Prėjusį savaitgalį Kaune įvyko Lietuvių etninės kultūros draugijos (LEKD) VII suvažiavimas.
Suvažiavimo dalyvius dainomis sveikino Kauno „Ąžuolo“ mokyklos folkloro ansamblis „Gilė“. Sveikinimo žodžius tarė: Lietuvos Respublikos Seimo narys Gintaras Songaila, Kauno rajono tarybos narys Zigmas Kalesinskas, Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Aldona Vaicekauskienė.
Suvažiavimas patvirtino draugijos veiklos bei revizijos komisijos ataskaitas, etnomuzikologę dr. Dalią Urbanavičienę perrinko draugijos pirmininke dar vienai kadencijai ir išrinko naują draugijos tarybą.
Apibendrinę išsakytas nuomones ir pareiškimus suvažiavimo dalyviai priėmė kreipimąsi į aukščiausius šalies vadovus, reikšdami susirūpinimą vykdoma etninės kultūros politika. Kreipimesi teigiama, kad „etninė kultūra išlaiko nacionalinės kultūros tęstinumą, stiprina jos tvarumą greitai besikeičiančiame pasaulyje, ugdo Lietuvos piliečių ryšį su savo Tėvyne“ ir reiškiamas susirūpinimas, jog etninė kultūra iki šiol neranda tinkamos vietos kultūros politikoje ir švietimo sistemoje.
Atkreipiamas dėmesys, kad prieš metus patvirtinta valstybinė Etninės kultūros plėtros švietimo įstaigose strategija yra deklaratyvi, nenustato aiškaus veiksmų plano. Pažymima, kad valstybė iš esmės yra nutraukusi finansinę paramą etninės kultūros programoms, o pastaruoju metu bandoma jau kėsintis ir į institucijų, kurios rūpinasi etninės kultūros išlikimu ir plėtra, egzistenciją. Atkreipiamas dėmesys, kad Seimo patvirtintose Lietuvos kultūros politikos gairėse etninė kultūra pamiršta, o į ekspertų pateiktus pasiūlymus yra neatsižvelgta.
„Neseniai Seimo patvirtintos „Lietuvos kultūros politikos gairės“ – diskriminuoja etninę kultūrą, nes šiame dokumente apie ją nei vienu žodžiu neužsimenama. Neaptarti etnokultūros ugdymo, išsaugojimo ir sklaidos tobulinimo klausimai. Visa kultūros politika orientuojama vien į dabartinę Lietuvos teritoriją ir emigrantus. Tuo tarpu lietuviškose etninėse žemėse (Rusijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje) gyvenančių lietuvių kultūra visai ignoruojama. Tokiu būdu etninių žemių lietuviai ir lietuvių kultūros puoselėtojai diskriminuojami ir verčiami laikyti save emigrantais. Dar daugiau – visa etninės kultūros kūryba įvardinama mėgėjų menu. Tokia klaidinga nuostata trukdys puoselėti kryždirbystės, sutartinių, Dainų šventės tradicijas, kuriuos UNESCO pripažino pasaulinio nematerialaus paveldo šedevrais, nes paveldo tradicija yra etninės kultūros, bet ne mėgėjų kūrybos sritis“ – sakė draugijos narys etnologas dr. Vytautas Tumėnas.
VII draugijos suvažiavimas taip pat priėmė atskirą rezoliuciją, kuria išreiškė savo nepritarimą neseniai Lietuvos Respublikos Seimo valdybos palaikymo sulaukusiam siūlymui sujungti Etninės kultūros globos tarybą su Valstybine paveldo komisija. Suvažiavimas pareikalavo išsaugoti Etninės kultūros globos tarybą kaip savarankišką Seimui atskaitingą instituciją.
Atskira rezoliucija buvo priimta dėl valstybinės Jono Basanavičiaus premijos – aukščiausio valstybinio apdovanojimo už reikšmingą veiklą etninės kultūros srityje – skyrimo tvarkos. Iš visos Lietuvos suvažiavę etnokultūrininkai pasisakė prieš šios garbingos premijos nuvertinimą, nes premiją imta skaidyti ir teikti keliems asmenims ne už bendrą kolektyvinę veiklą, bet už atskiras tiesiogiai tarpusavyje nesusijusias veiklas.
„Pareiškiame, kad J.Basanavičiaus valstybinė premija yra vienas integralus apdovanojimas ir jis negali būti dalomas ar skaidomas ir skiriamas 2 ar daugiau atskiriems asmenims, išskyrus tik tuos atvejus, kai premija teikiama už bendrą grupinę veiklą“ – rašoma draugijos suvažiavimo rezoliucijoje.
Suvažiavimas taip pat priėmė pareiškimą, kuriuo išreiškė nepritarimą Kauno pilies rekonstrukcijai, nepaisant visuomenės nuomonės ir konstatavo, jog vyksta ne pilies atkūrimasm o naujoviškos, niekada neegzistavusios pilies statyba.
