais: pilnai valgyti duonełės ir dar žebrokėliam turėtum ko duoti! Tadu motułė neša visokius valgius ant stalo: 1 – silkės, 2 – žuvis, 3 – grybai, 4 – grybų sriuba, 5 – šližikai, 6 – grucė, 7 – aguonpienis, 8 – kisielius, 9 – obuolių kompotas, 10 – duonełė, 11 – plotkełė, 12 – kas turi medaus, 13 – žalių obuolių. Tai ne visi taip viską turėjo, bet būtinai reikėjo valgyti dvylika patiekalų. O kas neturėjo, tai užteko to, ko jis turėjo pavalgyti. Plotkelės laužimas Tiesa, užmiršau jumi parašyti, kaip tėvulis su motułi laužė plotkelas. Duodamas savo šeimynėlai, visus laimino tėvulis. Visos savo šeimynėłės galva – gaspadorus – atlaužia plotkełės, duoda mūs motulai, savo žmonai. Duodamas plotkełį, laimina ir sako: – Būk sveika, ilgai gyvenk, būk gera šeimininkė ir – sulaukti kitų Kūčių ir šventų Kalėdų! Tadu tėvulis laužia savo vyrausiam sūneliu, irgi laimina, sako:
– Sūneli, aš tave mokinu, kad tu būt?i geras žmogus! Paskui tėvulis, penkias dukrelas turėdamas, visas vienodai laimino, kad jos visos ištekėtų:
– Kad jūs išłėktut visos iš tėvulio dvaro kaip raibos gegułės po visas šalis! Ir taip viskas pavyko tėvulio palaima.
O mani, sūnelį Petrulį, tėvulis visada lauždamas plotkełį, laimino, kad aš pasiliktau gyventi tėvulio dvari…
O motułė mūsų brangiausia tais pačiais žodžiais kaip tėvulis laimina. Ji dar drūčiau patvirtino visą tėvulio palaimą. Tadu mes visi vak?liai nog vyriausio iki mažiausio laužėme plotkełį ir linkėjome tėveliam geros sveikatėłės ir ilgai ilgai gyventi. Ir mūsų visų vaikelių tėveliam linkėjimai pavyko: tėvulis gyveno aštuoniasdešimt keturis metus, o motułė gyveno devyniasdešimt tris metus…
Kad būtų visiem laimingi metai
Po vakarienės Kūčių stalo nekraulinam (nenukraustome) – viskų paliekam, kų valgėm. An rytojaus pasikėłį žūrom, ar visų šaukštai stovi taip, kaip juos palikom an stalo. Jeigu šaukštas būna kieno užvirtįs, tai jau negerai – mirs tas žmogus iš šeimos. Nukraulina visų stalų. Dar skotercim šienas užklotas. Visa šeima [traukia] šienų iš po paklotės – tėvulis, motułė ir visi vaikai; kas ilgiausį šienų ištraukia, tam gerausia linai derės, kas trumpiausį – tam nederės. Tų šienelį tėvulis neša savo gyvulaiciam, dalina po truputį. Dalindamas sako:
– Gyvułėliai, ar jūs žinote, kokį jūs šienelį valgote? … Taigi ant šito šienelio užgimė mažas kūdikėlis Jėzus.
O motułė visas laikas žvakį degina ir meldžiasi su vaikeliais, kad būt visiem laimingi metai, kolai tėvulis išdalina savo gyvulaiciam šienų. Tadu tėvulis eina pirkion, ir žūro visi šeimos nariai an stalo tuose kratuose kokio nors grūdo. Nu ir suranda kokį grūdų. Tai tuos metus reikia sėti tas javas, ba jis gerausia derės – nei artas, nei sėtas ant Kūčios stalo atsiranda. Tų nuo stalo kratų kiaułėm nedavė. Dėl ko nedavė? Kad būtų kiaułės sveikos, kad nebūtų kruopełėta mėsa.
Toj paklotė, kur būna an stalo, tai jos negalima vełėt, nor ir sułėta būna. Tai jų paimi, sudedi ir kuparan padedi. Reikia ir laikyc visi metai, tai kai būna vasarų, kaip užeina ladai (kruša), gurina ladai medzius, javus gi gurina, žiedus kokius vaismedzių gurina, kaip užeina tokia audra, tai reikia išnešt an tvoros, pakabyt toj paklotė, ištiest an tvoros, ir tuojau ladai nustos, neguris jau ladai tadu. Išdžius ir vėl jų padėk. O kaip sulauki jau kitos Kūčios, tadu jų plauk, išdžiovyk ir vėl dėk an stalo.
Kiti varažbitai (burtai)
Va dėl ko Kūčios vidurdienį virdavo grūdus, kokių gaspadorus turi: – rugius, miežius, avižas, grikius, žirnius. Supila visus vienan puodan ir virina tuos grūdus. O šeimininkas atsineša šiaudų kūlį ir suka ryšukus. Tiek suka ryšelių, kiek turi vaismedžių. Tuos ryšelius deda niekotaitėn (į medinę geldelę) ir tų puodų su visokiais grūdais nusunkia an tų ryšelių. Eina tadu vakarieniauti, kaip užmato pirmų žvaigždį – Žarnyčių (Vakarinę). Prieš pat vakarienį šeimininkas bėga savo sodan, kiekvienų medelį apriša tais ryšukais, kad visi šitais metais žydėtų ir derlio vaisių būtų.
Mergos po vakarienės bėga an kiemo klausyti, iš kur šunes loja. Tai nog tos šalies svotai (piršliai) atvažiuos. [Čia] vienas varažbitas.
Antras varažbitas. Eina malkos nešti. Iš rietuvės [mergaitė] ima didžiausių głėbį, kiek ji pakelia. Atnešus pirkion, meta, o paskui skaičiuoja. Jei bus pagalių prie porai, tai ji ištekės, o jei prie lyšnio (atliekamo) – pagalys lieka vienas – tadu toj merga pasidaro liūdna, kų dar ji neištekės.
Trečias varažbitas. Visi po vakarienės bėga kieman, ištiesia rankas, kiek gali [tvoros] štankietų (statinių) apimti. Tadu skaičiuoja. Jei prie porai, tai ištekės, o jei prie lyšnio, tai dar neištekės.
Per Kūčias, kas turi bičių, tai visiem kaimynam nuneša medaus, kad jam bitės geriau vestųs. Tas teisybė. Dievas pasakė: „Duok, žmogau, tai tau Dievas atiduos.“
Žmonės žūrėdavo, kokia bus Kūčios diena. Jei Kūčios diena bus saułėta, bus geri, laimingi metai. Jei Kūčios diena bus ūkanota, bus nelaimingi metai. Jei Kūčios dieną sniega dideliais gabalais, tais metais labai bitės spiečasi. Jeigu per Kūčią lijo, bus labai derlingi metai, karvės daug duos pieno, bus sūrių, bus sviesto ir pas bites ras daug medaus. Jei per Kūčią sniega ladukais kaip žirniais, tadu tais metais vištos deda daug kiaušinių.
Matot, koki buvo Kūčios ženklai. O da? žmonės nieko nežino. Iš Lietuvos rašytojų sąjungos išleistos tautosakos ir atsiminimų rinktinės „Čiulba ulba sakalas“.
