V.Lukšas. Šūkis „Lietuva – lietuviams!“ – Lietuvos garbė ar gėda?

Vytutas Lukšas, www.alkas.lt   

Mano šeimoje yra senas paprotys įėjus į namus batus dėti taip, jog šie nosimis rodytų į vidų. Šis simbolinis veiksmas reiškia, jog į namus visada turėsią užklysti sėkmę ir laimę nešantys svečiai.   

Svečių tema išties šventinė. Kūčios ir kalėdos – laikas, kuomet svečiams skiriamas išskirtinis dėmesys. Prie kūčių stalo kviečiami visi prašalaičiai: Vėjas, mirusiųjų vėlės ar vieniši gyvenimo klajokliai. Svečiui rodoma išskirtinė pagarba: jis sudievinamas, sakoma: „Svečias į namus – dievas į namus“. Svečias pasidalija savo patirtimi, džiaugsmais ir netgi tampa šeimos, suvienytos šventinio stalo, nariu.   

Lietuvos valstybė – namai, tauta – didelė šeima, šventinis stalas – kultūra. Svečiams čia nuo seno skiriama ypatinga pagarba reiškiama ritualais. Apeiginių eitynių metu per Kalėdas užsidedamos svetimųjų viešinčių mūsų pasaulyje/namuose kaukės: tai svečiai/imigrantai – svetimtaučiai, taip pat už gyvųjų ir kultūros pasaulio gyvenančios būtybės: velniai ir laumės, simbolizuojantys laukinę gamtą, miško žvėrys, vaiduokliai ir mirusieji, taip pat krikščioniški personažai – trys karaliai. Apeiginis susitapatinimas su svečiais – siekis užsitikrinti jų palankumą, draugystę bei priimti juos į savo šeimą. Svetimieji: svetimšaliai, gamta už kultūros ribų, vaiduokliai – įasmeninti mūsų sąžinės priekaištai slypintys pasąmonėje, bus palankūs bendruomenei tik tuomet, kuomet bus gerbiami ir taikingai priimami kaip savi.   

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje galiojo kiek kitokia tautos samprata nei šiuolaikinė etnolingvistinė. Didysis kunigaikštis Gediminas, siekdamas praturtinti valstybę naujovėmis, iš Europos kraštų kvietėsi naujakurius amatininkus, kurie nors ir gyveno miestuose, save laikė lietuviais (nesvarbu kalbėjo lenkiškai ar vokiškai). Pagonys Lietuvos kunigaikščiai, iškeliavę į slaviškas žemes, nesiekdavo primesti savo tvarkos, bet perimdavo vietinę, išlaikydami savimonę, galų gale tapdavo ypatingai gerbiamais stačiatikių šventaisiais. Jų palikuonių dinastijos ištirpo tarp slavų, tačiau išlaikė lietuvišką tapatybę ir ją paskleidė. Šiandien keliaudami po Baltarusiją ir Ukrainą matome šių tautų pastangas stiprinti LDK paveldą, kuris yra idėjinė ir kultūrinė atsvara Rusijos įtakai, ukrainietis ar baltarusis dar ir šiandien šiek tiek jaučiasi lietuvis.   

Svetingumas – prigimtinė europiečių tradicija. „Barbariškoje“ Europoje už svečio paniekinimą bendruomenė ištremdavo savo narį sudegindama jo namus, pasak istorinių šaltinių, šis paprotys žinotas tiek germanams, tiek mūsų artimiems giminaičiams prūsams. Tačiau ne visada svečiai ateidavo su gerais ketinimais: indėnai pagal pagonišką paprotį, sudievinę svečius iš už jūrų marių, tapo konkistadorų pasipelnymo aukomis. Panašiai dėl agresyvios evangelijos sklaidos ir tyčiojimosi iš vietinių papročių, anais laikais įprasta mirties bausme buvo nubaustas vienuolis Adalbertas Prūsijoje – beje, tai tapo kryžiaus žygio pretekstu. Toks pat likimas ištiko ir misionierių Brunoną, deginusį pagoniškas šventybes Lietuvos pasienyje. Homeras Odisėjoje pasakoja apie bausmę įsilėbavusiems svečiams Itakėje.   

Vakaruose įvyko kivirčai dėl romų ir musulmonų mažumų nusikalstamumo, pasigirdo nacionalistiniai gąsdinimai Islamo atėjimu ar Europos tautų išnykimu, kurį skatina neva bloga tolerantiškoji Europos Sąjungos politika. Raginama kurti valstybę pagal savo tradicijas, nesilankstant prieš tariamai neigiamus kaimynus. Istoriko P. Stankero atleidimas iš darbo, dėl blogai parinkto žodžio, prilyginamas sovietmečio cenzūrai ir įvardijamas piktybiniu susidorojimu kaip su kitaip manančiu. Šūkis „Lietuva – lietuviams!” bandomas aiškinti kaip šūkis „už tokią Lietuvą, kur lietuvis jaustųsi šeimininkas, kur lietuvis jaustųsi saugus, kur jis nebūtų persekiojamas už savo pažiūras ar abejones“.   

Tokie pasisakymai yra smarkiai perdėti. Keletas draugiškų kebabų kepėjų, pigiai samdomų statybininkų kiniečių ar baltarusių vargiai kėsinasi į tautos ir valstybės pamatus, nėra kažkas blogo juos priimti į savo šeimą. Šūkis „Lietuva – lietuviams“ nepatraukliai parodo mūsų namus ir sukuria blogą įspūdį žmonėms, nežinantiems perkeltinių jo prasmių „paraštėse“ – dėl to jis nėra patriotiškas, o greičiau gėdingas ir šovinistinis. Šį šūkį visai tiesiogiai supranta bei vartoja ir pusiau skustas jaunimėlis, mėgstantis palėbaut ir sunkiai į gaidą pataikantis „Tautinę giesmę“.   

Tradicijų priešinimas su modernybe bei suplakimas su agresyviais, nedraugiškais poelgiais, jas padaro pajuokos objektu. Tradicijos yra gyvos ir kintančios, tradicijų puoselėtojas jokiu būdu nėra nuo modernybės atsilikusi, asociali, naiviai bambanti ir berete pasidabinusi bobutė ar piktas skinas su juoda vėliava.   

Neatsukime batų į namų duris.   

httpv://www.youtube.com/watch?v=pCu2h6DrLr8
Hoperija – Lietuva Lietuviams.